Padėtis Baltijos jūroje keičiasi iš esmės – dabar ne Lietuva, o Rusija turi savo Suvalkų koridorių

Ten, kur jau turėjo stovėti šarvuočiams skirti pastatai, telkšo tvenkinys, jame plaukioja gulbės, interviu LRT.lt apie nebaigtus karinės infrastruktūros projektus pasakojo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Anot jo, siekiant, kad Lietuvoje būtų galima dislokuoti NATO sąjungininkų brigadą, reikės ne tik atlikti kartais net kelerius metus vėluojamus nudirbti darbus, bet ir sulaukti ryžtingų sprendimų iš Vokietijos.


Foto šaltinis NATO enhanced Forward Presence Battle Group Lithuania Facebook puslapis


Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas interviu LRT.lt taip pat pasidalijo mintimis apie Lietuvoje išdygsiančią karinę infrastruktūrą, apie tai, kokia ginkluotė jau yra integruota į šalies karinius pajėgumus ir kodėl partijų susitarime neatsirado punkto apie didesnį finansavimą krašto gynybai ir visuotinę karinės tarnybos prievolę.


Pašnekovas taip pat atskleidė, kiek dar, jo manymu, Rusija galės kariauti su Ukraina ir kokioje situacijoje šiuo metu yra atsidūrusi Baltarusija.


– Prieš pasirašant partijų susitarimą dėl gynybos, turbūt garsiausiai kalbėta apie privalomąją pradinę karo tarnybą ir norą numatyti, kad gynybos finansavimas siektų 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), bet nei to, nei to susitarime nematome. Ar tai yra didžiulis pralaimėjimas?


– Į tokio susitarimo parengimą yra įtraukiama ir opozicija. Mes turime unikalią galimybę išgirsti jų pozicijas, nes atskiri opozicijos politikai aiškina, ką jie mano apie visuotinį šaukimą, bet kaip partijos komunikuoja šiuo klausimu, tik čia ir galėjome pamatyti. Per derybas pamatėme, kad dalis skambių pareiškimų – sau, o kai reikia pasirašyti susitarimą, nemažai kas pakinta.


Kai kalbame apie visuotinį šaukimą, tai čia partijų nuomonės labai išsiskiria. Mes esame už visuotinį šaukimą, bet yra niuansų, juos išsakiau partijoms. Jeigu mes norėtume visuotinio šaukimo, nusimatykime tam resursų, tai nėra nemokamas dalykas, tai yra daugiau profesinės karo tarnybos karių, kurie mokys tuos šauktinius, daugiau infrastruktūros, daugiau ginklų, daugiau technikos. Kalbu ne tik apie mokymą šaudyti, bet ir apie visos karinės sistemos sukūrimą, papildomus dalinius. Net jei kalbame apie 2000 papildomai šaukiamų jaunuolių, tai vis tiek yra ženklus krūvis, jam reikalingi resursai.


Foto šaltinis Lietuvos Kariuomenės Facebook puslapis


Kai pradedi kalbėti apie resursus, be abejonės, kita tema – kokie procentai reikalingi. Visi sakė „valio, kuo daugiau šauktinių apmokome, tuo geriau“, tačiau, kai kalba pasisuka apie resursus, matyti, kad partijos jau ruošiasi ateinantiems rinkimams – artimiausiu metu vyks savivaldos rinkimai – ir, nepaisydamos geopolitinės padėties, nepaisydamos karo Ukrainoje, nenori iš anksto pažadėti krašto apsaugai didesnių resursų. [...]


Partijos 2013 m. buvo susitarusios dėl 2 proc. nuo BVP skyrimo krašto gynybai. Pasiekus šį rodiklį, jis buvo užfiksuotas, atrodo, pasiekei ir nieko daryti nereikia. Procentų pasiekimas yra geras dalykas, gražiai atrodo, kai NATO forumuose apie tai kalbi. Tačiau kam skirti pinigai, kokie pajėgumai su tais pinigais išvystomi, yra klausimai, į kuriuos nėra paprasta atsakyti. Sudarius sutartis dėl pajėgumų vystymo, jas reikia įgyvendinti ir tai užima laiko. Pats per pusantrų metų darbo ministerijoje matau, kad anksčiau sudarytos sutartys yra gražios, viskas su jomis gerai, tačiau realiai jų įgyvendinimas buvo komplikuotas – ar tai būtų infrastruktūros, kuri buvo pažadėta NATO priešakiniam batalionui, statyba, ar priimančios šalies infrastruktūros statyba, ar kai kurios ginkluotės pirkimai. Arba šie projektai buvo neįgyvendinti, arba įgyvendinti, bet su didelėmis išlygomis. Kariuomenė, pavyzdžiui, kai kurių pajėgumų negalėjo išvystyti iki galo. Šiais metais gynybai skiriamos lėšos padidėjo pusantro karto, tai mes likvidavome priimančios šalies paramos atsilikimą, tai yra kad atvykstanti NATO šalių kariuomenė turėtų kur laikinai apsistoti ir vykdyti pratybas. Tai turėjo būti padaryta prieš trejus metus, tai teko šį atsilikimą panaikinti.


– Ar šiandien mūsų sąjungininkų kariai turėtų Lietuvoje pakankamai vietos fiziškai įsikurti?


– Jeigu kalbame apie pratybas, tai, įgyvendinus šių metų planus, tai yra pastačius laikinas stovyklas, – taip, turime. Bet jeigu mums sąjungininkai iškeltų sąlygas, kad tai turi būti ne laikina, o nuolatinė infrastruktūra, tai čia iškyla klausimų, nes ir priešakiniam NATO batalionui, kuris dabar beveik 1800 karių pasiekęs, buvo pažadėta infrastruktūra gerokai anksčiau. Pažadėta, kad 2020 m. mažų mažiausiai pusę reikalingos infrastruktūros bus pastatyta, bet taip neatsitiko, mes neradome nieko. Mums reikėjo tą darbą vėl įsukti, kad jis šiais metais pasiektų projekto stadiją, kad būtų galima kalbėti apie realų projekto įgyvendinimą iki 2027 m. Kalbu apie infrastruktūrą pajėgoms, kurios yra pas mus nuo 2017 m., tai yra beveik 2000 vokiečių ir kitų sąjungininkų karių. Ši infrastruktūra bus įrengta už vokiečių ir mūsų pinigus.


Foto šaltinis NATO enhanced Forward Presence Battle Group Lithuania Facebook puslapis


Dabar nuo kovo mėnesio pradėjome svarstyti, kad mums reikia didesnių NATO pajėgumų, galiausiai NATO viršūnių susitikime Madride buvo priimtas sprendimas dėl sąjungininkų pajėgų padidinimo pas mus iki brigados dydžio, atsiranda amunicijos, ginkluotės išankstinio dislokavimo galimybių. Šių sprendimų įgyvendinimas nėra toks paprastas. Pavyzdžiui, tam, kad infrastruktūrą sąjungininkams vokiečiams galėtume paruošti anksčiau, reikės šešis įstatymus papildyti nuostatomis, kurios leis mums sutaupyti metus, pusantrų, o gal net ir dvejus. Reikės nupirkti projektus mūsų kariniams miesteliams, kurių statyba prasidės už mėnesio. Faktiškai mėginame išlošti trejus metus.


– Kalbant apie NATO sąjungininkų brigados Lietuvoje dislokavimą, ar jau yra sudėliota darbotvarkė ar veiksmų planas su vokiečiais šiuo klausimu?


– Nepamirškime, kad tik prieš mėnesį apskritai dėl to priimtas sprendimas. Vokietija laukė šio sprendimo, nenorėjo daugiau kokių nors įsipareigojimų prisiimti. Jiems buvo svarbus NATO balsas ir tai yra visiškai suprantama. Aišku, kad mes esame pasidėlioję savo darbus ir tuos darbus, kuriuos turime su Vokietija padaryti. Tiesa, visa tai turės derėti su Vokietijos veiksmais. Jie rudenį pas mus įkuria priešakinį štabo elementą, mes priešakinių pajėgų batalionui atiduodame kareivines Rukloje. Deja, laiku nepastačius naujų kareivinių, mums tenka mūsų karių sąskaita tai daryti, žinant, kad jiems kareivinės bus pastatytos 2024 metais.


– Ką Jūs turite omeny? Kur dėsis mūsų kariai?


– Mes juos iškeliame į kitas vietas. Pažadus reikia tesėti. Jei jų neįvykdei laiku, deja, reikia galvoti, kokie gali būti kiti sprendimai. Mes sąjungininkams duodame dalį štabo Rukloje patalpų, ten ir įsikurs priešakinių pajėgų štabo elementas.


Visi sakė „valio, kuo daugiau šauktinių apmokome, tuo geriau“, tačiau, kai kalba pasisuka apie resursus, matyti, kad partijos jau ruošiasi ateinantiems rinkimams – artimiausiu metu vyks savivaldos rinkimai – ir, nepaisydamos geopolitinės padėties, nepaisydamos karo Ukrainoje, nenori iš anksto pažadėti krašto apsaugai didesnių resursų. A. Anušauskas

– Ar dėl tokių sprendimų, kai sąjungininkams tenka atiduoti Lietuvos kariams skirtas patalpas, nepasigirsta signalų, kad ima blogėti atmosfera Lietuvos kariuomenėje, kad Lietuvos karių gretose kyla pasipiktinimas?


– Ne, to nėra. Kariuomenės vadovybė su kariais turi aiškiai komunikuoti ir mes dėl to esame sutarę su kariuomenės vadu. Perkeliami mūsų kariai galiausiai vis tiek atsidurs Vilniuje. Jie iš Ruklos bus laikinai perkelti į Marijampolę, bet galiausiai atsidurs sostinėje. Bet aišku, kad tai yra problema. Jeigu galvojame, kad galime karius mėtyti iš vienos vietos į kitą, tai negerai, nes tai yra keliavimas, keliavimas kartu su šeimomis, kitaip tariant, daugybė logistinių iššūkių, su kuriais kariai susiduria. Mes stengiamės jiems šiuo klausimu padėti: padidinome butpinigių, nuompinigių, kelionėms, maistui skirtų pinigų sumas, šiais metais priėmėme sprendimus dėl atlyginimų didinimo. Keletas savivaldybių buvo priėmusios sprendimus, kad rotuojami kariai galėtų savo vaikus į darželius, mokyklas leisti be eilės. Dar daugiau savivaldybių tarybų priima tokius sprendimus.


– Kada tiksliau Lietuvoje galėtų būti dislokuotas NATO sąjungininkų brigada?


– 2025 m. viduryje Lietuvoje tam gali būti paruošta infrastruktūra, bet už vokiečius kalbėti negaliu. Vokiečiai konkrečią brigadą jau skyrė, ji dabar treniruojasi Vokietijoje ir vėliau dalis jos treniruosis Lietuvoje. Už poros metų visa brigada bus Lietuvoje per pratybas. Judės didžiulė karinė technika, matysime ją, amuniciją. Mes matysime įdomių dalykų, jeigu iki to laiko per karinio mobilumo programą nesutvarkysime, pavyzdžiui, per Kalvariją link Marijampolės einančių kelių. Bus daug iššūkių: 2024 m. vyks pratybos, statysime karinius miestelius, 2025 m. turėtų būti baigta statyti papildoma infrastruktūra, kur galės sąjungininkų kariai įsikurti. Bet kokiu atveju siekiame, kad brigada būtų pas mus, bet ir Vokietija priims sprendimus, kaip ir kokiu lygiu jie tai gali užtikrinti.


Foto šaltinis NATO enhanced Forward Presence Battle Group Lithuania Facebook puslapis


– Kitaip tariant, Vokietija teigia: „Paruoškite infrastruktūrą kariams ir tada mes galėsime atvykti“?


– Ne, taip nepasakyčiau. Supraskime, kad kiekviena šalis, o ypač Vokietija, šiuo laikotarpiu išgyvena labai dideles permainas, ypač jei gynybos sritis buvo pastumta į šoną, jei galvota iš pradžių, kad Rusija yra partnerė. Dabar valstybės – ir Vokietija yra viena iš tų šalių – supranta, kad reikia keisti požiūrį į Rusiją, į santykius su Rusija, į energetiką, į Rytuose esančių NATO sąjungininkių nuogąstavimus dėl Rusijos karinių pajėgumų, dėl nepakankamo NATO pajėgų Rytuose buvimo. Dabar per kelis mėnesius visas Vokietijos politinis elitas turi visa tai ne tik suvirškinti, bet ir priimti sprendimus, kurie būtų naudingi būtent rytiniam NATO flangui. Tai ir atsispindėjo NATO viršūnių Madride susitikime, o, norint priimtus sprendimus įgyvendinti, reikia pastangų, Vokietijos pastangų – taip pat. Negaliu pasakyti, kad jie tų pastangų nerodo, bet tam, kad detalizuotume, kaip, ką ir kada jie darys, reikia laiko.


– Ar nesate suabejojęs Vokietijos pasiryžimu prisidėti prie NATO rytinio flango stiprinimo po Kaliningrado tranzito istorijos? Kai kurie ekspertai šioje istorijoje įžvelgia galimą Vokietijos įtaką Europos Komisijai, kuri pakoregavo gaires dėl sankcionuotų prekių tranzito į Kaliningradą.


– Negaliu sakyti, kad tų abejonių nėra visuomenėje, ypač mūsų visuomenėje. Bet prisiminkime, iš pradžių buvo abejojama dėl paramos Ukrainai. Mūsų visuomenė kelia gerokai didesnius reikalavimus NATO, kaip organizacijai, NATO valstybėms, tarp jų – ir Vokietijai, negu tos šalys galėjo tikėtis, gerokai didesnius reikalavimus, palyginti su tuo, kaip jos įsivaizdavo savo veiksmus. Realybė daug ką pakoreguoja. Bet šalys išgyvena tas permainas, iš pradžių buvom treti, atvežę karinės paramos Ukrainai (po JAV ir Didžiosios Britanijos), o dabar praktiškai 99 proc. NATO valstybių karine prasme remia Ukrainą. Tai yra didžiulis žingsnis. Mažai kas įsivaizduoja, kad Vokietijos tankų kariuomenė po Šaltojo karo laikų gerokai sumažėjo. Kai pasakoma, kad Ukrainai reikia 500 „panzerhaubicų“ ir kai tiek neatsiunčia, tai turbūt mažai kas žino, kad Vokietija tokių turi 80 ir kad jos nebegaminamos.


Foto šaltinis Lietuvos Kariuomenės Facebook puslapis


Tie mūsų lūkesčiai, nežinant, kokios yra Vokietijos galimybės, pradėjo klibinti pasitikėjimą Vokietija. Bet nepamirškime, kad esame NATO nariai. Nepaisant Vokietijos įsipareigojimo šiam regionui, tai nėra vienintelė valstybė su tokiais įsipareigojimais. Mes turime ne tik strategines kaimynines partnerystes, bet ir transatlantines, priklausome ir JEF formatui, kur lyderiauja Didžioji Britanija, kur Šiaurės Europos šalys yra prisijungusios. Kitaip tariant, vienos šalies galimybės, gebėjimai nenulemia mūsų apginamumo paveikslo. NATO nėra dviejų valstybių – Lietuvos ir Vokietijos – sąjunga, NATO sudaro 30 valstybių.


– Kitaip tariant, Lietuvos visuomenė labai daug tikisi iš Vakarų šalių ir nori greitesnių sprendimų, tačiau kartais lūkesčiai galbūt yra per dideli?


– Lūkesčiai yra labai aukšti galbūt dėl to, kad Lietuvoje mėgstami parodomieji veiksmai. Pavyzdžiui, kai pasirašai sutartį dėl kokių nors pirkimų, visiems atrodo, kad tai jau yra įgyvendinta. Pasirašėme sutartį dėl NASAMS vidutinio nuotolio raketų sistemos įsigijimo ir, matyt, visi pagalvojo, kad, pasirašius sutartį, viskas jau veikia. O iš tikrųjų į mūsų pajėgumus sistema įtraukta 2022 m. sausio mėnesį – mes metus ginklą įvedinėjome į savo pajėgumus. Iš pradžių NASAMS baterijos buvo, tik raketų nebuvo. Tad supraskime, kad pasirašyti sutartis yra malonu, bet realybė būna kitokia.


– Kokia dabar yra situacija dėl šarvuočių „Boxer“? Kiek jų yra veikiančių 100 procentų?


– Tai visiškai naujas projektas, tai yra naujas gaminys, tad jis turėjo pereiti testavimus, bandymus. Tačiau mums teko pernai papildyti susitarimą su gamintojais – norėjome, kad mus pasiekęs gaminys veiktų be priekaištų. Nenorėjome mokėti pinigų ir vėliau dar ką nors taisyti, krapštyti, tad dėl to papildėme susitarimus, kad, išaiškėjus bėdoms, jos būtų sutvarkytos. Pandemija procesams trukdė, bet dabar Lietuvoje darbuojasi Izraelio, Vokietijos, Lietuvos komanda, ji tobulina „Boxer“. Bet šie 43 šarvuočiai yra mūsų kariuomenės pajėgumų dalis, jie važiuoja, šaudo iš visų ginklų. Mes esame pasiekę tokią stadiją, kad, pataisę susitarimus su gamintojais, kiekvieną gaminį testuojame, bandome, priimame į pajėgumus ir tik tada mokame pinigus. Dabar rugpjūčio gale mums bus pateikta ataskaita, reikės įdiegti atnaujinimus „Boxer“. Tai yra 21 amžiaus technologija, tad kalbu apie elektroninių sistemų atnaujinimą, o ne apie mechaniką, mechanikai priekaištų neturiu.


Foto šaltinis Lietuvos Kariuomenės Facebook puslapis


Neteisingi yra pareiškimai, kad šarvuočiai nevažiuoja. Jie ir važiuoja, ir šaudo, ir gaudo, ir daro, ką reikia. Aišku, po pratybų techniką reikia šiek tiek pataisyti. Pratybos juk nėra paprastas pasivažinėjimas. Šioje istorijoje yra vienas dalykas – kadangi „Boxer“ infrastruktūra turėjo būti sukurta 2020 m., o ji nebuvo sukurta, tai mes šiemet dalį infrastruktūros jau įvedėme į rikiuotę, o kitąmet baigsime ruošti likusią. Taigi, gavus visus šarvuočius, kitąmet bus paruošta ir infrastruktūra – bus kur mokyti komandų, nes irgi nebuvo spėta pasiruošti tam, nebuvo parengtas simuliatorius.


– Jūs visi minite darbus, kurie buvo suplanuoti, bet nebuvo laiku padaryti. Ar tai yra buvusios Vyriausybės palikimas, ar įsisenėjusių problemų pasekmė?


– Negaliu sakyti, kad buvusi Vyriausybė į visa tai žiūrėjo pro pirštus. Problemos nesisprendė, nes reikėjo turėti visą infrastruktūros statymo sistemą. Jie tada sukūrė Infrastruktūros valdymo agentūrą, tad negalima sakyti, kad niekas nebuvo daroma. Aišku, kai prieš pusantrų metų pradėjau lankyti karinius dalinius, tai man rodydavo įvairias vietas ir sakydavo „čia turėjo būti „Boxeriams“ skirtas statinys“, bet matau, kad čia gulbės plaukioja tvenkinyje, niekas nepastatyta. Tad buvo nusivylimo.


Visuomenės dėmesys kariuomenės pajėgumams ypač išaugo šiais metais, šio pobūdžio informacijos poreikis yra žymiai didesnis, negu buvo, pavyzdžiui, 2019, 2020 ar 2021 m. Tiems, kas domisi gynybos pajėgumais, mes stengiamės atsakyti į klausimus.


Neteisingi yra pareiškimai, kad šarvuočiai nevažiuoja. Jie ir važiuoja, ir šaudo, ir gaudo, ir daro, ką reikia. Aišku, po pratybų techniką reikia šiek tiek pataisyti. A. Anušauskas

– Kiek, Jūsų nuomone, Rusija dar turi jėgų ir galimybių tęsti karą prieš Ukrainą?


– Kiekvienam karui reikia labai daug resursų ir jeigu kas galvoja, kad Ukraina, Vakarai susiduria su resursų problema, tai turi suprasti, kad su šia problema susiduria ir Rusija. Kalbu ir apie žmogiškuosius, ir apie kitus resursus. Jei paleidi 3000 raketų, vadinasi, tu ir neturi 3000 raketų. Klausimas, kiek jų turi, kokie tavo gamybos pajėgumai, ar gali kaip anksčiau pagaminti 10 raketų per mėnesį, ar ne. Rusija, panašu, sunaudojo viską iki paskutinio surūdijusio varžtelio iš savo sandėlių, tad dabar viską vežasi iš Baltarusijos ir, manau, veža ne veltui. Manau, tai yra signalas, kad Rusija susiduria su problemomis, kurias sukelia naujausių technologijų ginklai, kuriuos gavo Ukraina iš Vakarų ir sėkmingai panaudojo. Kalbu apie sunaikintus Rusijos sandėlius. Ne sandėliai esmė, o jų turinys – negali greitai atkurti tų pajėgumų. Dėl to Baltarusiją vertinčiau kaip atsarginį Rusijos karinį sandėlį, iš jo ji tempia viską, ką gali. Dėl to Baltarusijos režimas apie tai niekaip nekalba. Jei būtų kas nors atvežama į Baltarusiją, A. Lukašenka pirmas rėktų, girtųsi apie stebuklingą Vakarus nugalėsiančią ginkluotę. Bet kadangi išvežami resursai iš Baltarusijos – ir tai yra užfiksuota, tai tylima. Rusija turi potencialą tempti konfliktą, šaldyti, tačiau vis tiek tas potencialas išsieikvos iki 2023 m. kovo mėnesio.


Foto šaltinis NATO enhanced Forward Presence Battle Group Lithuania Facebook puslapis


– Kodėl būtent ši data?


– Akivaizdu, kad Rusija turi 12 mėnesių potencialą. Ukraina gauna ginklų, pavyzdžiui, HIMARS raketų sistemų, bet priešas prie to sugeba prisitaikyti. Manau, kad nauji manevrai iš Ukrainos ir prie to prisitaikančios Rusijos atsakomieji veiksmai gali trukti dar daugiau nei pusmetį. Bet tai dar nereiškia, kad kitų metų kovą bus viskas, nes karas gali pasibaigti paliaubomis, gali pasibaigti konflikto įšaldymu.


– Bet kaip pats galvojate, kas nutiks kitų metų kovą? Rusija gal ir nesugrius, bet gal pati inicijuos derybas dėl taikos?


– Manau, kad tuo metu gali būti daugiau pagrindo tokioms kalboms. Dabar jos vertinamos pagal šalutinius dalykus. Apie galimą Rusijos norą ateityje siekti taikos galima spręsti ne iš to, kad Recepas Tayyipas Erdoganas privertė Vladimirą Putiną laukti 50 sekundžių, bet iš to, kad V. Putinas atvyko į Artimųjų Rytų šalis pardavinėti vogtų grūdų. Tai susiję ir su sankcijų klausimu, nes sankcijos tikrai kenkia Rusijos pajėgumams.


Matyti, kad Rusija turi ženkliai mažiau technologiškai modernios ginkluotės, pavyzdžiui, turi mažiau naujausių tankų, naujausių šarvuočių. Ukrainiečiai gauna naujos ginkluotės, o Rusija gauna papildymą iš surūdijusių Baltarusijos sandėlių. Kadangi karinių veiksmų logiką Rusijoje diktuoja politikai, tai jie siekia rezultato čia ir dabar, nepaisydami tarptautinės teisės principų. Dėl to kariniai resursai smarkiai naudojami, o tai kartu reiškia ir tai, kad Rusijos karinė pramonė turi darbuotis kaip laikrodis, ji dar papildoma iš užsienio, nes Rusija niekada, jokiu istoriniu laikotarpiu, nebuvo tokios būsenos, kad galėtų pati viskuo apsirūpinti be išorinio tiekimo, ir dabar nėra.


– Manote, kad Rusija, be Baltarusijos, neturi daug draugų?


– Neturi, nes pagrindiniai draugai yra Iranas, Basharas al-Assadas ir Šiaurės Korėjos lyderis. Diktatoriai vienas kitam yra draugai, bet tai nėra pakankamas resursas.


– Kaip galvojate, ar Rusija gali imtis kokių nors atsakomųjų priemonių, be pretenzijų į Švedijos ir Suomijos prisijungimą prie NATO?


– Dabar Rusija tokių galimybių neturi. Galbūt per 5–10 metų ji susikurtų galimybes reaguoti, bet dabar tokių neturi. Rusija mato, kad strategiškai jų padėtis Baltijos jūroje kardinaliai pasikeičia – dabar ne mes esame Suvalkų trikampiu su NATO valstybe besijungianti grandis, o Rusija su savo Suomijos įlankoje užimtu kampeliu ir Kaliningrado sritimi. Tai yra tie mažyčiai ruoželiai, kurie, strategiškai žiūrint, yra labai pažeidžiami. Kokiomis nors karinėmis priemonėmis į tai sureaguoti jie negali. Saugumo situacija regione su Švedijos ir Suomijos prisijungimu prie NATO tikrai pagerėja.


Foto šaltinis Lietuvos Kariuomenės Facebook puslapis


Apie tai kalbėjomės ir su Turkijos gynybos ministru. Taip, Turkijos santykių su Švedija ir Suomija aspektai yra svarbūs, bet žiūrėkime į NATO aljansą. Sustiprėjus aljansui, sustiprėja ir Turkija, sustiprėja ir Šiaurinis NATO flangas, o tai reiškia, kad karinio konflikto rizika tikrai nepadidėja.


– Pagal reitingus esate populiariausias ministras šioje Vyriausybėje. Politologai ėmė kalbėti, kad galėtumėte tapti TS-LKD kandidatu į prezidentus, o vėliau – galbūt naujuoju partijos vadovu, bet Jūs pats apie tokias perspektyvas nelinkęs plačiau diskutuoti.


Ne vieną kadenciją dirbate Seimo nariu, dabar tenka ragauti ir ministro duonos, bet ar nesusimąstote apie aukštesnius politinės karjeros laiptelius?


– Dabartinėje situacijoje galvoju apie darbus, kuriuos turiu padaryti su komanda. Visi kiti dalykai, tarp jų ir reitingai, nėra esminis dalykas, kuris keistų apsisprendimus. Reitingai ateina ir išeina, galiausiai gal tų klausimų vėliau net nekils. Darbų ir komplikuotų politinių situacijų, manau, mes dar turėsime tikrai ne vieną.


Noriu, kad krašto apsauga turėtų realius pajėgumus. Jeigu pradėčiau kalbėti apie kitus dalykus, kurie, aišku, politikui yra natūralūs, pavyzdžiui, karjera, tai gali komplikuoti visuomenės požiūrį į krašto apsaugą. Kuo mažiau peno kalbėti apie šalutinius dalykus, tuo geriau. Kai vyksta karas Ukrainoje, tai kalbėkime apie tai, kaip galime prisidėti prie Ukrainos pergalės ir sustiprinti Lietuvos karinį pajėgumą. Visa kita – nacionaliniai rinkimai, partijos pirmininko rinkimai – ateina savaime, tave gali iškelti kandidatu, bet gali ir neiškelti, ir reitingai ne visada čia būna svarbiausi.


Apie galimą Rusijos norą ateityje siekti taikos galima spręsti ne iš to, kad Recepas Tayyipas Erdoganas privertė Vladimirą Putiną laukti 50 sekundžių, bet iš to, kad V. Putinas atvyko į Artimųjų Rytų šalis pardavinėti vogtų grūdų. A. Anušauskas

– Ar Jums lieka laiko partijos vidiniam gyvenimui, tai yra partijos renginiams, tarybų posėdžiams, ruošimuisi rinkimams?


– Taip. Esu partijos prezidiumo narys. Pas mus daug aptarimų vyksta nuotoliniu būdu. Partijos sprendimuose dėl rinkimų, balsavimuose kitais klausimais aš dalyvauju. Aš partijoje išbandžiau skirtingas pozicijas: buvau Priežiūros komiteto pirmininku, po Vytauto Landsbergio buvau Politikos komiteto pirmininku. Taip kad negaliu sakyti, kad partijos vidinės virtuvės nežinau.


– Kalbant apie prezidento rinkimus, ar Jums neatrodo, kad TS-LKD susiduria su tam tikra problema – partija neranda savo kandidato į šalies vadovus? Per praėjusius prezidento rinkimus rėmėte Ingridos Šimonytės kandidatūrą, bet ji nėra TS-LKD narė.


– Esu partijos nariu tik 15 metų ir taip, dažniausiai mes ką nors prezidento rinkimuose remdavome, tai buvo ir Dalia Grybauskaitė, ir I. Šimonytė. Mes orientuodavomės į tuos žmones, kurie, mūsų manymu, galėtų padaryti daugiau negu vien būdami partijos nariais, tai buvo daugiau strateginis skaičiavimas. Kaip bus toliau, tai laikas parodys.

 

Straipsnio autorius Gytis Pankūnas. Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale LRT.lt. Straipsnį publikavimui parengė Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro savanoriai.

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje