20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai. 4 dalis


20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai. 4 dalis

Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis publikuotas portale LRT

Jei ne šie po 1991 m. rugpjūčio pučo rasti dokumentai, sąsajos tarp Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ ir dabartinio Kremliaus režimo galėtų atrodyti tik sąmokslo teorija. Taip galėtų atrodyti net turint daugybę šalutinių įrodymų, kad tai, ką dabar esame įpratę vadinti V. Putino režimu, pradėjo kurtis dar prieš SSRS žlugimą.


Tačiau dabar tikrai užtenka dar kartą perskaityti, kas buvo rašoma šiuose dokumentuose, ir sulyginti su viešai žinoma informacija, kad taptų visiškai akivaizdu, jog planas ne tik egzistavo, bet ir buvo vykdomas.


Būtent šiems dokumentams aptarti ir yra skirtas šis jau ketvirtas su LRT.lt pradėto ciklo, kurio tikslas išsklaidyti šešėlius, vis dar gaubiančius Lietuvai milžinišką grėsmę keliantį V. Putino režimą, ar net mitus apie jį ir jo prigimtį, straipsnis.


Pirmajame rašinyje faktais, faktais, tyrimų duomenimis bei liudininkų parodymais pagrindžiau, kodėl klaidinga manyti, kad režimą sukūrė pats V. Putinas. Ir kodėl būtina suprasti, kad šio režimo „autorių teisės“ priklauso daug galingesnei negu pats dabartinis Rusijos vadovas KGB/FSB sistemai, tiesiog galutinai susigrąžinusiai valdžią Rusijoje.


Antrajame rašinyje atskleidžiau ne vien iki tol itin mažai nagrinėtą V. Putino biografijos pusę – jo asmeninį ryšį su tarptautiniu teroristų tinklu. Šiame straipsnyje taip pat parodžiau, kad V. Putinas buvo iš anksto rengtas ne vien bet kokiam scenarijui, bet ir esminėms permainoms SSRS.


Trečiajame rašinyje atskleidžiau, kad M. Gorbačiovo „perestroika“ buvo tik 1982 m. SSRS vadovu tapusio ilgamečio KGB pirmininko Jurijaus Andropovo plano reformuoti Sovietų Sąjungą įgyvendinimas.


Todėl dabar tikrai pats metas pažvelgti, kas nutiko, kai tas planas buvo pradėtas įgyvendinti.


„Pirmieji formalūs sovietinio politinio biuro elitinės grupės ir įtakingų nomenklatūros atstovų pasitarimai, kurių tikslas buvo aptarti, kaip paslėpti Sovietų Sąjungos komunistų partijos lėšas, turtą ir šalies išteklius nuo bet kokių „demokratinių“ režimų, prasidėjo dar 1984 m. […] Po dvejų metų jie iš KGB pasitelkė Pirmosios vyriausiosios valdybos specialistus, kurie turėjo patirties „pervedinėti“ pinigus į užsienį Komunistų partijos Tarptautinio skyriaus ir KGB operacijoms.


Pinigų judėjimas užsienyje buvo itin saugoma paslaptis. […] Šios finansinės operacijos planuotojų grupė numatė, kad KGB rezidentai užsienyje ilgai negalės būti pagrindiniai valiutos „perpumpavimo“ į užsienį vykdytojai […]. Tačiau KGB kanalai ir metodai sudarė galimybę pradiniam lėšų judėjimui, padėjusiam įvykdyti pirmąjį šio slapto plano etapą.


Dešimtajam dešimtmečiui artėjant į pabaigą, tapo akivaizdu, kad generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, bandydamas SSRS valdymą ir ekonomiką reformuoti išlaikant vadovaujančią Komunistų partijos poziciją, greitai praranda kontrolę. Tuomet elito ekonominė grupė pradėjo įgyvendinti nenumatytų atvejų planus, kaip turtą saugiai paslėpti užsienyje.


20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai. 4 dalis

Michailas Gorbačiovas / AP nuotr.


Sovietų valstybinės įmonės perleido turtą dukterinėms įmonėms, naujai įsteigtoms užsienio šalyse – nuo Kipro iki Karibų jūros valstybių. Šios dukterinės įmonės buvo eksporto ir importo bendrovės, bankai ir prekybos įmonės, įsteigtos prekiauti sovietiniais produktais. Kai kurios jų neturėjo akivaizdžių ryšių su sovietų vyriausybe, tačiau jas kūrė asmenys, gavę „paskolas“ iš susijusių bankų. Rezultatas buvo tas, kad dauguma neva privačių kooperatyvų, kurie susiformavo Sovietų Sąjungoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo viešai pateikiami kaip „perestroikos“ sėkmės istorijos, buvo kuriami valstybės lėšomis ir atsirado tiesiog kaip tos pačios valstybės priedanga.


Svarbus vaidmuo teko ir prekybos įmonėms, įkurtoms parduoti valstybės išteklius. Šios firmos gaudavo naftą, medvilnę ir deimantus už valstybės subsidijuojamą kainą, o pardavinėjo visa tai užsienyje rinkos kainomis ir ne už rublius, o už užsienio valiutą. Pelnas buvo milžiniškas, bet jis nebuvo grąžintas atgal į Maskvą, o perkeltas į visus pasaulio mokesčių rojaus kampelius, tokius kaip Šveicarija ir Honkongas bei Kipras ir Kaimanų salos. Tam, kad pelnas galėtų būti „išplautas“ ir panaudotas kuriant naujos kartos įmones, kuriose dar sunkiau buvo pastebėti Komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos valstybės kilmę apskritai. Dalis pinigų grįžo į SSRS, kartais steigiant bendras įmones su sovietų partneriais, tačiau tai jau laikoma tiesiogine Vakarų investicija. Ši praktika įgavo pagreitį nuo 1989 m. iki Sovietų Sąjungos iširimo 1991 m. gruodžio mėn.“


Ši ilga citata, itin išsamiai apibūdinanti, kas vyko Sovietų Sąjungoje jau po J. Andropovo mirties, dar nėra iš tų pagrindinių dokumentų, kuriuos šį kartą ketinu aptarti. Tačiau ją taip pat galima laikyti citata iš dokumento. Nes tai buvusio JAV Centrinės žvalgybos agentūros agento, specialiai tyrusio visą šią istoriją, liudijimas. Agento vardas – Richardas L. Palmeris. Ir liudijo jis ne bet kam, o JAV Atstovų rūmų Bankų ir finansinių paslaugų komitetui. Beje, komitetas bei visas pasaulis, jei tik norėjo klausytis, šį liudijimą išgirdo jau labai seniai – 1999 m. rugsėjį, taigi dar prieš V. Putinui ateinant į valdžią.


Dešimtajam dešimtmečiui artėjant į pabaigą, tapo akivaizdu, kad generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, bandydamas SSRS valdymą ir ekonomiką reformuoti išlaikant vadovaujančią Komunistų partijos poziciją, greitai praranda kontrolę.

R. L. Palmeris dabar yra „Cachet International“ prezidentas, pripažintas tarptautinio nusikalstamumo, pinigų plovimo ir kitos nelegalios ekonominės veiklos tyrinėtojas ekspertas. Ir prie jo liudijimo šiame cikle dar būtinai grįšiu, nes šis liudijimas bei R. L. Palmerio interviu šiais klausimais iš tiesų tarsi apibendrina ir itin koncentruotai pateikia tai, ką po kruopelytę galima surinkti ir iš kitų šaltinių bei patvirtinti net dokumentais.


Tačiau šį kartą tai tik savotiška įžanga pradedant nagrinėti dokumentus, apie kuriuos užsiminiau jau šio rašinio pradžioje.


R. L. Palmeris ne veltui teigia, kad visa tai, ką jis apibūdino, „įgavo pagreitį“ 1989 m. Tų metų gruodžio pradžioje ant M. Gorbačiovo darbo stalo atsirado konfidenciali pažyma gana iškalbingu pavadinimu „Dėl partinio turto problemų“.


Šios pažymos autorius – SSRS komunistų partijos Centro komiteto sekretorius ir Politinio biuro narys Olegas Šeninas. Šis veikėjas Lietuvoje tikriausiai labiausiai prisimenamas dėl to, kad Sausio 13-osios byloje kaltintas 1990 m. pabaigoje kartu su SSRS gynybos ministru Dmitrijumi Jazovu, SSRS vidaus reikalų ministru Borisu Pugo ir SSRS KGB vadovu Vladimiru Kriučkovu subūręs nusikalstamą grupę, kuriai ir tenka pagrindinė kaltė dėl niekuo nekaltų žmonių kraujo praliejimo Vilniuje.


Beje, kaip tik šie kaltinimai gana tiksliai atspindi O. Šenino statusą – jis iš tiesų buvo vadinamųjų jėgos struktūrų, pirmiausia KGB, atstovas SSRS komunistų partijos viršūnėse – oficialiai kuravo partinę veiklą armijoje ir KGB.


Minėtoje pažymoje buvo rašoma: „Politinių procesų šalyje eiga, daugiapartinės sistemos formavimas daugeliu aspektų iš naujo apibrėžia užduotį užtikrinti partijos gyvavimo materialinį aprūpinimą, sukurti stabilius finansavimo šaltinius tiek sovietine, tiek užsienio valiuta. Nuo to priklauso ir SSKP tarptautinių santykių materialinis pagrindas. Taip pat jos galimybė prireikus suteikti bent minimalią pagalbą užsienio komunistų partijoms.


Tuo tarpu, kaip rodo Rytų Europos komunistų partijų pamokos, laiku nesiėmus priemonių įforminti partijos nuosavybę, atsižvelgiant į komercinės veiklos reikalavimus, ir įtraukti ją į įprastą ekonominę apyvartą, ypač perėjimo į rinkos santykius laikotarpiu, neišvengiamai gresia sunkiomis pasekmėmis partijai.


Jau šiandien pastebimi Sovietų Sąjungos komunistų partijai pavojingi simptomai. Todėl darbą reikia pradėti nuo nulio ir teks dirbti neįprastomis partijai sąlygomis, prisitaikant prie rinkos reikalavimų ir konkurencijos. Partijos nariams, kuriems bus patikėta ši veikla, iškart teks užduotis „išmokti prekiauti“.


Tam prireiks pagrįsto konfidencialumo principų laikymosi, kai kuriais atvejais pasinaudojant anoniminėmis firmomis, slepiančiomis tiesioginius ryšius su SSKP. Galutinis tikslas, matyt, bus kartu su turimo partijos turto „komercializavimu“ sistemingai kurti „nematomos partinės ekonomikos” struktūras, prie kurių bus leista prieiti labai siauram asmenų ratui, kurį nustatys SSKP Centro komiteto generalinis sekretorius ar jo pavaduotojas…“


Šį dokumentą galima laikyti V. Putino Rusijos kūrimo pradžios manifestu. Būtent jame aiškiai suformuluota viskas, apie ką JAV Atstovų rūmams 1999 m. rugsėjį liudijo R. L. Palmeris – „kapitalizmas“ Sovietų Sąjungoje pradėtas kurti Komunistų partijos pinigais, akylai prižiūrint KGB. O visi vadinamieji oligarchai, kurie ir dabar puikiai tarpsta V. Putino Rusijoje, buvo tas „labai siauras asmenų ratas“, kuriam tiesiog įvairiausiais būdais perduotas turtas ar sudarytos sąlygos jį sukaupti.


20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai. 4 dalis

Vladimiras Putinas / AP nuotr.


Net jei pažvelgsime į tai, ką Sankt Peterburge, būdamas šio miesto mero Anatolijaus Sobčako pavaduotojas, veikė pats V. Putinas (na, kad ir remdamiesi vadinamąja Marinos Saljė ataskaita ar per visą pasaulį nuskambėjusia SPAG byla, bet apie jas vėliau), aiškiai išvysime, kad buvo veikiama mažų mažiausiai pagal minėtoje pažymoje išdėstytus principus.


Tačiau vien principų neužteko. 1990 m. rugpjūtį pasirodė ir konkrečios instrukcijos. Jos pateiktos, kaip dar viena slapta pažyma, pavadinta „Dėl skubių priemonių organizuojant partijos komercinę ir užsienio ekonominę veiklą“.


Šioje pažymoje jau konkrečiai nurodoma:


„ – nuodugniai išanalizuoti esamą teisinę bazę – SSRS ir respublikų įstatymus, kad būtų nustatytos optimaliausios teisinės galimybės pereiti prie komercinės ir užsienio ekonominės partijos veiklos. Be to, aktyviai prisidėti (per komunistų deputatus) rengiant naujus įstatymų leidybos aktus SSRS ir kai kurių respublikų Aukščiausiose Tarybose, siekiant apginti ekonominius partijos interesus;


… – rengti pasiūlymus dėl kai kurių naujų „tarpinių“ ekonominių struktūrų (fondų, asociacijų ir kt.), kurių ryšiai su SSKP Centro komitetu būtų matomi minimaliai, o jos galėtų tapti „nematomos partinės ekonomikos” formavimo centrais;


– nedelsiant pradėti rengti anoniminio darbo formų, kurios užmaskuotų tiesioginius santykius su SSKP, plėtojant partijos komercinę ir užsienio ekonominę veiklą, pasiūlymus. Pirmiausia apsvarstyti galimybę įsiliejant į jų kapitalo valdymą prisijungti prie jau veikiančių bendrų įmonių, tarptautinių konsorciumų ir kt.;


– apsvarstyti banko, kurį kontroliuotų SSKP Centro komitetas ir kuris turėtų teisę vykdyti užsienio valiutos operacijas, steigimą, taip pat partijos dalyvavimą, prisidedant piniginiais ištekliais, tarptautinių įmonių, kontroliuojamų draugiškų verslo organizacijų, veikloje. Užsienio ekonominei veiklai užtikrinti taip pat būtina nedelsiant pradėti atskiroje SSKP sąskaitoje kaupti užsienio įmonių įnašus;


– rengti konsultacijas su SSRS „Gosnab“ (Valstybinis materialinio techninio aprūpinimo komitetas) dėl sovietinio turto, liekančio po sovietų kariuomenės išvedimo iš Čekoslovakijos, Vengrijos ir VDR, panaudojimo užsienio ekonominiam bendradarbiavimui.“


Nors šiuose dokumentuose visur iš esmės minima tik SSRS komunistų partija, nereikia apsigauti – esminį vaidmenį visuose šiuose procesuose vaidino KGB. Šią antrąją pažymą, kaip ir pirmąją, parengė tas pats O. Šeninas. Kas jis toks ir kaip net oficialiai susijęs su KGB, jau minėjau.


20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai. 4 dalis

Rusijos vėliava / AP nuotr.


Tačiau dar geriau šias pažymas, o kartu ir visą procesą savo naujojoje knygoje „Piktadarių sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ (Заговор негодяев. Записки бывшего подполковника КГБ) apibūdina dar 1995 m. į Kanadą emigravęs ir dabar KGB paslaptis po truputį atskleidžiantis buvęs šios nusikalstamos organizacijos 5-osios valdybos papulkininkis Vladimiras Popovas. Beje, KGB 5-oji valdyba, o ypač jos vadovas, kartu su 1-ąja valdyba vaidino kone pagrindinį vaidmenį kuriant ir įgyvendinant šiuos planus.


Štai, ką rašė buvęs papulkininkis V. Popovas: „Sunku įsivaizduoti, kad aukščiausio partijos organo naujokas Šeninas galėtų paruošti dokumentą, reikalaujantį gilių specifinių žinių apie slaptą partijos veiklą, kuri buvo slepiama ne tik nuo eilinių partijos narių, bet ir nuo daugelio aukščiausio rango vadovų. Sovietų Sąjungos komunistų partijos slaptų operacijų, skirtų užsienio komunistų partijoms finansuoti ir užsienyje įmonėms bei įvairioms finansinėms institucijoms steigti, kurios buvo ypač saugomos paslaptyje, vykdytoja tradiciškai buvo SSRS užsienio žvalgyba. Šenino ranką vedžiojo meistrai, kurie daug žinojo apie slaptas užsienio operacijas: Pitovranovas (turimas galvoje buvęs SSRS žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas, vėliau oficialiai – SSRS prekybos ir pramonės rūmų vadovas, o neoficialiai – visų slaptų schemų užsienyje sumanytojas ir vadovas generolas leitenantas Jevgenijus Pitovranovas – M. L.) ir Ivanovas (turimas omenyje buvęs KGB 1-osios valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau – J. Andropovo ir jo bendražygio bei įpėdinio KGB vadovo poste Viktoro Čebrikovo patarėjas, generolas leitenantas Borisas Ivanovas – M. L.). Būtent Pitovranovas ir Ivanovas buvo idėjiniai Šenino lyderiai ir jo nebylūs vadovai. Norint įgyvendinti toli siekiančius planus, jiems reikėjo patikėtinio aukščiausiame partijos organe, o Šeninas toks ir tapo.“


Apie J. Pitovranovo vaidmenį šiame cikle dar tikrai teks rašyti, nes jo vaidmuo iš tiesų buvo esminis. Tačiau kol kas pažvelkime į trečiąjį dokumentą, kuris jau net ir oficialiai buvo parengtas KGB, tiksliau, jos 1-osios valdybos pulkininko Leonido Veselovskio.


Pažyma buvo pavadinta „Dėl papildomų priemonių, užtikrinančių ir efektyvų partijos turto naudojimą“. Joje buvo rašoma: „Finansiniuose dokumentuose matomi piniginiai ištekliai gali būti atvirai investuojami tik į valstybinius, socialinius ar labdaros fondus, nes tai apsunkins jų konfiskavimą ateityje.


Lėšos, gautos kaip pajamos į partijos kasą ir neatspindimos finansiniuose dokumentuose, turėtų būti naudojamos anonimiškai įsigyjant akcijas, atskiras kompanijas, įmones, bankus, kurie, viena vertus, užtikrins stabilias pajamas, nepriklausomai nuo tolesnės partijos padėties, kita vertus, bet kuriuo metu šias akcijas galima parduoti vertybinių popierių biržose, vėliau investuojant kapitalą į kitas sritis, kad būtų paslėptas partijos dalyvavimas, bet išsaugoma kontrolė.


Imantis šių priemonių, reikės skubiai įvykdyti ypač patikimų KGB atstovų, kuriems bus patikėta įgyvendinti tam tikrus programos punktus, atranką. Neatmetama galimybė sukurti neoficialių partijos narių kategoriją, kuri užtikrins jos gyvybinę veiklą bet kokiomis ypatingo laikotarpio sąlygomis.“


Šis liudijimas paaiškina, kaip nutiko, kad jau pirmaisiais B. Jelcino neva demokratinės Rusijos metais aukščiausioje šalies valdžioje jau buvo kone trečdalis iš SSRS saugumo struktūrų atėjusių žmonių.

Rusijoje žinomas ne vienas ir ne du dokumentai, kurie patvirtina jau nebe šio plano egzistavimą, o jo vykdymą – su konkrečiomis sumomis, pervestomis konkrečioms įmonėms. Žinoma, kad tiksliai pagal šias instrukcijas sukurtas, pavyzdžiui, vėliau „V. Putino banku“ pramintas „Bank Rossija“. Žinoma ir daugybė kitų dalykų.


Toks ekonominis KGB naujosios valdžios pagrindas, žinoma, buvo esminis. Tačiau ne mažiau svarbi buvo ir politinė plano dalis. Beje, ji taip pat seniai žinoma.


Štai ką 1994 m. birželį JAV Atstovų rūmuose viešai pareiškė vėliau net šių rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininku tapęs respublikonas Edwardas Randallas Royce’as: „Michailui Gorbačiovui panaikinus Komunistų partijos valdžios monopoliją, KGB tarp kitų puolė užpildyti politinę tuštumą. Prieš 1991 m. liaudies deputatų rinkimus KGB sudarė specialią darbo grupę organizuoti ir manipuliuoti rinkimų procesais. Buvo surengti specialūs kursai privilegijuotiems kandidatams, jie buvo „apginkluojami“ specialia informacija apie savo rinkimų apygardose gyvenančių žmonių problemas, poreikius ir troškimus. Vien viešai žinomi 2 756 KGB karininkai dalyvavo šiuose vietiniuose, regioniniuose ir visos SSRS rinkimuose. Remiantis pačios KGB vidaus informaciniu biuleteniu, 56 proc. iš jų laimėjo jau pirmajame ture.“


20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai. 4 dalis

Vladimiras Putinas / AP nuotr.


Šis liudijimas paaiškina, kaip nutiko, kad jau pirmaisiais B. Jelcino neva demokratinės Rusijos metais aukščiausioje šalies valdžioje jau buvo kone trečdalis iš SSRS saugumo struktūrų atėjusių žmonių.


Priminsiu, kad jau pirmajame šio ciklo rašinyje minėjau, jog išvadą apie tokį buvusių saugumiečių skaičių aukščiausioje Rusijos valdžioje, remdamasi savo tyrimais, yra padariusi garsi Rusijos sociologė Olga Kryštanovskaja.


Tačiau KGB kontroliavo ne vien savo darbuotojus. Iškalbingas gali pasirodyti faktas, kad 1991 metų gegužę laikraštyje „Sovietskaja Rosija“ pasirodžiusį vėliau Rusijos komunistų lyderiu tapsiančio Genadijaus Ziuganovo straipsnį „Griuvėsių architektas“, kaip vėliau paaiškėjo, parašė visai ne pats G. Ziuganovas, o KGB analitinės valdybos bendradarbiai, jau minėto O. Šenino užsakymu.


Štai tokia „didžioji apgavystė“, kurią galima patvirtinti net dokumentais, vyko SSRS žlugimo laikotarpiu. Ir būtent ši apgavystė sudarė sąlygas dar po maždaug 10 metų valdžią šalyje visiškai perimti KGB režimui.

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje