Vladimiras Putinas ilgą laiką sunkiai ir nuoširdžiai dirbo kurdamas savo įvaizdį. Jam atrodo, kad neužtenka būti didžiausios pagal plotą valstybės prezidentu. Jis nori atrodyti kaip visos posovietinės erdvės lyderis, taip pat „didžiausios išbarstytos tautos“, tai yra rusų, žemių surinkėjas. Putinas mėgsta kalbėti apie kaimyninių šalių nesėkmes, skaičiuoti kitų žmonių pinigus ir BVP, nagrinėja tautų, esančių už Rusijos ribų, tautinio identiteto problemas. Užsienio prezidentas neprašytas duoda patarimų, kaip turėtume gyventi.
Antonas DROBOVIČIUS, Ukrainos nacionalinės atminties instituto vadovas / InformNapalm iliustracija.
Straipsnio autorius Antonas DROBOVIČIUS, Ukrainos nacionalinės atminties instituto vadovas. Straipsnis publikuotas tarptautinės žvalgybos bendruomenės InformNapalm portale.
Liepos 12 dieną oficialioje Rusijos Federacijos prezidento svetainėje buvo paskelbtas V. Putino straipsnis „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“. Nesileidžiant į detales, šį tekstą galima apibūdinti kaip banalybių rinkinį, sumaišytą su senomis prieš Ukrainą nukreiptos propagandos tezėmis. Tiesa, iki šiol šias tezes retransliavo asmenys, turintys žemesnį socialinės ir politinės atsakomybės lygį.
Neaišku, kokiu tikslu V. Putino straipsnis buvo paskelbtas ir ukrainiečių kalba. Nors iš originalo rusų kalba paaiškėjo, kad V. Putino patarėjai silpnai žino Ukrainos istoriją, tačiau ukrainietiška versija taip pat parodė, kad jie neturi kompetentingų vertėjų. Pirmasis ir vienintelis tekstas ukrainiečių kalba oficialioje Rusijos Federacijos prezidento svetainėje parodė tik vieną dalyką - ukrainofobija objektyviai trukdo būti geru ukrainistikos specialistu.
Kadangi Rusijos prezidentas taip domisi nacionaliniu klausimu, nusprendžiau palaikyti šią temą ir išsakyti savo nuomonę apie autochtonių tautų padėtį pačioje Rusijos Federacijoje. Be to, iš kaimyninės valstybės kalbėtojų dažnai girdime „klestinčio“ Tatarstano, Rusijos Federacijos sudėtyje, palyginimus su „vargstančia“ nepriklausoma Ukraina.
Aš nuoširdžiai gerbiu totorių tautą ir linkiu jai sėkmės. Neimituosiu Putino, bylodamas apie „istorinę ukrainiečių ir totorių vienybę“. Tačiau tarp Ukrainos ir Tatarstano tikrai yra daug bendro. Totoriai, kaip ir ukrainiečiai, turi seną ir šlovingą istoriją, kurioje matome didžius valdovus, karius ir kultūros veikėjus. Ilgą laiką ukrainiečiai ir totoriai gyveno kartu vienoje imperijoje, kuri slopino jų nepriklausomybės troškimą. Kaip ir bet kuri imperija, Rusija pasirinko rimbo ir meduolio metodą. Kai kurie ukrainiečiai ir totoriai buvo sunaikinti, įkalinti, išvaryti į svetimą kraštą. Kitus viliojo aukštais rangais, šlove ir turtais. Natūralu, kad imperatoriškosios gėrybės buvo dovanojamos mainais už lojalumą ir savo tautinio identiteto atsisakymą.
XX amžiaus pradžioje ukrainiečiai ir totoriai savo respublikas kūrė beveik vienu metu. Tai buvo ne atsitiktinumas, ne kažkieno užgaida, o žmonių noras laisvai gyventi savo šalyje. Ukrainai tada pasisekė labiau nei Tatarstanui. Mūsų istorinius kelius išskyrė geografija. Kaip ir Ukraina, Tatarstanas turėjo visas priežastis būti sąjungine, o ne autonomine respublika: pagal plotą, gyventojų skaičių ir socialinio bei politinio išsivystymo lygį. Tačiau stalininė tautiškumo politika sąjunginei respublikai iškėlė dar vieną esminį reikalavimą - turėti bendrą sieną su išoriniu pasauliu. Ukraina turėjo tokią sieną, Tatarstanas - ne. Todėl, žlugus SSSR, Kijevas sugebėjo tapti nepriklausomos valstybės sostine, o Kazanė (nepaisydama didelio noro!) ne.
Putinas savo straipsnyje paminėjo sieną, kuri pastaraisiais metais iškilo tarp Ukrainos ir Rusijos. Šią sieną jis pastatė savo rankomis, pradėdamas ginkluotą agresiją prieš mano šalį. Deja, Putino siena taip pat atskyrė Ukrainą nuo totorių ir kitų Rusijos Federacijos autochtonių tautų. 2014 metais į Ukrainos žemę įžengė įvairūs Rusijos piliečiai, tarp jų totoriai, buriatai, čečėnai ir osetinai. Jie atėjo pas mus ne kaip svečiai, o kaip įsibrovėliai.
Prisimename, kai viskas tik prasidėjo, Tatarstano prezidento J. Minichanovo „misiją“ į Krymą. Prisimename ir neseniai vykusias Baškirijos vadovo J. Chabirovo keliones į okupuotas teritorijas Ukrainos rytuose. Mes matėme motorizuotus šaulius iš Chankalos mūsų Džankojuje ir tankistus iš Ulan-Ude mūsų Debalceve. Mes atidžiai stebime procesus, vykstančius okupuotame Kryme, todėl žinome, kad Totorijos atstovai neteisėtai užvaldė Kerčės laivų statyklą. Tai gamykla, kurioje 1992 metais buvo pastatytas Ukrainos laivyno flagmanas, fregata „Getman Sagaidačny“.
Nepaisant viso to, ukrainiečiai neturi jokio pykčio Rusijos tautoms. Suprantame, kad totoriai ir kiti yra Maskvos imperinės politikos įkaitai ir įrankiai. Kaip kadaise ukrainiečiai buvo įkaitai ir įrankiai sovietų intervencijose Vengrijoje (1956 m.), Čekoslovakijoje (1968 m.), Afganistane (1979-1989 m.).
Galų gale V. Putino agresija prieš Ukrainą grįžta Rusijos Federacijos tautoms bumerangu. Okupuotų teritorijų išlaikymas - didelė našta RF respublikų biudžetams. Pernai vienas iš taip vadinamos „Donecko Liaudies Respublikos“ teroristinės grupuotės lyderių buvo paskirtas Kalmukijos sostinės Elistos administracijos vadovu. Jis neturi žalio supratimo apie šią respubliką, apie kalmukus ir jų problemas. Paskyrimas sukėlė didelį rezonansą. Mes visi prisimename Kalmukijos aktyvisto Sanalo Molotkovo žodžius protesto metu, kuriuos jis ištarė ukrainiečių kalba: „Jūs niekinote ukrainiečių kalbą, naikinote ukrainiečių kalbą Donbase. Ar dabar atvykot į Elistą Kalmukijoje sunaikinti kalmukų kalbos? Ar gerbiate kalmukų kalbą?“
Grįžtant prie Kalmukijos Respublikos problemų. Jau 2021 m. jos piliečiai Elistoje surengė nacionalinį kongresą, kuriame apkaltino Kremlių paslėptu etnocidu. Be kita ko, jie skundėsi, kad Kalmukija yra blogiausiai geriamu vandeniu aprūpinamas regionas visoje Rusijoje. Žinoma, Putinas apsimetė negirdintis kalmukų, nes pats geriamojo vandens trūkumo okupuotame Kryme temą naudoja tarptautiniam Ukrainos spaudimui. Vandens krizės problema Kalmukijoje okupantui yra labai nepatogi, todėl ir vengiama.
Ukrainiečiai nebėra svetimos imperijos instrumentas, dabar jie yra atsakingi už savo veiksmus ir nustato savo likimą. Laimei, Ukraina jau neatsako už totalitarinio režimo nusikaltimus, kuriuos Putinas bando pateisinti, vadindamas juos „bendromis mūsų tragedijomis“. Tačiau Rusijos Federacijos tautų dabartis yra tragiška, kaip ir prieš pusę amžiaus.
Rusijos Federacijos prezidentas tvirtina, kad dėl dirbtinės atskirties tarp rusų ir ukrainiečių, Rusijos gyventojų iš viso gali sumažėti šimtais tūkstančių ar net milijonais. Bet kas vyksta pačioje Putino šalyje? Rusijos gyventojų surašymai rodo nenumaldomą ukrainiečių dalies mažėjimą federacijos populiacijoje. Okupaciniame Kryme dar griežčiau vykdoma deukrainizacija.
„Tiesioginės linijos“ metu Rusijos prezidentas nubrėžė analogiją tarp ukrainiečių ir rusų, iš vienos pusės, bei erza su mokša tautų, Rusijos Federacijos čiabuvių, iš kitos pusės. Jis pažymėjo, kad nors erzų kalba nuo mokšos labiau skiriasi nei ukrainiečių nuo rusų, erza ir mokša laiko save viena tauta - mordovais. Deja, Putinas pamiršo pridurti, kad, remiantis oficialia Rusijos statistika, per pastaruosius 30 metų erzų ir mokšų skaičius sumažėjo nuo vieno milijono iki pusės milijono. Mokšų ir erzų kalbų, kurios yra valstybinės Mordovijos Respublikos kalbos, padėtis yra tiesiog katastrofiška, net lyginant su sovietiniais laikais.
Padėtis su totorių kalba Rusijoje taip pat kelia nerimą. Vien tik tarp 2002 ir 2010 metų gyventojų surašymų totoriškai kalbančių skaičius sumažėjo vienu milijonu. Rusijos Federacijos tautų kalbų nykimas nėra nei natūralus procesas, nei „mums bendra tragedija“. Tai rusinimo rezultatas - sąmoninga Maskvos politika, kuria siekiama sunaikinti etninę įvairovę ir sunaikinti federalizmą Rusijoje.
2018 metais Valstybės Dūma pakeitė federalinį įstatymą „Dėl švietimo“, pagal kurį Rusijos Federacijos nacionalinių respublikų valstybinės kalbos nustojo būti privalomos mokytis bendrojo lavinimo įstaigose. Norėdami mokykloje mokytis erzų kalbos, kurią minėjo V. Putinas, mokinio tėvai turi parašyti prašymą mokyklos direktoriui. Tačiau, užuot įgyvendinę teisę į išsilavinimą gimtąja kalba, mokiniai ir tėvai dažnai patiria administracinį spaudimą, viešą pažeminimą ir prievartą. Daugelį metų piliečiai nesėkmingai bandė įsteigti erzų gimnaziją Mordovijos sostinėje Saranske.
Daugiamilijoninė totorių tauta neturi nei vieno universiteto totorių kalba. 2018 m. kreipdamasis į Tatarstano parlamentą prezidentas Rustamas Minichanovas patikino, kad totoriai pagaliau turės savo universitetą. Tačiau Maskva griežtai prieštarauja totorių tautiniam siekiui. Kazanei ne tik nebuvo leista už savo pinigus statyti totorių universiteto, net totorių kalbos naudojimas mokykliniame ugdyme yra dirbtinai ribojamas. Tikrovė verčia totorių kalbos mokytojus mesti darbą arba pradėti dėstyti kitas disciplinas. Tatarstano švietimo ministras Rafis Burganovas, pats prisipažino 2019 m. kovo mėn., kad 1200 totorių kalbos mokytojų jau yra perkvalifikuojami.
Federacinė vyriausybė netgi kišasi į asmeninius autochtonių kultūrų reikalus. Priešingai Tatarstano ir Karelijos kalbininkų pozicijai, lotynišką abėcėlę Maskva griežtai uždraudė naudoti Rusijos Federacijos respublikų valstybinėms kalboms.
Ne tik Vladimiras Putinas, bet ir Rusijos Federacijos autochtonių tautų atstovai puikiai žino, kad kalbos išnykimas yra tiesioginis kelias į tautos sunaikinimą. Štai kodėl respublikose nacionalinių kalbų išstūmimas iš mokyklinio ugdymo ir kitų viešųjų erdvių sulaukia pasipriešinimo. Nepaisant policijos teroro, žmonės vyksta į masinius mitingus, organizuoja eitynes, pavienius piketus, parašų rinkimo kampanijas. 2019 m. rugsėjo 10 d. garbus udmurtų mokslininkas Albertas Razinas prieš Udmurtijos Respublikos parlamentą įvykdė susideginimo aktą. Prieš pasidegdamas jis laikė plakatą su avarų poeto Rasulo Gamzatovo citata: „Ir jei rytoj mano kalba išnyks, tai aš pasiruošęs šiandien mirti“.
Neseniai Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą „Dėl Ukrainos čiabuvių“. Nors Krymo okupacinė valdžia draudžia Krymo totorių Medžliso (parlamento) veiklą, Ukraina garantuoja čiabuviams teisę kurti savo atstovaujamuosius organus. Kijevas neskiria Krymo totorių atstovų, nenurodo, ką jie turėtų išsirinkti, kokių religinių įsitikinimų laikytis ar kokią abėcėlę naudoti. Aš didžiuojuosi šiuo įstatymu ir tuo pačiu liūdžiu. Didžiuojuosi, kad tai padarėme. Tačiau man liūdna, kad tai padarėme tik dabar.
Rusijos prezidentas ne kartą komentavo mūsų įstatymus, pamokslavo ir piktinosi. Jis nepatenkintas, kad rusai nebuvo pripažinti Ukrainos čiabuviais. Sunku patikėti, kad tokie pretenzijos kyla iš nežinojimo. Iš tiesų įstatyme aiškiai nurodyta, kurios tautos gali būti laikomos čiabuviais – neturinčios valstybės. Taip nusprendė įstatymdaviai. Nei rusai, nei ukrainiečiai nėra čiabuviai, nes sukūrę savo valstybes jie realizavo apsisprendimo teisę. Beje, pagal Rusijos įstatymus rusai taip pat nėra čiabuviai. Be to, net totoriai nėra. Rusijos Federacijos įstatymuose yra tik „vietinių mažų tautų“ sąvoka, priskirta etninėms bendruomenėms, kurios išsaugo savo tradicinį gyvenimo būdą, namų tvarkymą ir amatus. Todėl Putino komentarai yra veidmainystė, o ne nuoširdus pasipiktinimas.
Kitaip nei Rusija, Ukraina yra unitarinė valstybė. Tačiau tai nereiškia, kad jos piliečiai iš skirtingų etninių kilmių yra beteisiai. Pavyzdžiui, Ukrainoje gyvena apie 150 tūkstančių vengrų kilmės piliečių. Kokiomis teisėmis jie naudojasi? Vengrai turi savo politines partijas ir savo atstovus vietos valdžioje, vengrų kalba mokoma švietimo įstaigose, veikia nepriklausoma žiniasklaida, nacionalinės draugijos ir religinės organizacijos. Tose vietose, kur vengrai gyvena kompaktiškai, galite pamatyti paminklų ne tik vengrų rašytojams ir kompozitoriams, bet ir Vengrijos valdovams.
Ar Rusijos Federacijos finougrų tautos turi kažką panašaus? Ar leidžiamos totorių politinės partijos, kurių Rusijoje gyvena dešimt kartų daugiau nei vengrų Ukrainoje? Jei kažkur, kaip sakė Putinas, vyksta „priverstinis tapatybės pakeitimas“, tai Rusijoje, o ne Ukrainoje.
Popieriuje Rusijos įstatymai yra pažangūs ir demokratiški. Rusija yra federacija. Dauguma Rusijos Federacijos nacionalinių respublikų turi valstybių, turinčių savo konstitucijas, vyriausybes, parlamentus su plačiais įgaliojimais, statusą. Praktiškai tai - beteisės provincijos. Taip buvo ne visada. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos tautos patyrė tikrą renesansą: atvirai deklaravo savo politines ir kultūrines teises. Kovodamos jos padėjo pamatus progresyvioms konstitucinėms santvarkoms, kurias dabar demontuoja Putino režimas.
Totoriams buvo beveik pavykę įgyvendinti savo puoselėtą svajonę. 1990 m. rugpjūčio 30 d. Tatarstanas priėmė deklaraciją dėl respublikos valstybinio suvereniteto, o 1991 m. spalio 24 d. pasirodė dekretas „Dėl Tatarstano Respublikos valstybės nepriklausomybės akto“, kurio nuostatos buvo patvirtintos referendumu.
Tatarstanas atsisakė federalinės sutarties su Rusija. Tuo metu Tatarstanas jau turėjo savo Konstituciją, priimtą remiantis Tatarstano Respublikos deklaracija dėl valstybės suvereniteto. 1992 m. kovo 21 d. Nacionaliniame referendume Tatarstano Respublikos deklaracija ir Konstitucija sulaukė daugumos gyventojų (61,4 proc.) palaikymo. Tačiau išorinių sienų nebuvimas ir ekonominis spaudimas iš Maskvos vis tiek privertė Kazanę daryti nuolaidas ir pasirašyti dvišalį susitarimą dėl ypatingų sąlygų. Tatarstanas tapo „valstybe, susijungusia su Rusija“. Pirmasis Tatarstano prezidentas Mintimeras Šaimijevas labai didžiavosi šiuo susitarimu, kuris leido „išsaugoti ir valstybę, ir gerus santykius su Maskva“. Tačiau kiekvienais metais Tatarstano suverenitetas buvo ribojamas, o Maskvos reikalavimai Tatarstano žmonėms augo.
Kitų nacionalinių federacijos subjektų reikalai yra dar blogesni nei Tatarstane. Visiems kitų respublikų vadovams buvo atimtas prezidento statusas, kuriuo jie džiaugėsi 90-tais metais. Kremlius sistemingai įgyvendina administracinio konsolidavimo politiką, vienydamas federacijos subjektus. Dėl to per penkerius metus Rusijoje išnyko šeši nacionaliniai autonominiai regionai. Atrodo, kad jie nesiruošia sustoti. Rusijos respublikų beteisiškumo pavyzdys - Ingušijos ir Čečėnijos administracinės sienos perbraižymas 2018 metų pabaigoje, kai buvo nepaisoma masinių ingušų protestų.
Putinas nuomone, Rusijos Federacijos vidaus ir išorės sienos yra žalingas bolševikų palikimas. Todėl jis pradeda agresyvius karus prieš kaimynus ir naikina Rusijos federalizmą. Tačiau SSSR nacionalinių subjektų ribos nebuvo kaprizas. Norint išgelbėti Rusiją nuo žlugimo, reikėjo suteikti tautoms bent jau suvereniteto iliuziją. Panašu, kad bolševikai buvo labiau į ateitį mąstantys Rusijos valstybės veikėjai nei Putinas. Kovodamas su federalizmu, jis veda savo valstybę į naujus 1991 metus.
Akivaizdus negatyvaus požiūrio į Rusijos tautas pavyzdys - nacionalinių partijų veiklos uždraudimas 2001 metais. Tai buvo padaryta, siekiant užkirsti kelią politinių institucijų plėtrai Tatarstane, Baškirijoje, Čiuvašijoje, Buriatijoje, Jakutijoje ir kitose respublikose. Tuomet partijos, atstovaujančios Tatarstano piliečių interesams, pavyzdžiui, „Ittifak“ („Sutikimas“), „Ymet“ („Nadežda“), „Vatan“ („Tėvynė“) buvo priverstinai likviduotos. Vėliau Kremlius žengė dar toliau - uždraudė visuomenines organizacijas. Beveik visos įtakingos visuomeninės organizacijos, kurių Maskva negalėjo kontroliuoti, tapo šio sprendimo aukomis.
Net tos organizacijos, kurios niekada neskelbė idėjos atskirti respublikas nuo Rusijos Federacijos, taip pat buvo likviduotos Rusijos teismų sprendimu. Yra praktika, kai žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai ir visuomenininkai yra nuteisti „už ekstremistinio pobūdžio nusikaltimus“, ir tada tai tampa pagrindu uždaryti organizacijas, kuriose dalyvavo nuteistieji. „Ekstremistinio pobūdžio nusikaltimai“ nėra susiję nei su administracinių pastatų užgrobimu, ne su neteisėtų ginkluotų grupuočių kūrimu ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ paskelbimu - tai yra gimtosios kalbos apsauga, kova už bazines žmogaus teises. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Baškirijoje teismas pripažino didžiausią nacionalinę visuomeninę organizaciją „Baškort“ ekstremistine. Tarp pagrindinių kaltinimų - mitingas ginant baškirų kalbą 2017 metais rugsėjo mėnesį. Prokuratūra šį įvykį apibūdino kaip „provokacinį“ ir pareiškė, kad dalyvių kalbose „buvo teiginių, turinčių lingvistinių bei psichologinių neapykantos ir priešiškumo kurstymo požymių“. Be to, „Baškort“ buvo kaltinamas „neigiamu įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios institucijų atstovų vertinimu“.
Visuomenės aktyvistai, kovojantys už savo tautos kalbos ir kultūros išsaugojimą, yra nuolat persekiojami teisėsaugos institucijų. Amžius, lytis, politiniai įsitikinimai neturi reikšmės. Buvo teisiami tiek totorių jaunuoliai iš visuomeninės organizacijos „Azatlyk“, tiek pensininkai iš Totorių visuomeninio centro. Visi, kurie išdrįsta kalbėti ne tik apie tautiškumo išsaugojimą, bet ir apie būtinybę pakeisti Rusijos Federacijos valdžią, patiria dar didesnį spaudimą. Pavyzdžiui, Jakutijos šamanas Aleksandras Gabiševas ir baškirų pilietinė aktyvistė Ramilia Saitova tapo privalomojo psichiatrinio tyrimo ir „gydymo“ aukomis.
Rusijos valdžios institucijos, kurios yra labai susirūpinusios dėl religinių teisių laikymosi Ukrainoje, pačioje Rusijos Federacijoje ir jos okupuotose teritorijose pradėjo tikrą terorą prieš „neteisingą“ islamą ir krikščionybę. Religingi musulmonai yra persekiojami kaip ekstremistai. Pakankama priežastis ilgam įkalinimui yra radinys kratos metu - ne, ne ginklas - literatūra. Rusijos administracija neigia teisę patenkinti savo religinius poreikius kai kuriems protestantams, taip pat Ukrainos stačiatikių bažnyčios tikintiesiems. Tradicinės marių tautos religijos pasekėjai tampa valdžios persekiojimo aukomis. Marių tautos šventovių ir maldos vietų naikinimas, vykdomas valdžios pareigūnų ir stačiatikių dvasininkų, yra marių kasdienio gyvenimo dalis.
Kalbant apie rasizmą, ksenofobiją ir antisemitizmą, Rusija gerokai lenkia Ukrainą, nors šios socialinės bėdos būdingos daugeliui pasaulio šalių. Rusijos Federacijoje šias problemas bando slėpti ypatinga retorika: pas save tai vadina „patriotizmu“, pas kitus - „nacionalizmu“, „fašizmu“ ir „nacizmu“. Pabrėžtina, kad net balsavimas už JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos rusišką tekstą „lemia“, kas yra nacistas, o kas ne.
Tikrą Rusijos valdžios požiūrį į federalizmą rodo ir ekonominis centro ir regionų santykių modelis. Kremliaus strategija - palaipsniui didinti įnašus į federalinį biudžetą ir kelti finansinę naštą vietos valdžios institucijoms, įgyvendinant socialines ir ekonomines programas. Pamažu, net savarankiškos respublikos, virsta subsidijuojamomis provincijomis. Stiprinant ekonominę regionų priklausomybę, siekiama suprantamų politinių tikslų. Pati nacionalinių respublikų idėja yra diskredituojama demonstruojant vietinio elito „neefektyvumą ir netinkamą valdymą“.
Ryškus kolonijinės padėties Rusijoje pavyzdys yra Tatarstanas - vienas turtingiausių ir labiausiai išsivysčiusių federacijos subjektų. Respublika, turtinga nafta, yra kaip federalinio biudžeto melžiama karvė, bet neturi teisės savarankiškai nuspręsti, kaip totorių moksleiviai turėtų mokytis savo gimtosios kalbos. Ekonominis išsivysčiusių respublikų išnaudojimas yra viena iš temų, kurią reguliariai kelia net Maskvai ištikimi politikai ir visuomenė.
Išpumpuodama pinigus ir gamtos išteklius iš regionų, Maskva mainais palieka socialinę griūtį, nepriteklių ir ekologinių nelaimių zonas.
2019 metais Pavolgio ekologinės problemos pateko į Europos žiniasklaidos antraštes. Kelios Europos šalys vienu metu paskelbė stabdančios Rusijos naftos tranzitą. Priežastis - naftos užteršimas chloro organiniais junginiais, kurie ten atsidūrė dėl grobuoniško verslovių eksploatavimo bei pasenusių ir pavojingų technologijų. Pasak ekspertų, tai gali lemti priešlaikinį visos naftos pramonės nuosmukį Tatarstane ir Baškirijoje.
Tragiškas pasenusių kasybos metodų, kuriuos praktikuoja Rusijos valdžia, pavyzdys yra Sibai miestas Baškirijoje. Nuo 2018 m. lapkričio mėn. čia susiklostė krizinė situacija, susijusi su nuolatiniu rūdos uolienų degimo produktų išmetimu iš apleistų kasybos ir perdirbimo gamyklos karjerų. Sibai esantis karjeras vis dar dega - trečius metus iš eilės Sibai yra viena pavojingiausių vietų visoje Eurazijoje.
Sunki ekologinė padėtis taip pat Udmurtijoje, kur cheminio ginklo utilizavimo vieta yra Kambarkos mieste, besiribojančiame su Baškirija. Federalinės vyriausybės sprendimu čia turėtų atsirasti 1 ir 2 pavojingumo klasių atliekų apdorojimo, utilizavimo ir šalinimo kompleksas, kurio pajėgumas yra iki 50 tūkst. tonų per metus. Korporacija „Rosatom“ yra atsakinga už šį projektą.
Valdžios sprendimas sulaukė visuomenės pasipriešinimo, buvo bandoma surengti vietos referendumą, kad būtų užblokuota federalinė iniciatyva. Prieš komplekso statybą vieningai stojo aplinkosaugos aktyvistai, udmurtų, baškirų ir totorių tautinių judėjimų atstovai. Tačiau Rusijos valdžia žino tik vieną problemos sprendimą - tylą ir visų nepritariančių persekiojimą. Tuo tarpu Rusijos Federacijos Pavolgio federalinėje apskrityje, Nacionalinio radiologijos medicinos tyrimų centro duomenimis, vėžio rodikliai per pastaruosius 10 metų padidėjo 30%. Neatsakingas radioaktyviųjų medžiagų tvarkymas Rusijoje kelia grėsmę ir kaimyninėms šalims.
Netgi okupuotame Kryme, iš kurio V. Putino valdžia stengiasi padaryti sėkmių vitriną, Rusijos administracija nesulėtino ekologinės katastrofos – toksiškų medžiagų išmetimo gamykloje „Krymski Titan“ 2018 metų rugpjūčio mėnesį.
Tatarstano ir kitų respublikų tikrovė aiškiai parodo Ukrainai, kad bet kokie artimi santykiai su Rusija ilgainiui lemia nepriklausomybės praradimą, rusinimą, piliečių teisių atėmimą, ekonominį išnaudojimą, socialines ir aplinkos katastrofas.
Man labai gaila, kad Tatarstanas dabar yra pavyzdys, kurio Ukrainai reikėtų vengti. Bet, tikiu, ateis diena, kai Tatarstano piliečiai patys nuspręs savo likimą.
P.S. Norėčiau padėkoti Saugios aplinkos tyrimų centrui „Prometėjas“ už vertingus patarimus rengiant medžiagą.
