Šioje straipsnių serijoje apžvelgsime JAV sankcijas Rusijai. Jų atsiradimo chronologiją, kokios jos yra ir pasidomėsime priežastimis kodėl jos tokios priimtos. Kad suprastume sankcijas yra labai svarbu suprasti jų prigimtį ir kaip jos yra priimamos. Straipsnį publikavimui parengė tarptautinės žvalgybos bendruomenės InformNapalm Lietuvos redakcijos savanoriai. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro interneto svetainėje.
Kodėl sankcijos yra tokia populiari poveikio priemonė JAV užsienio politikoje?
Kiekviena JAV prezidento administracija susidūria su daugybe užsienio politikos ir nacionalinio saugumo iššūkių ir beveik visais atvejais yra pasitelkiamos ekonominės ir finansinės sankcijos. Sankcijos leidžia JAV prezidentui vienašališkai ir operatyviai naudotis valdžia. Šis instrumentas dažnai yra vienas iš nedaugelio galimų priemonių tarp žodžių ir karo. Didelis šio instrumento privalumas – jos gali būti taikomos be Kongreso pritarimo, nederinant jautrių bei daug laiko reikalaujančių diplomatinių klausimų, tuo pačiu nerizikuojant gyvybėmis kariniais veiksmais. Tokią galią JAV prezidentui suteikia 1977 m. „Tarptautinis nepaprastųjų ekonominių galių įstatymas“ (IEEPA). Remiantis šiuo įstatymu yra sukurta daug sankcijų programų. Prezidentui yra sudaromos sąlygos nepaprastai plačiai ir gana nevaržomai, greitai ir vienašališkai reaguoti į tarptautinius įvykius pasaulyje.
Priemonių rinkinys JAV prezidento užsienio politikos įgyvendinimui
Visos JAV administracijos turi platų priemonių rinkinį užsienio politikos įgyvendinimui ir nacionalinio saugumo problemoms spręsti: diplomatinės pastangos, karinį atsaką, ekonominę paramą, teisinę pagalbą ir ekonomines bei finansines sankcijas. Priklausomai nuo situacijos, administracija gali rinktis bet kurią iš šių priemonių ar priemonių kombinaciją. Pavzydžiui, karinis atsakas į problemą gali be reikalo paaštrinti situaciją užsienio politikoje arba būti pernelyg rizikingas. Diplomatinės pastangos ne visada gali būti sėkmingos, be to dažnai jomis nepasiekiamas rezultatas tada, kada jo reikia. Tuo tarpų, sankcijos yra savotiška prievartos priemonė, kuri siunčia tvirtą žinią ir gali turėti reikšmingą ir greitą poveikį.
Kad pasinaudoti IEEPA prezidentui suteiktomis galiomis, būtina paskelbti ekstremalią situaciją dėl grėsmės JAV užsienio politikai, nacionaliniam saugumui ar ekonomikai. Laiko tarpas nuo grėsmės nustatymo iki sankcijų paskelbimo gali trūkti tik 72 val. Tačiau, jei sankcijos yra derinamos kaip kompleksinė priemonė kartu su sąjungininkais, tai užtrunka gerokai ilgiau. Savo ruožtu kompleksinės primonės yra žymiai veiksmingesnės nei vienašalių sankcijų paskelbimas.
Nustačius grėsmę JAV Nacionalinio saugumo taryba (NSC) kviečia ekspertus iš visų atitinkamų vykdomosios valdžios agentūrų („tarpžinybinių institucijų“), kad aptartų grėsmės lygį ir galimas poveikio priemones. Šiose jautriose diskusijose analizę ir galimybes dažnai pateikia prekybos, gynybos, valstybės ir iždo departamentai, taip pat teisėsaugos ir žvalgybos bendruomenė. Tuomet parengiamos rekomendacijos, kurios pateikiamos tų institucijų vyresniesiems pareigūnams, o tada prezidentui – dėl politikos krypties, kurios turėtų siekti Jungtinės Valstijos.
Sankcijų svorio parinkimas
Nutarus, kad užsienio politikos krizei spręsti bus taikomos sankcijos, prieš viešai paskelbiant sankcijų programą, išsiaiškinamos detalės. Kad sankcijos būtų veiksmingos, jos turi siekti pakeisti elgesį, nukreipiamos į blogus veikėjus ir (arba) siekiama atgrąsyti juos imtis piktybinių veiksmų. Yra didelis privalumas, jei sankcijų objektas turi turto JAV arba ryšių su JAV finansine sistema, nes tai ženkliai padidina sankcijų poveikį ir tokiu atveju yra labai tikėtina, kad priemonės bus veiksmingos. Pavyzdžiui, Rusijos korumptuotam verslininkui Danui Gertleriui taikomų „Global Magnitsky“ sankcijų didžioji dalis – šimtus milijonų dolerių vertės turtas yra įšaldytas būtent JAV. Todėl sankcijos turi būti kruopščiai parinktos, siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti sankcijų tikslai ir subalansuotas sankcijų poveikis. Tai nėra paprasta. Tam, kad pvz., būtų galima nustatyti teroristinio tinklo „Al-Qaeda“ rėmėjus, svarbius finansinius ryšius arba nukreipti sankcijas į pagrindines Rusijos finansines institucijas, reikia išsamių tyrimų ir gilių žinių. Tikslas – siekiant maksimalaus sankcijų poveikio, nebūtų pakenkta regiono ar pasaulio ekonomikai.
Vykdomasis raštas
Galutinai sutarus dėl sankcijų taikymo politikos, Iždo užsienio turto kontrolės biuro (OFAC) teisininkai pradeda rengti sankcijų vykdomąjį raštą (EO – angl. Executive Order). Vykdomasis raštas turi būti pakankamai platus, kad būtų galima įgyvendinti tiek pradinius, tiek būsimus tikslus. Paprastai vykdomąjame rašto projekte, pagal IEEPA reikalavimus, suteikiami įgaliojimai jo įgyvendinimui iždo sekretoriui, konsultuojantis su valstybės sekretoriumi (labai retais atvejais atvirkštine tvarka). Iždo departamente sekretorius suteikia tokį patį įgaliojimą OFAC direktoriui, kuris oficialiai pasirašo veiksmus dėl sankcijų.
Tuomet jau vykdomojo rašto projektas derinamas su Valstybės departamento teisininkų komanda ir Teisingumo departamentu (DOJ – angl. Department of Justice). Šios dvi institucijos yra ypač svarbios dėl savo konsultacinio vaidmens beveik visose sankcijų programose ir dėl to, kad DOJ yra institucija, kuri gina vykdomosios valdžios veiksmus, įskaitant sankcijas. Šie teisininkai glaudžiai dirba kartu su Baltųjų rūmų teisininkais, siekdami užtikrinti, kad sankcijų įgyveninimas atitiktų IEEPA reikalvimus ir būtų išvengta bet kokių teisinių prieštaravimų.
Sankcijų pasirašymas
Baigus visus sankcijų planavimo darbus, Nacionalinio saugumo komitetas (NSC) suruošia į vieną dokumentų rinkinį vykdomąjį raštą (EO), tikslų aprašymą bei oficialų politinį sprendimą ir pateikia jį prezidentui galutiniam patvirtinimui ir pasirašymui.
Viršelio foto – Gorkovskio automobilių gamyklos darbuotojai protestuoja prieš JAV sankcijas Maskvoje, REUTERS nuotr.
