Putinas – epochos nevykėlis

Autorius: Giedrius Sakalauskas, pilietinio atsparumo centro Res Publica direktorius, 2025.10.09

Pradėkime nuo ilgai kurto mito. Vladimiras Putinas – istorinio masto galiūnas: žvilgsnis – plieninis, kumštis – sugniaužtas, o pasaulis dreba prieš jo didybę. Tikroji pradžia buvo kuklesnė: pilkas sistemos klerkas su KGB biografija, kurį sėkmių grandinė iškėlė į Kremlių. Karjeros starte jis kalbėjo apie Rusijos europinę tapatybę, net nedviprasmiškai neuždarė durų Rusijos narystei NATO – jei tik Maskva būtų „lygiavertė partnerė“. 

Toje epochoje Vakarai vis dar tikėjo „modernizacijos“ galimybe: Rusija sėdėjo G8, o George’as W. Bushas po susitikimo Slovėnijoje demonstratyviai „pažvelgė jam į akis“ ir „pajuto sielą“ – citata, kuri vėliau tapo naivumo simboliu.

Visa tai baigėsi 2014-aisiais, kai prasidėjo Krymo aneksija ir Donbaso karas, o šiandieninė Rusija – izoliuota, branduoliniu šantažu serganti, žaliavinė kolonija, kurią net Donaldas Trumpas pavadino „popieriniu tigru“.

Ir čia didžiausias istorinis paradoksas: Putinas tapo efektyviausiu NATO plėtros vadybininku. Būtent Kremliaus agresija suvienijo ir sugrąžino strateginį aiškumą Aljansui, o Rusijos bandymas „atstumti NATO nuo savo sienų“ davė priešingą rezultatą.

Iki invazijos NATO sausumos siena su Rusija siekė 1 215 km. Tačiau 2023 m. balandžio 4 d. įstojus Suomijai, ji pailgėjo 1 343 kilometrais, taigi, daugiau nei padvigubėjo. O 2024 m. kovo 7 d. prisijungus Švedijai, Baltijos jūra virto vidine Aljanso jūra. Tai ne šiaip geopolitinis „antausis“ Kremliui; tai sisteminis lūžis Baltijos-Šiaurės regione: Aljanso gynybos planavimas tampa vientisas nuo Arkties iki Lenkijos, jūrų–oro–sausumos sąveika įgauna realų gilumą, o Maskvos retorika apie „apsuptį“ tėra nevykusi priedanga nesugebėjimui keisti savo imperinės politikos.

Tada „trijų dienų operacijos“ epopėja. 2022 m. vasarį pradėtas žaibiškas Ukrainos puolimas pavirto į klampų, jau trečius metus besitęsiantį kruviną karą be strateginės išeities. Ir tai Rusijai kainuoja brangiau, nei galima įsivaizduoti.

Net remdamiesi konservatyviais metodais (patvirtintų žuvusiųjų registru ir paveldėjimo bylų statistika), nepriklausomi tyrėjai „Meduza“ ir „Mediazona“ vertina, kad 2025 m. vasaros pabaigoje žuvusiųjų skaičius pasiekė apie 220 tūkst.. Kiti šaltiniai, tokie kaip BBC ir „Mediazona“, bendrą žuvusiųjų skaičių (įskaitant Donecko ir Luhansko separatistų pajėgas) vertina 190–210 tūkst. intervale. Ir tai – neskaičiuojant sužeistųjų ir artėjančios katastrofiškos neįgaliųjų bangos, kurią Maskva mėgina pridengti savo patologiniais melais.

Technikos nuostoliai yra atskira gėdos lenta. Atvirųjų šaltinių žvalgybos projektas „Oryx“, registruojantis tik vizualiai patvirtintus nuostolius, skelbia, kad bendras vizualiai patvirtintų prarastų technikos vienetų skaičius 2025 m. viduryje viršijo 21 550. Šarvuotos technikos nuostoliai yra ypač dideli. Prarasta daugiau nei 13 tūkst. vienetų, iš jų – daugiau nei 4100 tankų, per 5400 pėstininkų kovos mašinų. Vien nuo 2024-ųjų pradžios, remiantis Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) duomenimis, analitikai fiksavo apie 1 865 tankų ir per 3 000 pėstininkų kovos mašinų sunaikinimą. Tai aritmetika, griaunanti armijos stuburą ir verčianti iš sandėlių traukti 60-ies metų senumo T-62 ir net T-55 tankus.

O ekonomikos „pasiekimai“? Nuo 2022-ųjų daugiau kaip 1000 tarptautinių bendrovių, remiantis Jeilio vadybos mokyklos tyrimu, vienaip ar kitaip pasitraukė arba smarkiai apribojo veiklą Rusijos rinkoje, palikdamos „skyles“ tiek tiekimo grandinėse, tiek mokesčių bazėje. Kapitalo „kraujavimą“ rodo ir grynasis kapitalo nutekėjimas, kuris, remiantis Rusijos Centrinio banko duomenimis, 2022 metais pasiekė rekordinius 239 mlrd. USD.

Naftos perdirbimas ir degalų rinka tapo gaisro gesinimo pratybomis realiu laiku: po Ukrainos dronų smūgių, remiantis „Reuters“ ir „Bloomberg“ analizėmis, neveikė iki 17 proc. perdirbimo pajėgumų. Dėl to ėmė stigti benzino ir dyzelino, teko griebtis eksporto draudimų ir gelbėtis importu iš Baltarusijos ir Kinijos. „Energetinė supergalia“ staiga pasirodė esanti priklausoma nuo kaimynių malonės.

Tuo pat metu biudžetas militarizuotas iki rekordų: 2025 m. gynyba, remiantis Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) vertinimu, sudarys apie 7,2 proc. BVP, o kartu su saugumo išlaidomis – apie 40–43 proc. visų federalinių išlaidų. Tuo tarpu išlaidos socialinei politikai mažinamos beveik 16 proc. Ekonomika po 2024 metų šuolio atrodo vangi, o TVF ir Pasaulio bankas prognozuoja vos 1–1,5 proc. augimą. „Šis modelis išsisėmė“, – pripažįsta net dalis elito.

O dabar – apie „neveikiančias“ sankcijas ir „importo pakeitimą“. Jos veikia ne kaip fejerverkai, o kaip rūgštis: tyliai, bet nuosekliai ėda tiekimo grandines, technologijų prieigą, finansavimą ir servisą. „Importo pakeitimas“ Rusijoje dažniausiai reiškia ne gamybą, o perlipdytas etiketes ant kiniškų, turkiškų ar indiškų produktų, nes vietiniams gamintojams, kaip patys rusai sako, „rankos iš užpakalio auga“. Laboratorijų trūksta, staklės pasenusios, kokybės kontrolė – „iki pietų“. Keleivinių lėktuvų sektorius – fiasko vizitinė kortelė: „Sukhoi Superjet“ žadėtas „100 proc. rusiškas“ pavirto į kanibalizacijos ir atidėliojamų sertifikacijų maratoną, PD-8 variklis ir rusiški agregatai beviltiškai vėluoja, o reali gamyba – vienetinė. O tuo metu rusų aviakompanijos vos išgyvena ardydamos „Airbus“ ir „Boeing“ lainerių parką detalėms bei pirkdamos „pilkąsias“ dalis. Taip realybėje atrodo sankcijų „neveikimas“ ir „importo pakeitimas“.

Dujos – didžioji netektis. 2023 m. „Gazprom“ vamzdynų eksportas į Europą nuo maždaug 63,8 mlrd. m³ 2022 metais susitraukė iki 28,3 mlrd. m³ 2023 metais (piko laikais 2018–2019 m. į Europą tekėjo ~175–180 mlrd. m³ per metus), tai sovietmetį menančios žemumos. Rusiškų dujų dalis ES rinkoje nuriedėjo nuo ~45 proc. (2021 m.) iki ~19 proc. (2024 m.). Kremliaus šantažas „užšaldysime Europą“ baigėsi priklausomybe nuo Pekino malonės.

Nafta sekina ne tik dėl nuolaidų. „Urals“ naftos kainų „lubos“, sankcijos ir perdirbimo pajėgumų pažeidžiamumas smaugia pajamas. Kremliaus sprendimai riboti degalų eksportą yra ne „genialus rinkos valdymas“, o paprasčiausia panika, kai vidus braška, o išorėje reikia sukti šešėlines schemas su „pilkaisiais“ tanklaiviais su abejotinos jurisdikcijos vėliavomis. Tai supergalia, kuri pati save parduoda su nuolaida.

Trečia – anglis. Po ES embargo ir kainų nuosmukio sektoriumi rieda nuostolių volas: nuo 2022 m. sektorius paniro į 1,2 trln. rublių nuostolių liūną. Regionai stabdo kasybą, koncernai mažina apimtis ar uždarinėja šachtas. Priežastys banalios: kritusios pasaulinės kainos, sankcijos ir geležinkelių „butelio kaklelis“ Rytų kryptimi. Azija nebesugeba suvartoti tiek, kiek Rusija norėtų, o Transsibiro geležinkelis ne guminis.

Struktūrinė duobė čia dar gilesnė. Prarastų ~120 mlrd. kubinių metrų metinių tiekimų į Europą nekompensuoja joks „posūkis į Aziją“. Dujotiekis „Sibiro galia 2“ tebėra iliuzija, o SGD projektai dūsta nuo technologinių, finansinių sankcijų bei Ukrainos smūgių. Pekinas derybose spaudžia kainą taip šaltakraujiškai, kad Kremliaus „dujų adata“ jau labiau panaši į kinišką akupunktūrą – tik be gydomųjų galių.

Šalia to, auganti priklausomybė nuo Kinijos. 2024 m. dvišalė prekyba šoktelėjo iki ~245 mlrd. JAV dolerių. Rusijai Kinija sudaro beveik trečdalį visos užsienio prekybos, bet Kinijai Rusija – vos kelis procentus. Atsiskaitymai juaniu tapo norma. Tai nėra „aukštųjų technologijų šuolis“, tai priklausomybės spiralė: mainais į atpigintus energijos išteklius gaunami kiniški automobiliai, komponentai, elektronika ir, svarbiausia, dvejopos paskirties prekės, būtinos karinei pramonei.

Kokie sąjungininkai liko? Parijų klubo garbės nariai: Iranas, Šiaurės Korėja, vienas kitas Afrikos chuntos režimas ir nelabai entuziastingi Azijos partneriai, kurie mielai perka pigesnę rusišką naftą, bet „civilizacinių sąjungų“ kurti neskuba. Vakaruose Rusija – atstumtasis, kurį G7 toliau negailestingai spaudžia.

Visa tai perauga į vidaus socialinį pūlinį. Rusijos VRM prognozės rodo, kad sunkių ir ypač sunkių nusikaltimų skaičius pasiekė penkiolikos metų rekordą – tai grįžtančių iš fronto veteranų, nelegalių ginklų ir militarizuotos kasdienybės rezultatas. Grįžę veteranai jau nužudė arba sunkiai sužalojo beveik 500 civilių. Manoma, kad apie 250 000 veteranų gali kentėti nuo potrauminio streso sutrikimo (PTSS), o adekvačios pagalbos sistemos nėra. Kremliaus pasakos apie gerėjančią kriminogeninę padėtį atrodo kaip nejuokingas anekdotas.

Pridėkime ir „protų nutekėjimą“: nuo 2022 m. iš šalies išvyko daugiau nei 800 tūkst. žmonių, daugiausia jaunų ir išsilavinusių (apie 80 proc. jų turi aukštąjį išsilavinimą). Milijonai šeimų, susidūrusių su „krovinio-200“ (žuvusieji) ir „krovinio-300“ (sužeistieji) realybe, demobilizuoti vyrai, biudžeto militarizacija ir merdinčios regionų pajamos. „Stabilumas“ liko tik televizorių ekranuose. Už jo – žmonių nuovargis ir tyli neapykanta valdžiai, kuri jų gyvenimą įkeitė vardan savo paranojos.

Ir štai esame ten, kur Rusija istorijoje sugrįžta vėl ir vėl. Imperinis ciklas paprastas: kol tironas gyvas, jis – „didysis vadas“; kai tik jis numiršta ar nuverčiamas – jis tampa „niekšu, apgavusiu tautą“. Paminklai virsta, portretai suverčiami į sandėlius, o vergų choras dejuoja: „Kaip mes nematėme!“ Matėte. Tik nieko nedarėte. Ir už tai sumokės jūsų vaikais prarastais metais ir ateitimi.

Putinas norėjo į istoriją įeiti kaip „kolektyvinės valios“ įkūnytojas. Tačiau įeis kaip žmogus, kuris savo rankomis sucementavo NATO, neteko civilizuotų sąjungininkų, atnešė baisaus skausmo daugybei šeimų, suniokojo savo armiją ir šalį iš energetinės supergalios pavertė nuolaidų kioskeliu, priklausomu nuo Pekino kasos aparato.

Tai, ką matome, yra klasikinis britų istoriko Paulo Kennedy aprašytas „imperinio persitempimo“ atvejis: ryškų nuosmukį išgyvenanti galia, apsėsta praeities šlovės, aukoja savo ekonominę ateitį vardan karinės mašinos, kuri nebegali užtikrinti jos saugumo. Epochos nevykėlis – todėl, kad kiekvieną tariamą „pergalę“ pavertė kitų laisvės ir savo valstybės ateities praradimu.

Prieš kokį dešimtmetį Maskvos stotelėje kabėjo plakatas su Stalino atvaizdu, kurios tekstas bylojo: „Nudvėsė tas, nudvės ir šitas.“ Tai ne prakeiksmas, tai perspėjimas, kad jokios „amžinos galios“ nėra, o istorija turi puikų humoro jausmą ir dar geresnę atmintį.

---

Autorius Giedrius Sakalauskas. Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale LRT.lt. Straipsnį publikavimui parengė Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro savanoriai.