Aleksejus Navalnas / AP nuotr.
Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis publikuotas portale LRT
Po Kremliaus režimo surengto Aleksejaus Navalno apnuodijimo „Novičiok“ grupės medžiaga diskutuoti apie tai tarsi ir nebelieka erdvės. Dabar Lietuvoje gyvenantis gerai žinomas Rusijos žurnalistas Konstantinas Egertas savo „Twitter“ paskyroje rugsėjo pradžioje net atskirai parašė, kad tema „Navalnas – Kremliaus projektas“ dabar galutinai gali „ilsėtis ramybėje“.
Panašių balsų Rusijos diskusijų erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, tikrai netrūksta. Jau anksčiau greta įtarimų, kad A. Navalnas gali būti susijęs bent jau su kažkuriuo iš „Kremliaus bokštų“ (taip dažnai vadinamos skirtingos grupuotės V. Putino režimo valdžios viršūnėje), sklandė ir teorija, jog šiuos įtarimus specialiai platina pats Kremlius.
Tačiau yra ir nei palankumu V. Putino režimui, nei sąmokslo teorijomis negarsėjančių žmonių, kurie, atvirkščiai, teigia, kad net ir dabartinis A. Navalno apnuodijimas – tik vienokios ar kitokios kovos režimo viduje rezultatas.
Vienas tokių – taip pat pakankamai garsus V. Putino režimo oponentas, buvęs Valstybės Dūmos deputatas ir garsus verslininkas Konstantinas Borovojus, dabar jau priverstinai pasitraukęs iš Rusijos ir gyvenantis Jungtinėse Valstijose.
Aleksejus Navalnas atskraidintas į Vokietiją / AP nuotr.
Trumpai priminsiu, kad K. Borovojus buvo vienos garsiausių Rusijos disidenčių Valerijos Novodvorskajos bendražygis ir bičiulis. Jis, ko gero, pirmasis viešai paskelbė, kad namų sprogdinimai Maskvoje, Buinakske ir Volgodonske 1999 metų rugsėjį buvo surengti Rusijos Federalinės saugumo tarnybos, paprastai vadinamos FSB.
Pasak K. Borovojaus, kuris būtent tuo metu buvo Valstybės Dūmos deputatas, dokumentus apie ruošiamus teroro aktus 1999 metais jis iš kelių Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkų gavo dar prieš sprogimus ir visą informaciją perdavė FSB, tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi. O tai dar vienas šalutinis įrodymas, kad už šiuos kraupius teroro aktus atsakinga FSB.
K. Borovojus buvo žinomas ir kaip pirmo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo draugas. Manoma, kad nustatyti Dž. Dudajevo buvimo vietą ir jį nužudyti raketų smūgiais 1996 metais padėjo pokalbis palydoviniu telefonu būtent su K. Borovojumi. Todėl buvo net kaltinančių K. Borovojų padėjus Rusijos specialiosioms tarnyboms nužudyti Dž. Dudajevą, nors taip pat žinoma, kad Rusija prieš šį nužudymą jau kurį laiką vykdė elektroninę žvalgybą, mėgindama atsekti bet kokius Dž. Dudajevo pokalbius ir taip nustatyti jo buvimo vietą.
Tačiau šis rašinys – ne apie K. Borovojų. Ir net ne apie jo teiginį, kad A. Navalnas yra ne vien vieno iš Kremliaus bokštų sukurtas projektas, bet ir pats susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, o jo apnuodijimas veikiausiai yra kovos tarp tų specialiųjų tarnybų, susijusios su turto perdalijimu šalyje, rezultatas.
Šiuos teiginius ir visą K. Borovojaus argumentaciją kiekvienas besidomintis tikrai gali rasti ir išsamiai susipažinti internete. Taip pat nuspręsti, ar verta tuo tikėti.
Aleksejus Navalnas / AP nuotr.
Tokie teiginiai ir pats A. Navalno apnuodijimas bet kokiu atveju yra svarbi proga pažvelgti į dabartinį Kremliaus režimą per asmens, kurį vieni laiko ryškiausiu opozicijos V. Putinui lyderiu, o kiti – tiesiog dar vienu paties Kremliaus projektu, istoriją.
Todėl ir nusprendžiau šiame jau 11-ame kartu su Lrt.lt tęsiamo ciklo „20 Putino metų“ rašinyje dar kartą trumpam atsitraukti nuo nuoseklaus pasakojimo apie režimo susikūrimą ir sutelkti dėmesį į A. Navalno fenomeną.
Aš pats šiame rašinyje nesirengiu siūlyti jokių išvadų, tačiau manau, kad kai kuriuos faktus žinoti tikrai verta. Mat net jei vertinant patį A. Navalną šiuos faktus interpretuoti galima įvairiai, apie V. Putino režimą, bent jau mano manymu, jie pasako tikrai nemažai.
Šio ciklo skaitytojai jau tikriausiai suprato, kad tyrinėjant V. Putino režimą svarbiausia yra įvairių asmenų ir grupuočių ryšiai, taip pat tų asmenų ir grupuočių gijos, vedančios toli į praeitį. Todėl ir A. Navalno atveju pažvelkime į jo ryšius.
Pradėti, ko gero, verta nuo to, kas apmokėjo A. Navalno skraidinimo į Vokietiją, kur ir buvo nustatyta, kad jis apnuodytas „Novičiok“ grupės medžiaga, operaciją. Tai Borisas Ziminas, jau seniai JAV gyvenantis verslininkas. Jis pasaulyje, ko gero, labiausiai išgarsėjo tuo, kaip bandė kiek galima sumažinti turto, po skyrybų turinčio atitekti buvusiai žmonai, dalį, o skyrybų proceso pabaigos proga pasidovanojo sraigtasparnį.
Atrodytų, kuo gali būti įdomus šis Rusijoje net negyvenantis, kartais dar ir filantropu bei profesionaliu lenktynininku pristatomas turtuolis V. Putino režimo ir A. Navalno istorijos šio režimo kontekste šviesoje?
Tačiau į Ziminų šeimą, kuri, paties A. Navalno prisipažinimu, bent jau pastaraisiais metais iš esmės užtikrino ir jo pajamas bei pragyvenimą, dėmesį atkreipti tikrai verta. Tik daug svarbesnis šiame kontekste yra ne Borisas Ziminas, kuris, beje, irgi neslepia, kad finansiškai rėmė A. Navalną ir jo Kovos prieš korupciją fondą nuo pat šio projekto susikūrimo dienos, o jo tėvas Dmitrijus Ziminas.
Aleksejus Navalnas / VidaPress nuotr.
Mat D. Ziminas iš esmės turėtų būti laikomas tradiciniu Rusijos oligarchu, kuriam, kaip jau ne kartą rašiau šiame cikle, turtas atiteko dėl Sovietų Sąjungai griūnant pradėto įgyvendinti KGB plano. O B. Ziminas ne tik visą savo turtą gavo iš tėvo, bet ir iki šiol su juo susijęs ne vien tėvo ir sūnaus ryšiais, bet ir bendra veikla.
Beje, D. Ziminas – net ne šiaip oligarchas, o karinio pramoninio komplekso augintinis. Jis – garsios Rusijos telekomunikacijų bendrovės „VimpelCom“ įkūrėjas. Tačiau telekomunikacijų verslas neturėtų klaidinti – jis įkurtas būtent SSRS karinio pramoninio komplekso, o pats D.Ziminas buvo vienas vadovaujančių uždaro A. Minco vardo radiotechnikos instituto, be kitų dalykų, kūrusio ir radiolokacines stotis SSRS priešraketinei gynybai, darbuotojų.
Kaip ir priklauso SSRS, o vėliau Rusijos karinio pramoninio komplekso bendrovei, vadovaujamas pareigas joje ėjo ir atsargos pulkininkas Valerijus Frontovas, iki atėjimo į „VimpelCom“ tarnavęs SSRS, o vėliau Rusijos armijos Generaliniame štabe. Jis, paties D. Zimino prisipažinimu, bendrovėje atliko savotiško ryšininko su šalies valdžia vaidmenį.
Tačiau, kadangi ryšių su SSRS kariniu pramoniniu kompleksu, o vėliau ir Rusijos gynybos ministerija neneigia net pats D. Ziminas, toliau apie tai nebesiplėsiu.
Įdomiau tai, kad, tarsi toliau atitikdamas visas šiame cikle jau aprašytas schemas, „VimpelCom“ projektas nuo pradžių turėjo ir (bent jau oficialiai) amerikietiško kapitalo dalį. Į Rusijos karinio pramoninio komplekso bendrovę investuoti buvo leista tuomet 25 metų amerikiečiui Augie K. Fabelai II. 1996 metais šis amerikietis kartu su D. Ziminu išvedė „VimpelCom“ į Niujorko biržą.
Beje, vienu „VimpelCom“ globėjų visuomet laikytas pirmasis Rusijos premjeras Jegoras Gaidaras, apie kurio vaidmenį žlungant SSRS ir KGB kuriant planus, kaip išsaugoti valdžią ir įtaką, šiame cikle jau rašiau. Nuo 1996 iki 1999 metų J. Gaidaras ir oficialiai buvo „VimpelCom“ direktorių tarybos narys.
Tačiau 2001 metais D. Ziminas buvo priverstas suprasti, kad jokie jo ryšiai valdžioje ir joks V. Frontovas bei visa karinio pramoninio komplekso bei kitų už jo bendrovės stovėjusių struktūrų parama nebepadės atlaikyti konkurencijos su V. Putino atsivestu tuomečiu ryšių ministru Leonidu Reimanu.
L. Reimaną su V. Putinu siejo net asmeninis ryšys. Vienu metu dabar jau buvusi V. Putino žmona Liudmila dirbo L. Reimanui priklausiusioje bendrovėje. O pats L. Reimanas prieš tapdamas ministru buvo būtent telekomunikacijų srities „verslininkas“ (Vokietijos prokuratūra vėliau tyrė net su juo susijusį pinigų plovimą), o dabar yra vienas įtakingų Rusijos oligarchų.
Aleksejus Navalnas / AP nuotr.
Supratęs, kad pasipriešinti L. Reimanui nebepajėgs, D. Ziminas sutarė dėl bendrovės „VimpelCom“ pardavimo, bet ne L. Reimanui ar jo aplinkos žmonėms, o iki šiol itin galingiems ir Kremliui artimiems „Alfa group“ oligarchams – Michailui Fridmanui, Piotrui Avenui ir Germanui Chanui.
Apie „Alfa group“ oligarchus A. Navalno istorijos kontekste priminti dar tikrai teks. Tačiau kol kas dar yra ką papasakoti ir apie Ziminų šeimą. Pavyzdžiui, Rusijos žiniasklaida ne kartą rašė apie Sergejų Ziminą, vadindama jį D. Zimino sūnumi.
Kadangi viešumoje minimas vienintelis D. Zimino sūnus – minėtas B.Ziminas, jau pati tokia informacija galėtų intriguoti. Tačiau pagrindinė intriga yra tikrai ne ta. Pagrindinė intriga yra ta, kad Sergejus Ziminas, kurį minėjo Rusijos žiniasklaida, buvo paskutinį 20 amžiaus dešimtmetį itin įtakinga laikytos vadinamosios „Koptevo“ organizuotos nusikalstamos grupuotės Maskvoje lyderis.
Nors sutampa vardas, pavardė ir tėvavardis, o pagal amžių Sergejus Ziminas tikrai galėtų būti vyresnysis Boriso brolis, tokią Rusijos žiniasklaidos informaciją būtina vertinti itin įtariai. Tačiau į pagalbą atėjo pats D. Ziminas, kuris net tiesiai paklaustas nepaneigė, kad buvęs „Koptevo“ organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderis yra jo sūnus.
Šis klausimas D. Ziminui buvo užduotas radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje 2006 metų rugsėjo 28-ąją, o atsakymą, ko gero, verta pacituoti visą.
„Jei jau mes čia, tai apie jūsų ar ne apie jūsų sūnų kalba ir sieja jį su „Koptevo“ organizuota nusikalstama grupuote. Sergejus Dmitrijevičius…“ – klausimo net nebaigė žurnalistas.
„Oj. Žinote ką. Aš jums galiu pasakyti tik vieną žodį. Kad visa tai nesąmonė. Bet apskritai apie savo šeiminius reikalus kalbėti nenorėčiau“, – atsakė D. Ziminas, bent jau mano manymu, taip patvirtindamas, o ne paneigdamas, kad S. Ziminas yra jo sūnus.
O tai, kad S. Ziminas yra „Koptevo“ organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderis, patvirtino ne vien žurnalistai, bet ir teisėsauga. Tačiau pati ši grupuotė taip pat ne visai paprastų nusikaltėlių: nemaža jos narių dalis, kaip ir S. Ziminas, – buvę specialiųjų pajėgų kariai. Nenuostabu, kad kai kurie teisėsaugininkai pasakojo, jog grupuotė priminė ne paprastą gaują, o kokią nors specialiąją tarnybą. Be to, grupuotės lyderius oficialiai saugojo specialiojo milicijos būrio „Saturn“ pareigūnai. Pas S. Ziminą kratos metu rastas tikras milicijos darbuotojo pažymėjimas.
Beje, būtent S. Zimino vardas buvo siejamas su vienu kruvinu pėdsaku, vedančiu link bendrovės „VimpelCom“. Mat 1999 metais buvo nužudytas dar vienas „VimpelCom“ įkūrėjas, taip pat buvęs itin įtakingas SSRS karinio pramoninio komplekso atstovas Konstantinas Kuzovojus.
Jo žmogžudystė taip niekuomet ir nebuvo ištirta, todėl jokių pagrįstų išvadų nei dėl S. Zimino galimų sąsajų su šia žmogžudyste (tokias versijas kėlė Rusijos žiniasklaida), nei dėl D. Zimino galimo vaidmens daryti tikrai negalima.
Tačiau faktas yra tas, kad K. Kuzovojus buvo nužudytas, kai po konflikto su D. Ziminu ne tik pasitraukė iš bendrovės, bet ir ėmė reikalauti didelių pinigų už jam priklausiusį akcijų paketą, o derybos dėl to irgi virto konfliktu.
Tokią vienų iš tikrai svarbių A. Navalno finansinių rėmėjų šeimos istoriją žinoti, manau, irgi būtina. Ypač kai oficialiai Ziminų šeima dabar pristatoma kaip užsienyje gyvenantys V. Putino režimo priešininkai, nes 2015 metais dėl paramos ne tik A. Navalnui bei liberalios pakraipos žiniasklaidai jų valdomas fondas „Dinastija“ oficialiai paskelbtas „užsienio agentu.“ Po to gyventi į JAV išvyko ir D. Ziminas.
Tačiau vadinti režimo priešais ar net rimtais oponentais Ziminų šeimos net ir dabar tikrai negalima dėl kelių paprastų priežasčių. Pirmiausia, skirtingai negu nemaža dalis kitų užsienyje atsidūrusių Rusijos turtuolių, tiek tėvas, tiek sūnus Ziminai dažnai ir visiškai netrukdomi lankosi Rusijoje, jiems nekeliamos jokios bylos.
Be to, bent jau D. Ziminas neslepia nei gerų santykių ir asmeninės pagarbos net tiems oligarchams, kurie iki šiol laikomi itin įtakinga režimo dalimi: jau minėtam M. Fridmanui, Aleksejui Mordašovui, Vladimirui Potaninui.
V. Potaninas savo ruožtu net viešai vadino D. Ziminą „tikru patriotu“ ir ragino keisti įstatymus dėl „užsienio agentų“, kai tokiu agentu paskelbtas jau minėtas D. Zimino fondas.
Dar vienas ne iš gandų žinomas bent jau buvęs A. Navalno rėmėjas – į Londoną 2008 metais pasitraukęs Rusijos turtuolis Jevgenijus Čičvarkinas. Šis turtuolis buvo net viešai pareiškęs, kad rinks lėšas A. Navalnui užsienyje, ir įkūręs specialų fondą.
Buvęs milijardierius J. Čičvarkinas iš Rusijos išvyko pagal gana įprastą schemą – į jo verslą šalyje atsirado galingesnių pretendentų. Todėl 2008 metais jis pardavė (kaip pats teigia, pusvelčiui) kartu su partneriu įkurtą bendrovę „Evroset“ B. Jelcino laikais garsiam oligarchui Aleksandrui Mamutui. Tačiau įdomus sutapimas, kad vos po kelių dienų iš A. Mamuto pusę bendrovės „Evroset“ akcijų nupirko „VimpelCom“, kuri tuomet jau priklausė „Alfa group“.
Visgi mūsų šios dienos nagrinėjamos istorijos kontekste svarbiausia pabandyti pažvelgti, ar J. Čičvarkiną dabar galima laikyti režimo oponentu, nesusijusiu su pačiu režimu ar bent jau nutraukusiu su juo visus ryšius.
Nors J. Čičvarkinas verslą pradėjo ne žlungant Sovietų Sąjungai, o 1997 metais įkūręs jau minėtą bendrovę „Evroset“, įvairių įtarimų gali kelti tiek jo šeimos ryšiai (motina – buvusi SSRS Užsienio prekybos ministerijos, kuri visuomet buvo glaudžiai susijusi su KGB, darbuotoja), tiek staigi bei stulbinama verslo sėkmė.
Yra ir įdomių paties J. Čičvarkino prisipažinimų. Pavyzdžiui, jis net neneigia, kad mobilieji telefonai, kuriuos pardavinėjo jo bendrovė, bent jau iki 2005 metų į šalį buvo įvežami kontrabanda. Esą taip darė visi ir iki tų 2005 metų Rusijoje nebuvo nė vieno ne kontrabanda įvežto telefono. Tik J. Čičvarkinas, žinoma, nemini, jog puikiai žinoma, kas kontroliavo tą kontrabandą – Rusijos specialiosios tarnybos.
Tačiau, kalbant apie J. Čičvarkiną, svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, kad paaiškėjo, jog jo asmeninė padėjėja Londone ir net oficiali minėto paramą A. Navalnui turėjusio telkti fondo įkūrėja yra… buvusi FSB akademijos darbuotoja Jekaterina Tereškina.
Tokios biografijos neneigia pati moteris. Tiesa, ji pasakoja, kad yra tiesiog anglų kalbos specialistė, o pakviesta dirbti į FSB akademiją esą sutiko dėl palankaus darbo grafiko.
Nežinau, kam skirtos tos pasakos, tačiau bet kas, besidomintis Rusija, žino, kad į FSB akademiją anglų kalbos ar bet kurie kiti specialistai dėstyti tiesiog iš gatvės nepriimami.
Iš gatvės neatėjo ir J.Tereškina – ji Maskvos valstybinio lingvistikos universiteto absolventė. SSRS laikais ši aukštojo mokslo įstaiga vadinosi Maurice’o Thorezo (buvęs Prancūzijos komunistų lyderis – M. L.) vardo Maskvos valstybinis pedagoginis užsienio kalbų institutas ir buvo viena KGB kadrų kalvių. Nelabai kas pasikeitė ir dabar – FSB akademija net savo tinklalapyje Maskvos valstybinį lingvistikos universitetą nurodo kaip oficialų partnerį.
O dabar įsivaizduokite, kad V. Putino režimo oponentas, gerai žinantis, kaip veikia pats režimas, susipažinęs su tokia moters biografija, lyg niekur nieko priima ją net ne šiaip į savo bendrovę, o dirbti asmenine padėjėja.
Galite įsivaizduoti? Bent jau man atrodo, kad pasakoti apie J. Čičvarkiną daugiau nieko nebeverta.
Todėl pereikime prie jau minėtų „Alfa group“ oligarchų. Rusijoje jau daug metų tiek viešai, tiek neviešai kalbama, kad A. Navalnas nuo pat pradžių buvo būtent oligarcho M. Fridmano sumanytas projektas ir niekuomet neprarado šio oligarcho bei jo bendražygių paramos. Pavyzdžiui, dar 2013 metais vienas partijos „Jabloko“ lyderių Sergejus Mitrochinas viešai pavadino A. Navalną „oligrachiniu projektu“, kuris atstovauja „Alfa group“ oligarchų interesams.
Įdomiausia, kad M. Fridmanas net buvo dėl to padavęs S. Mitrochiną į teismą, tačiau ten nieko nepešė.
Rusijos teismų sprendimai, žinoma, nėra joks įrodymas. Kaip ir remtis vien gandais ar net viešais kažkieno pareiškimais apie A. Navalno ar bet kurio kito ryšius Rusijoje tikrai negalima. Tačiau yra tikrai įdomių faktų.
Dažniausiai kartojamas yra A. Navalno ryšys su Vladimiru Ašurkovu, kuris Rusijos dezinformacijos mašinos dažnai net vadintas „A. Navalno krikštatėviu“, o dabar tos pačios Kremliaus dezinformacijos net pradėtas skelbti „tikruoju A. Navalno apnuodijimo užsakovu“.
Tikėti tokiomis Kremliaus dezinformacijos klišėmis verta ne daugiau negu tuo, kad Skripalius Didžiojoje Britanijoje neva apnuodijo pačios Jungtinės Karalystės specialiosios tarnybos. Tačiau pats V. Ašurkovo ryšys su A. Navalnu nepaneigiamas vien todėl, kad jo ne tik neneigė nei A. Navalnas, nei V. Ašurkovas, bet ir todėl, kad V. Ašurkovas – ilgametis oficialus Kovos su korupcija fondo vykdomasis direktorius.
Tačiau įdomiau ir svarbiau tai, kad V. Ašurkovas, kai 2009 metais, jo paties prisipažinimu, pradėjo bendradarbiavimą su A. Navalnu, buvo vienas aukščiausio rango „Alfa group“ vadybininkų, buvęs tarp vienos svarbiausių grupės bendrovių vadovų. O prieš tai spėjo padirbėti net Sankt Peterburgo kriminaliniu autoritetu vadinto Iljos Traberio, kuris buvo susijęs tiek asmeniškai su V.Putinu, tiek su kitais vadinamosios „Piterio grupuotės“ atstovais, bendrovėje.
Tiesa, vėliau M. Fridmanas įrodinėjo, kad pasitraukti iš „Alfa group“ 2012 metais V. Ašurkovas buvo paprašytas būtent dėl politinės veiklos (paramos A. Navalnui), tiksliau, jam buvo pasiūlyta rinktis: politinė veikla ar darbas „Alfa group“, ir V. Ašurkovas pasirinko A. Navalną.
Palaikymas Aleksėjui Navalnui / AP nuotr.
Kiek verta tikėti tokiais oligarcho M. Fridmano pasakojimais, spręskite patys. Aš verčiau priminsiu, kad tais pačiais 2012 metais, bet jau po V. Ašurkovo atleidimo iš „Alfa group“ A. Navalnas paskelbė savo stambiausių rėmėjų sąrašą. O jame buvo dar vieno „Alfa group“ aukščiausio rango vadybininko Aleksejaus Savčenkos pavardė.
Beje, tikriausiai verta atskirai priminti, kuo šiuolaikinės Rusijos istorijoje svarbūs 2012 metai, – būtent jais į valdžią po Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo į aukščiausią valdžios postą grįžo V. Putinas. O prieš tai, nuo 2011 metų pabaigos, Rusiją drebino masiniai protestai. Ir A. Navalnas juose tikrai buvo aktyvus, bet, nepaisant to, sulaukė net V. Putinui artimų oligarchinių struktūrų paramos.
Dar vienas buvęs aktyvus A. Navalno rėmėjas ir šio kovos su korupcija projekto (kad ir kaip jį vertintume) kūrėjas – taip pat oligarchas bei buvęs KGB karininkas Aleksandras Lebedevas, dabar per savo sūnų Didžiojoje Britanijoje užmezgęs itin glaudžius ryšius net su šios šalies premjeru Borisu Johnsonu.
Tačiau apie A. Lebedevą, kuris taip pat kartais vadinamas V. Putino oponentu, daugiau tikriausiai pasako vadinamoji „Surkov leaks“ istorija, kuri atskleidė, kad ukrainiečių programišiams įsilaužus į Kremliaus pilkuoju kardinolu vadinto Vladislavo Surkovo elektroninį susirašinėjimą rasta ir A. Lebedevo jam adresuotų laiškų. Tačiau svarbiausia, kad viename jų Londone įsikūręs „opozicinis oligarchas“ siūlė V. Surkovui savo paslaugas ir viešųjų ryšių kampanijos planą, kaip pagerinti Krymo okupacijos sutryptą Rusijos įvaizdį.
O A. Lebedevas ne vien finansiškai rėmė A. Navalną. 2012 metų vasarą (taigi V. Putinui jau sugrįžus į prezidento postą) A. Lebedevo pastangomis A. Navalnas net buvo paskirtas bendrovės „Aeroflot“ direktorių tarybos nariu. Tiesa, reikia pripažinti, kad šiame poste opozicionierius išsilaikė vos metus.
Tačiau 2013 metais jau paties Kremliaus sprendimu A. Navalnui leista dalyvauti net Maskvos mero rinkimuose. Juose, oficialiais duomenimis, jis surinko daugiau kaip 27 proc. balsų, bet pralaimėjo iki šiol Maskvai vadovaujančiam Sergejui Sobianinui.
Aleksejus Navalnas / AP nuotr.
Tokie yra bent dalis faktų (ne gandai, o įvairių šaltinių, taip pat paties A. Navalno bei jo rėmėjų patvirtinta informacija) apie A. Navalno, kaip kovos su korupcija Rusijoje simbolio, atsiradimą ir tolesnę veiklą. Ir ją, nė kiek nemenkinant pačios kovos su korupcija ir A. Navalno atskleistų istorijų svarbos, mano įsitikinimu, būtina žinoti analizuojant ne tik paties A. Navalno fenomeną, bet, svarbiausia, Rusijos režimą, skirtingus jo veidus ir daugialypę sandarą.
Baigiant, ko gero, verta dar šiek tiek pažvelgti į paties A. Navalno biografiją. Jis gimė kariškio šeimoje ir net mokyklą baigė buvusiame kariniame miestelyje prie Maskvos, kur dislokuota elitinė Tamanės motošaulių divizija.
Gana įdomus ir A. Navalno studijų pasirinkimas – jis baigė Rusijos tautų draugystės universiteto Teisės fakultetą. Šis universitetas SSRS laikais buvo visiškai kontroliuojamas KGB, nes jame mokėsi studentai iš užsienio šalių, kurie vėliau turėjo tapti SSRS įtakos agentais. Tarp garsiausių šio universiteto studentų – ir visame pasaulyje garsus teroristas pravarde Carlosas Šakalas.
Žlugus SSRS tokio svarbaus vaidmens Rusijos specialiųjų tarnybų planuose šis universitetas, žinoma, nebevaidina, o didžioji dalis jo studentų – iš Rusijos. Tačiau apie jo likusius ryšius galima spręsti iš 2016 metais paaiškėjusios informacijos. Pasirodė, kad šiam universitetui priklausantis Strateginių tyrimų ir prognozių institutas vykdė protestinių nuotaikų šalies aukštosiose mokyklose tyrimą, kurio užsakovai – Rusijos specialiosios tarnybos ir valdžios struktūros.
Ko gero, svarbu paminėti ir A. Navalno darbą Šalvos Čigirinskio, kurį tiesiogiai galima laikyti šiame cikle aprašyto turto perdavimo patikimiems KGB asmenims SSRS žlugimo laikotarpiu plano dalyviu, struktūrose.
Neverta pamiršti ir to, kad 2007 metais A. Navalnas kartu su Zacharu Prilepinu, kuris vadinamas ir rašytoju, ir publicistu, ir televizijos laidų vedėju, ir žurnalistu, ir politiku, bet dabar garsus ir dėl savo vaidmens kare Donbase, įkūrė nacionalistinį judėjimą „Narod“, aktyviai dalyvavo nacionalistų akcijose „Rusų maršas“.
Visa tai verta prisiminti net ir dabar, kai visas pasaulis aptarinėja dar vieną iš tiesų kraupų Kremliaus nusikaltimą – A. Navalno apnuodijimą.
Kaip jau minėjau, išvadas, ar ši informacija gali patvirtinti ilgus metus sklandžiusius įtarimus, kad A. Navalnas – bent jau vieno iš „Kremliaus bokštų“ projektas, paliksiu daryti patiems šio ciklo skaitytojams.
Man šį kartą iš tiesų svarbiau tai, ką A. Navalno istorija atskleidžia apie V. Putino režimą. O atskleidžia, bent jau mano manymu, tikrai nemažai. Ypač apie tai, kas iš tiesų yra tie, kuriuos lengva ranka priskiriame opozicijai režimui. Ir galvoje turiu net ne A. Navalną, o čia aprašytus jos rėmėjus.
