Istorijos pamokos: ugnis, kaip karo ginklas


Istorijos pamokos: ugnis, kaip karo ginklas

Autorius: George V. Pinchuk specialiai portalui „InformNapalm“

Per pastarąsias kelias dienas Ukraina rytinėje dalyje, ypač Luhansko srityje, patyrė didžiulius gaisrus. Dėl gaisro jau žuvo dešimtys žmonių ir sunaikinta daugybė namų. Gaisras apėmė daugiau nei 10 000 hektarų plotą.


Yra tiesioginių įrodymų, kad šie gaisrai įvyko dėl tyčinio padegimo, kurį įvykdė Rusijos agresoriai ar jų pakalikai. Tai gerai organizuota karinė operacija. Gaisrai prasidėjo pilkojoje zonoje, toliau apėmė Ukrainos kariuomenės pozicijas ir persimetė į užnugario zonas.


Istorijos pamokos: ugnis, kaip karo ginklas

Istorija žino daug pavyzdžių, kai ugnis buvo naudojama kaip ginklas prieš priešą. Galų gale, ugnis yra ne tik elementas, naikinantis materialius daiktus, bet ir labai svarbus psichologinio spaudimo įrankis, sukeliantis baimę ir paniką oponentų gretose.


Mūsų labai tolimi protėviai išmoko, kaip ugnį prisijaukinti, prižiūrėti ir valdyti, tikriausiai dar prieš atsirandant šiuolaikinei žmonių rūšiai Homo sapiens. Ir gana greitai pirmykščiai žmonės pradėjo naudoti ugnį tiek medžiojant laukinius gyvūnus, tiek per susirėmimus su varžovų gentimis. Archeologai liudija, kad mūsų protėviai kovojo lazdomis, padegdami „kovinį“ galą.


Ugniniai ginklai buvo tobulinami vystantis senovės civilizacijoms.


Kinai prietaisus galinčius sviesti puodus su degančiu mišiniu sukūrė jau Čin dinastijos laikais 5–4 amžiuje prieš Kristaus gimimą. 1230–1270 m. mongolų invazijos metu kinai išrado paraką ir panaudojo jį raketoms bei granatoms šaudyti, kurie, nukritę sukeldavo intensyvius gaisrus. Mongolai „pasiskolino“ šiuos prietaisus ir panaudojo juos puolant Rytų ir Vidurio Europos bei Rytų musulmoniškų šalių tvirtoves. Be to, mongolai ugnį naudojo kaip teroro priemonę prieš tuos, kurie jiems priešinosi. Pagal jų tradiciją, miestas atsisakęs atverti prieš juos vartus, po šturmo, būdavo visiškai sudeginamas.


Garsioji „graikų ugnis“ Bizantijoje tapo galingu kariniu ginklu. Manoma, kad jį išrado siras, vardu Callinicus, kuris apie 672 metus tapo Rytų Romos imperijos pavaldiniu. Callinicus ne tik sukūrė degančio mišinio receptą (kuriame buvo naftos, sieros, kalkių ir kai kurių kitų ingredientų), bet ir išrado prietaisą, kurį jis pavadino „sifonu“ – metalinį indą, prie kurio buvo pritvirtintos dumplės (kaip kalvėse). Orą pučiant dumplėmis, susidarydavo galinga mišinio srovė, kuri užsidegusi pasiekdavo 50–100 metrų atstumą. Gaisrą, kurį sukėlė „graikų ugnis“, buvo be galo sunku užgesinti. Bizantiečiai sėkmingai naudojo „graikų ugnį“ jūrose, naikindami priešo laivyną.


Viduramžiais, ypač nuo XVII – XVIII a., viena iš karo priemonių buvo vadinamoji „išdegintos žemės taktika“. 1687 m. birželio mėn. Krymo totoriai (Kyrymly) padegė stepę į šiaurę nuo Perekopo, todėl susidarė 200 kilometrų pločio negyvos stepės juosta. Šio padegimo tikslas buvo apsisaugoti nuo Maskvos kunigaikščio V. Golicyno vadovaujamos kariuomenės, kurios sudėtyje buvo apie 50 000 ukrainiečių etmono Samoilovičiaus kazokų. Krymo totorių taktika pasirodė sėkminga. Grobikai savaitę žygiuodami negyva stepe be gėlo vandens ir be pašarų, po deginančia saule, išseko. Arkliai ir žmonės buvo siaubingai pavargę. Arkliai pradėjo kristi, žmones – sirgti. Golicynas liepė grįžti atgal. Po dvejų metų, 1689 m. gegužės mėn., kai Ivanas Mazepa jau buvo Ukrainos kazokų etmonas, istorija pasikartojo: totoriai vėl padegė stepę. Krymo chanatas taip išsilaikė beveik šimtmetį, iki 1783 m.


Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Europos šalių ir JAV armijos pradėjo naudoti naują priešo sunaikinimo ugnimi prietaisą – liepsnosvaidį. Pirmieji liepsnosvaidžiai buvo gana primityvūs ir savo dizainu priminė „graikiškos ugnies“ įtaisus – deginantis mišinys iš jų buvo išmetamas naudojant suspaustą orą. Kaip ir Bizantijos „sifonai“, jie šaudė iki 200 metrų atstumu, tačiau jau už 50 metrų ugnies srovė susilpnėdavo, nes mišinys sudegdavo ore, ir taikinį pasiekdavo daug silpnesnę ugnis. Tačiau ir šie pirmieji liepsnosvaidžiai buvo galingas psichologiniai ginklas. Per „apkasų karą“ 1915–1918 metais kareiviai, pamatę priešo karius su kuprininiais liepsnosvaidžiais, iššokdavo iš apkasų ir pasileisdavo bėgti į visas puses. 1930–1950 m. liepsnosvaidžiai buvo žymiai patobulinti: pasirodė šių ginklų fugasinės ir reaktyvinės versijos.


Per Antrąjį pasaulinį karą taip pat buvo plačiai naudojama išdegintos žemės taktika, taip pat padegamosios bombos. Beveik iš karto po nacių armijos ir jos sąjungininkų invazijos į SSSR teritoriją pradžios, 1941 m. birželio mėn. SSSR Valstybės gynybos komitetas pradėjo „išdegintos žemės“ operaciją, siekdamas sukurti nepakeliamas sąlygas okupantams. Ši operacija apėmė padegimų ir sprogimų organizavimą pramonės objektuose. Grūdinių kultūrų laukai, grūdų elevatoriai, taip pat gyvenamieji pastatai buvo pasmerkti sunaikinimui ugnimi. Tai buvo mirties bausmė valstiečiams, ypač labai šaltą 1941 m. žiemą. Kaip dabar žinoma, 18-metė Zoja Kosmodemjanskaja gavo būtent tokią užduotį – padegti Petriščevo kaimo, kuriame buvo nedidelė vokiečių kariuomenės įgula, gyventojų būstus. Vokiečiai ją pakorė, pakabinę ant kaklo užrašą „Brandstifter von Wohngebäuden“, tai yra „gyvenamųjų pastatų padegėja“. Nežiūrint jų neapykantos vokiečių įsibrovėliams, mažai tikėtina, kad Petriščevo valstiečiams buvo gaila šios jaunos merginos, tapusios nepaprastai žiaurios Kremliaus pareigūnų politikos auka. 1945 m. pavasarį Hitleris įsakė Trečiojo Reicho teritorijose vykdyti tą pačią išdegintos žemės taktiką, bandant stabdyti sovietų ir sąjungininkų kariuomenių puolimą.


Ypač žiaurus buvo neįtikėtinai galingų padegamųjų bombų panaudojimas 1945 m. vasario 13–15 d. sąjungininkų oro atakos prieš Vokietijos Drezdeno miestą. Šią ataką įvykdė eskadrilė iš 1 249 sunkiųjų bombonešių iš Didžiosios Britanijos ir JAV.  Ant miesto buvo numesta apie du tūkstančiai tonų sprogstamųjų bombų ir apie 500 tonų padegamųjų bombų. Sprogstamosios bombos kartu su padegamųjų bombų ugnimi sukėlė siaubingą gaisrą. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, didžioji dauguma jų buvo civiliai (Dresdenas neturėjo didelės įgulos). Dauguma aukų mirė nuo gaisro (sudegė arba užduso nuo dūmų ir deguonies trūkumo). Dėl tragiško sutapimo taip pat buvo nužudyta 5000 amerikiečių karo belaisvių. Tai aprašyta garsiajame Kurto Voneguto romane „Skerdykla Nr.5 arba Vaikų kryžiaus žygis“. Diskusijos apie tai, kiek žuvo Drezdeno gyventojų, ir ar tikslinga buvo ši oro ataka, nesibaigia iki šiol.


Napalmas


1942 m. Harvardo universiteto (JAV) slapta laboratorija sukūrė mišinio, vadinamo napalmu, receptą. Napalmo degimo temperatūra yra iki 1200 laipsnių Celsijaus. Jis linkęs prilipti prie žmogaus odos, kur ilgai dega ir sukelia labai sunkius, dažnai mirtinus nudegimus. Napalmas taip pat prasiskverbia po žeme ir sunaikina bunkerius ir kitas požemines konstrukcijas kartu su visu personalu. Degant napalmui susidaro daug anglies dvideginio, kuris gali nužudyti tuos, kurių nudegimai net nepaveikė. Napalmo liepsnos įkaitinamas oras sklinda išcentrine kryptimi ir išvysto iki 110 kilometrų per valandą greitį, sukeldamas naujus gaisrus. Amerikiečių orlaiviai plačiai naudojo napalmą per bombardavimus Japonijos miestuose. Napalmas taip pat liūdnai pagarsėjo per JAV karą prieš Šiaurės Korėją 1950–1953 m., taip pat prieš Vietnamą ir Kambodžą 1963–1973 m. Bombardavimai, naudojant napalmą taip pat buvo reguliariai vykdomi aštuntojo dešimtmečio Irano ir Irako karo metu bei per pilietinį karą Angoloje ir kitose Afrikos šalyse. Šiandien milžiniškos napalmo atsargos yra saugomos JAV, Rusijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ir Irane. 2009 m. sausio mėn. Jungtinės Valstijos pasirašė tarptautinį susitarimą dėl susilaikymo naudojant napalmą karinėse operacijose.

Redakcijos pastaba: interneto svetainė InformNapalm buvo sukurta 2014 m. Kovo mėn., Jos pavadinime žodis „Napalm“ nėra siejamas su 20-ojo amžiaus karų siaubu, jis simbolizuoja uždegančius mišinius, kuriuos Maidano gynėjai sėkmingai naudojo Orumo Revoliucijos metu prieš Janukovyčiaus režimo ginkluotąsias pajėgas. Ugnies stichijos simbolis kaip veiksminga kovos priemonė už „agresoriaus jėgų deginimą“ ir „jo paslapčių išryškinimą tyroje liepsnoje“ tapo tarptautinės savanorių bendruomenės vardo pagrindu.

Agresorius padeginėja Donbasą


Kaip matote, Rusija šiuo metu naudojasi mirtinomis ugnies savybėmis savo neteisėtame, nedeklaruotame kare prieš Ukrainą. Žinoma, agresoriai dumdami akis, kaltę dėl gaisrų, kurių dabar gausu rytinėje Ukrainos teritorijoje, suverčia ant sausros, numestų cigarečių, netyčia sugadintų elektros laidų ir kt.  Tokius melus reikia nedelsiant ir labai ryžtingai nutraukti. Ir vėlgi, elementarios informacinės higienos ir žmogaus moralės požiūriu, labai neteisinga remtis nesąmonėmis, kurias skleidžia Rusijos žiniasklaida ir kai kurios parsidavusios Vakarų žiniasklaidos priemonės.


Todėl „būkite atidūs“, kaip diakonas Šv. Jonas Chrizostomas mus įspėja per Dieviškąją liturgiją. Šlovė tiems, kurie dabar gesina gaisrus ir priešinasi Rusijai ir visiems jos samdiniams. Ir, žinoma, šlovė Ukrainai!

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje