Antrasis Grozno šturmas

Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame Locked N’ Loaded tekstą apie antrąjį Grozno šturmą. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge.


Kaip žadėta, Jūsų teismui — tekstas apie antrąjį Grozno šturmą. Pradžiai verta pasakyti, kad darbas nebuvo iš lengvųjų. Pirmiausia todėl, kad didžioji dalis informacijos — tai vienokia ar kitokia forma Rusijos versijos interpretacijos. Tos versijos esminė gaida — šturmas buvo sėkmingas, nes (neva skirtingai nuo 1994–1995 m. šturmo) jo metu keltos užduotys įvykdytos ir puolančiųjų pusė patyrė ženkliai mažesnius nuostolius. Analizuojant turimą medžiagą, ne kartą patiems teko atsiriboti nuo to tarsi savaime suprantamo vertinimo, kuris trukdė objektyviai pažiūrėti į reikalo esmę. Kaip gavosi — spręsti Jums. Taigi, prie reikalo.


Strategija


1999 m. rugpjūtį Čečėnijos karo lauko vadų dalinių įsiveržimas į Dagestaną atnaujino karo veiksmus Š. Kaukaze. Ar šis įsiveržimas ir 1999 m. rudenį FSB įvykdyti sprogdinimai Maskvoje — tos pačios operacijos pasodinti V. Putiną į Rusijos sostą dalis, mums yra labiau retorinis klausimas. Kaip ten bebūtų — RF ginkluotosios pajėgos „išmušė“ įsiveržusius karo lauko vadus iš Dagestano ir 1999 m. rugsėjo 30 d. įžengė į Čečėniją.



Tenka konstatuoti, kad šiam karui Rusijos žvalgybos tarnybos pasirengė tikrai gerai. Jau pradiniame karo etape (pirmosiomis savaitėmis) „pasibaisėję radikalų veiksmais ir saugodami čečėnų gyvybes“ į Rusijos pusę perėjo pirmajame kare aktyvūs ir žymūs karo vadai: A. Kadyrovas, B. Gantemirovas, broliai Jamadajevai ir kt. Būtent tai tapo šio karo strateginės žinutės Čečėnijai ašimi — „čečėnizacija“. Teigta, kad čečėnai nenori karo, esą tik saujelė radikalų ir teroristų siekia įsteigti Islamo kalifatą Kaukaze (dalis tiesos tame buvo). Vienu šio karo simboliu (ir prakeiksmu) tapo „sutartiniai kaimai“ („dogovornyje siola“), kur RF ginkluotosios pajėgos su vietiniais senoliais sutardavo: kariai nežengs į kaimelio vidų, o vietiniai nepriglaus „teroristų“.


Rusijos gyventojams ši žinutė papildyta „bekompromisės kovos“ elementais. Neva kartu su čečėnais sudubasinsim visus „čečėnų tautos priešus“ ir „namų Maskvoje sprogdintojus“. Kaip vaizdžiai išsireiškė Putleris — „išvietėje nudėsim.“ Akcentuota, kad viskas bus kitaip nei 1995 m. Neva nieks į aklus šturmus neis. Pirmiausia — artilerija, aviacija, o po to tik pėstininkai („karių mamos, būkit ramios“).


Panašu, kad šios strategijos laikytasi. Įsiveržus niekur neskubama. Spalio 3-iąją Rusijos aviacija smūgiuoja Groznui. Iš šiaurės ir šiaurės rytų įžengusios į Čečėniją, Rusijos ginkluotosios pajėgos lėtai, metodiškai stūmėsi į priekį ir spalio 21 d. sustoja už 14 km nuo miesto. Pradedamas planuoti Grozno puolimas.


Sumanymas ir pajėgos


Planuojant Grozno puolimą, RF ginkluotųjų pajėgų vadovybei kilo trys esminiai iššūkiai. Juos bandyta spręsti tokiu būdu:


Iššūkis Nr.1: nekartoti 1995 m. operacinių-taktinių klaidų. Košmariškas 1995 m. šturmas (ypač 131-osios Maikopo brigados sutalžymas) giliai „įsėdo“ RF ginkluotųjų pajėgų, politikų ir visuomenės galvose. Rusijos generolai ir karininkai nenorėjo lipti ant to pačio grėblio (tuo labiau, kad naujajam carui reikėjo gražios pergalės), todėl rengėsi kitokiai operacijai, nei prieš 4-erius metus.


Tačiau ar pradiniame operacijos etape priimti tinkami sprendimai? Panašu, kad ne. Pagrindiniu operacijos vykdytoju paskirti Vidaus kariuomenės daliniai (674-ojo ypatingos paskirties pulkas, 33-ioji brigada, 21-oji brigada, OMON‘ai, su federalais bendradarbiaujančių čečėnų karo lauko vadų grupės), o Gynybos ministerijos (506-asis motošaulių pulkas, 245-asis motošaulių pulkas, 84-asis atskirasis žvalgybos batalionas, GRU spec. paskirties grupės, desantininkų padaliniai) turėjo vykdyti žvalgybą, miesto blokavimą (tame tarpe ir šalia esančių gyvenviečių užėmimą). Viso operacijoje Grozno kryptimi dalyvavo apie 20 tūkstančių karių, jų veiksmus rėmė artilerija ir aviacija. Svarbu paminėti, kad kaip ir pirmame Čečėnijos kare, taip ir šį kartą kovingos pajėgos rinktos iš visos Rusijos, o ir tos surinktos nebuvo sukomplektuotos pilnai. Generolai neturėjo kitos išeities vėl imtis „jungtinių dalinių“ taktikos, kuomet operacijoje kaip vienas vienetas veikė VRM, GRU, FSB, net Teisingumo ministerijos spec. paskirties vienetai, vidaus kariuomenės, sausumos pajėgų, OMON‘ų, SOBR‘ų ir vietinių karo vadukų daliniai. Sąveikai užtikrinti laiko buvo skirta daugiau nei prieš 4 metus, tačiau visgi iš to nieko gero negalėjo gautis.


Tiesa, planuojant atsisakyta ankstesniame šturme nepasiteisinusių (švelniai tariant) kolonų taktikos, ir norėta metodiškai „valyti“ kvartalą po kvartalo. Tačiau pirminės grupuotės sudėtis tarsi rodė, kad iš esmės tai ir vėl policinė operacija. Tarsi RF vadovybė neprisiminė 1995 m. pamokų, nežinojo kokios priešo pajėgos susitelkusios Grozne.


Iššūkis Nr.2: tinkamai blokuoti miestą. 1995 m. operacijos Grozne metu iš esmės bandyta įvykdyti bauginimo operaciją. Miestas nebuvo tinkamai blokuotas, dėl ko kovotojai galėjo gana lengvai judėti iš miesto ir į jį. Dabar RF jungtinių pajėgų Čečėnijoje vadovybė ieškojo būdų, kaip šią problemą spręsti.


Vienas iš tokių sprendimo būdų –galutinai užimti lygumų dalį, įsiveržti į kalnuotą Čečėnijos dalį, o Grozno apskritai nešturmuoti, o tik blokuoti. Esą po 2–3 mėn. čečėnai patys pasiduos. Tokį atsargumą eskalavo pirmiausia Vidaus kariuomenės vadovybė, kuriai ir būtų patikėta veikti Grozną šturmuojančiųjų pirmame ešelone. Tai sietina ne tik (o gal ne tiek) su prisiminimais apie košmarišką 1995 m. šturmą, o su tuo, kad Vidaus kariuomenė 1999 m. gruodžio viduryje buvo išsekusi dėl intensyvių mūšių ir nebuvo pasiruošusi efektyviai vykdyti keliamų užduočių (kiek vidaus kariuomenės padaliniai apskritai pajėgūs vykdyti įtvirtintos gyvenvietės puolimą).


Kaip ten bebūtų, sprendimas šturmuoti Grozną buvo priimtas. Nuspręsta jį blokuoti iš visų pusių (užimti aplink miestą esančias gyvenvietes), o tada šturmuoti.


Iššūkis Nr.3: savo veiksmais neišprovokuoti masinio pasipriešinimo Grozne. Kaip ir minėta aukščiau, siekta atskirti kovotojus nuo civilių gyventojų, o tai padaryti galima buvo ne tik susitariant su vietiniais senoliais dėl „sutartinių kaimų“. RF vadovybė siekė parodyti, kad jie atėjo „padėti“ nugalėti vachabitus (islamo radikalus). „Gerojo policininko“ vaidmuo teko iš Čečėnijos kilusiam gen. G. Troševui. Rytų grupuotės Čečėnijoje vadas visada būdavo tokių psyopsinių triukų smaigalyje. Būtent jis 1999 m. lapkričio 1 d. pirmą kartą paskelbė, kad Grozno šturmo nebus, esą ginkluotosios pajėgos tik apsups Čečėnijos sostinę. Tą pačią mintį pakartojo ir RF gynybos ministras Sergejevas gruodžio viduryje (nors susidūrimai aplink Grozną ir jo prieigose jau vyko). Tiesa, pirmosiomis karo savaitėmis prasidėjęs beprecedentis ugnies galios naudojimas, prasidėjusios represijos, į federalų pusę perėjusių „buvusiųjų“ siautėjimas parodė, kad šie žodžiai ne visai sutinka su darbais.


Pats metas pažiūrėti į besiginančiųjų pusę. Oficialiai Čečėnijos lyderiai deklaravo, kad Rusija neužims Džochargalos (Groznas pervadintas Dž. Dudajevo garbei) ir, panašu, tikrai rengėsi ten gintis. Įvairiais duomenimis, mieste susitelkė apie 3000 kovotojų, ginkluotų lengva šaulių ginkluote, granatsvaidžiais, sunkiais kulkosvaidžiais, minosvaidžiais (120 mm ir 82 mm). Teigiama, kad jie turėjo nedidelį kiekį PKM ir vieną-du tankus, tačiau jų naudojimas operacijose beveik neminimas.


Jau lapkričio pabaigoje Čečėnijos prezidentas A. Maschadovas paliko miestą. Besiginančiųjų pajėgos išsidėstė sektoriais:


  • Šiaurės vakarų — 200 karių;

  • Šiaurės rytų — 200 karių;

  • Rytų — 300 karių;

  • Vakarų — 800 karių;

  • Pietų — 200 karių;

  • Centro — 1000 karių.


Reikia pasakyti, kad atsakomybės rajonai (ką jau kalbėti apie skaičius) yra sąlyginiai, kadangi įvairiuose operacijos etapuose viskas keitėsi. Gynybos ašis (pagrindinės pajėgos) ėjo per Staropramyslovo plentą, Lenino g. ir geležinkelį, tuo pačiu su gynybos rajonais miesto prieigose.


Mieste gynėjai veikė mobiliomis 5–6 karių grupėmis (šauliai, kulkosvaidininkas, granatsvaidininkai, taiklusis šaulys), tarpusavyje derindami veiksmus. Teigiama, kad miestas buvo gerai parengtas gynybai (įtvirtinti ginami objektai; padarytos landos tarp aukštų, pastatų; iškasti apkasai, įrengtos pozicijos minosvaidžiams; pasirengta judėti požeminėmis komunikacijomis ir pan.). Kitais žodžiais tariant, gynybos taktika buvo panaši, kaip ir 1995 m.


Tuo pačiu nepanašu, kad besiginantieji Grozne rengėsi paskutiniam ir mirtinam mūšiui. Pietuose, Arguno tarpeklyje susitelkė grupuotė, kurios dydis galėjo būti apie 1000 karių. Stipriausia jų — Chatabui tiesiogiai pavaldi 300 karių grupė. Panašu, kad šis karo lauko vadas koordinavo ir kitų kalnuose susitelkusių pajėgų veiksmus.


I etapas. Apsupimas


Tikslią Grozno operacijos pradžios datą nustatyti nėra lengva, tačiau akivaizdu — spalio 21 d. iki Čečėnijos sostinės likus 14 km Rusijos Jungtinės pajėgų grupuotės vadovybė ėmė mąstyti apie šturmą. Suplanavę aukščiau įvardintus veiksmus, ėmėsi įgyvendinti pirmąją pasiruošimo pulti miestą sąlygą — jį blokuoti.



Pirmiausia siekta Grozną apsupti tolimu žiedu, t.y. užimti aplink jį esančias gyvenvietes. Jau spalio antroje pusėje Rusijos pajėgos kirto Tereko upę ir dviem apglėbiamaisiais smūgiais pabandė paimti sostinę į žiedą. Sudėtingiausia padėtis puolantiesiems buvo rytuose, kur Gudermeso — Arguno — Šali trikampis ne tik gausiau gyvenamas, nei vakarinė Grozno pusė. Rytuose ir pietryčiuose veikė aršiausi pasidavimo ar bendradarbiavimo su Rusija priešininkai. Užėmus šį trikampį, Rusija apsaugotų savo užnugarį ir galėtų gana saugiai užimti Grozno rytinėse prieigose esantį strateginį Chankalos oro uostą.


Spalio 24 d. Oro desanto pajėgų 234-ojo pulko padaliniai pradėjo Gudermeso puolimą. Atrodė, kad viskas vyksta sklandžiai — per porą dienų nedidelis miestas blokuotas, į Rusijos pusę perėję du iš trijų brolių Jamadajevų su savo pajėgomis (kilę iš Gudermeso) įsijungė į puolimą. Visgi nedidelio miestelio (apie 50 tūkst. gyventojų) užėmimo operacija užtruko. Čečėnai nesirengė lengvai pasiduoti. Jie puikiai suprato, kad jei kris pirmas Grozno skydas — Gudermesas — tai sukels domino efektą, ir ilgai netrukus visas trikampis bus užimtas. Miestelyje veikė iki 300 kovotojų. Įsitvirtinę jie taikė manevrinės gynybos ir pasalų taktiką ir neleido Rusijos pajėgoms įžengti į miestą. Rusijos desantininkai daužė tikėtinas čečėnų gynybines pozicijas artilerija ir veržtis vidun neskubėjo. Besiginančiųjų gretos, jėgos ir resursai seko, ir lapkričio 10-osios naktį jie pabandė prasiveržti. Rusijos pusės teigimu mūšis truko 6 valandos, o šio prasiveržimo metu žuvo 53 čečėnai. Tai Rusija išnaudojo propagandos tikslais. Manė, kad tai išgąsdins ne tik kovotojus, bet vietinius civilius, ir tolimesnės operacijos bus sklandesnės. Svarbu paminėti, kad Alytaus dydžio miestą RF kariuomenė užėmė po 17 d.


Lapkričio 25 d. iš Arguno atvyko vietinių delegacija, kuri pabrėžė, kad kovotojų miestelyje liko nedaug, jie patys su jais neva šiuo metu kaunasi. Delegacijos atstovai neprieštaravo, kad Rusijos pajėgos įeitų į miestą. Alerojaus apylinkėse veikiantys kovotojų vadai susiekė su Rusijos generolais ir pažadėjo pereiti į jų pusę, tik paprašė dvi dienas leisti išnaikinti likusius vachabitų šalininkus. Tokiu būdu Argunas užimtas be didelių problemų, o jau gruodžio 9 d. užimta viena iš pasipriešinimo citadelių Šali. Atrodė, kad Rusijos Jungtinės pajėgų grupuotės strategija ir taktika veikė. Užėmus „trikampį“, ilgai nelaukiant imtasi ir Chankalos. Gruodžio 14–15 d. ji užimta lengviau nei galima buvo tikėtis, Rusijos pajėgos pasiekė Grozno priemiesčius. Dar lapkričio pabaigoje RF Jungtinės pajėgų grupuotės vadovybė teigė, kad blokavo miesto prieigas (tiesa, tai buvo labiau noras, nei faktas).


Tuo pačiu, gruodžio 9 d. užimta ir vakarinė Grozno pusė. Į RF pusę perėję B. Gantemirovo kovotojai užėmė Urus — Martaną. Čečėnijos kovotojams liko gana siauras koridorius į pietus, Duba Jurto kryptimi.


II etapas. Pirmas šturmas


Rengiantis šturmui gruodžio 24 d. iš aplink Grozną išsidėsčiusių pajėgų (paminėta aukščiau) sudarytas „Ypatingas Grozno rajonas“, vadovaujamas Afganistano ir pirmame Čečėnijos kare dalyvavusio gen. ltn. V. Bulgakovo. Viešoje erdvėje sklinda nemažai ditirambų šiam generolui („tikras vadas ir kovotojas, išmintingas strategas ir taktikas“). Leisime sau tuo suabejoti.


Sumanymas buvo toks: aktyviai remiant artilerijai ir aviacijai, dviem pagrindiniais smūgiais (iš Šiaurės Vakarų, Šiaurės — VRM 21-oji ypatingos paskirties brigada, iš Rytų — 33-ios ir 101-os VRM brigadų batalionai), spausti besiginančius link centro, įjungti šviežius dalinius, išvystyti puolimą. Viso pirmose puolimo gretose dalyvavo apie 5,5 tūkstančio karių. Tiesa, abejose šiose kryptyse šio plano įgyvendinimas buvo kardinaliai skirtingas.


Šturmas prasidėjo gruodžio 26 d. Šiaurės vakaruose operacija vos neatkartojo 1995 m. naujametinės nakties nesėkmės. Skelbiama, kad 21-osios brigados ir priskirti padaliniai veikė „iš eigos“, t.y. mažai naudojosi žvalgybos duomenimis, veikė šabloniškai. Rezultatas — per tris dienas grupuotė miesto prieigomis neprasimušė toliau nei 6 km ir pateko į pasalą. Galime priminti, kad šiame gynybai ne itin patogiame miesto prieigų „liežuvyje“ (mažai daugiaaukščių tvirtų pastatų, gatvių tinklas siauras, t.y. maža manevro galimybė) veikė ne daugiau nei 200 čečėnų. Prie 9-osios Linijos g. prispausti puolantieji sukaustyti, daugėjo sužeistųjų ir nukautų, kovinis komplektas seko. Tačiau rusai išmoko 1995 m. pamoką ir skubiai panaudojo iš anksto parengtą pėstininkų ir šarvo kumštį. 21-osios brigados daliniai deblokuoti (viso RF šioje pasaloje neteko virš 30 karių nukautais). Taip puolimas šiaurės vakaruose įstrigo net neprasidėjęs.


Rytuose puolantiesiems sekėsi geriau — jie geriau išnaudojo žvalgybos duomenis, „rišo“ juos prie artilerijos, minosvaidžių ugnies. Tik tada užimdavo kraštinius gatvės namus, ten įsitvirtindavo ir tęsdavo šią „karuselę“. Tačiau problemos šiaurės vakaruose trikdė visą puolimo planą. Pirmiausia dėl to kaltas jau apdainuotas gen. ltn. Bulgakovas. Jis vadovavo operacijai ir turėjo įsitikinti, kad abi grupės veiktų vienodai efektyviai.


Tai buvo pirmas signalas, kad puolimo strategijoje ir taktikoje reikalingi pakeitimais. Ignoravus pirmą skambutį, čečėnai paskambino garsiau. Čia turime akimirkai pasitraukti iš Grozno ir nuskelti į pietus, prie Duba Jurto (įėjimas į Arguno tarpeklį).


Rusija neturėjo pajėgų tinkamai uždaryti pietų landą link Arguno tarpeklio. Visos pajėgos mestos užnugario apsaugai bei Grozno šturmui. Tačiau tai buvo tik pusė bėdos. RF generolai turėjo itin prastą supratimą, kokia jėga veikia pietuose. Kaip mes dabar žinome, ten veikė galinga Chatabo vadovaujama beveik 1000 karių grupuotė (grupėmis po 200–300). Norėdami susidaryti pilną vaizdą, Rusijos generolai nusprendė išžvalgyti šį rajoną. Noras teisingas, tačiau įgyvendinimas… Į pietus permestas 84-asis atskiras žvalgybos batalionas (dalyvavo valant Grozno prieigas Gikalovo aukštumose), GRU spec. paskirties batalionas ir 160-asis tankų pulkas. Keisčiausia, kad iš esmės žvalgybinei operacijai vadovauti paskirtas tankų pulko vadas (tas pats Budanovas, kuris vėliau apkaltintas karo nusikaltimais). Kitas keistas momentas — lyg turėję žvalgyti vietovę, žvalgai ir specukai ėmė užiminėti aukštumas ir bandė jose įsitvirtinti. Long story short — RF pajėgos patyrė ženklius nuostolius: 11 karių žuvo, apie 30 sužeista. (viena to priežasčių — čečėnai įsiverždavo į rusų radijo ryšį ir duodavo klaidinančius nurodymus). Detaliau čia:



Rusijos vadovybei šis pralaimėjimas turėjo signalizuoti, kad pietuose yra ženklios priešo pajėgos, kurių jie spausti ir kontroliuoti neturi kuo. Chatabas suprato, kad rusai pietuose nieko jam negali padaryti ir jis turi manevro laisvę. Kaip pamatysime vėliau, abi pusės šias žinias išnaudojo skirtingai, tačiau tuo RF bėdos nesibaigė. Sausio 3 d. Arbi Barajevas paliko „blokuotą“ miestą ir pietvakariuose Rusijos pajėgoms ėmė rengti pasalas. Maža to, atsiėmė Alchan Jurtą ir Alchan Kalą, taip ne tik sukeldamas grėsmę RF pajėgų užnugariui, bet ir dar labiau praplatindamas pietinį „koridorių“, iš kurio besiginančiųjų pajėgos galėjo judėti iš ir į miestą bei gauti papildymą.


Puolantieji, nors ir užėmė geležinkelio stotį Oktiabriske (Grozno priemiestis Vakaruose), tačiau tai buvo tik moralinė pergalė. Puolimas akivaizdžiai strigo, kilo grėsmė apsupties žiedui (Barajevo reidas), o pralaimėjimas Duba Jurte turėjo priversti strategiškai permastyti planą. Tad cheminių medžiagų susprogdinimas Grozne Rusijos vadovybei tapo puikia proga sausio 8 d. sustabdyti puolimą. Viešai kalbėta, kad „cheminė ataka“ yra desperacinis besiginančiųjų žingsnis, kad čečėnai pralaimi ir netrukus pereis prie partizaninės taktikos. Jau nuo sausio pradžios pajėgos iš aplinkinių gyvenviečių (daugiausia — kariuomenės padaliniai) ėmė plaukti į Grozno prieigas, pradėta formuoti nauja puolančiųjų grupuotė. Bulgakovas manė tokiais triukais laimės laiko ir galės geriau pasiruošti puolimui. Tikėtina, kad puolimas turėjo atsinaujinti sausio 10–11 d., tačiau Chatabas turėjo kitą nuomonę.


III etapas. Kontrpuolimas


Negalime užtikrintai teigti, kad vėlesni įvykiai — tai iš anksto planuotas, su Grozno gynėjais derintas veiksmas. Panašu, kad pietuose kalnuotoje vietovėje (Arguno tarpeklyje) Chatabas rengėsi ne kam kitam, o gynybai. Būtent tam jo pajėgos pasitraukė iš Gudermeso — Arguno — Šali trikampio. Jie aiškiai suprato — ginti Grozno prieigas nebėra prasmės. Kalnuose Chatabas turėjo puikiai išvystytas bazes, jautėsi gana saugus. Tačiau Duba Jurtas ir Arbi Barajevo reidas parodė, kad Rusijos pajėgos yra itin pažeidžiamos Grozno prieigose. Kaip itin patyręs vadas, Chatabas suprato atsiveriančias galimybes ir jas išnaudotojo.



Tuo tarpu Rusijos karinė vadovybė neteisingai įvertino padėtį. Vietoj to, kad spręstų užnugario saugumo ir pietų problemą, Bulgakovas — atvirkščiai — apnuogino užnugarį ir nusprendė griaučiau užbaigti Grozno operaciją. Tai dar labiau palengvino Chatabo užduotį.


Nuo sausio pradžios Gudermese, Argune ir Šali apsimesdami civiliais/pabėgėliais ėmė slapta telktis kovotojai. Kai kurie buvo likę dar nuo čečėnų pasitraukimo iš šių miestelių gruodžio pradžioje. Viena grupė į Arguno pusę atėjo iš „blokuoto“ Grozno. Sausio 8 d. čečėnai atakavo Gremenčiuką, o jau kitą dieną visame „trikampyje“ užvirė įnirtingi mūšiai. Atsižvelgiant į tai, kad miesteliuose veikė po 200–300 čečėnų karių grupės, o rusai kalba apie trigubai didesnį priešą, galima daryti išvadą: Gudermese, Argune ir Šali liko ne daugiau nei po kuopą RF karių. Kažkodėl toks santykis rusams atrodė kažkas siaubingo — būtent tuo jie aiškino savo nesėkmes. Šio „trikampio“ ar bent vienos jo dalies praradimas ne tik grasintų RF tiekimui, bet ir keltų grėsmę logistiniam ir planavimo centrui — Chankalos oro uostui, todėl Bulgakovas pasiuntė desantininkų padalinius (kuopos sudėtyje), kad paremtų užpultus miestus bei blokuotų kovotojų atsitraukimo kelius. Pirmi tokios pagalbos rezultatai pasirodė netrukus. Sausio 9 d. užpultam Gudermesui į pagalbą išsiųsta desantininkų kolona buvo sunaikinta.


Svarbu pasakyti, kad nei vienas miestelis nebuvo užimtas. Iš Gudermeso ir Arguno kovotojai pasitraukė sausio 10 d., o Šali kovotojai patyrė nuostolius (smogta Točka U) ir atsitraukė. Nepanašu, kad galutinis ir vienintelis šios operacijos tikslas — užimti miestelius. Priešingu atveju Chatabas tikrai būtų pajėgas koncentravęs į didesnius vienetus ir pasirinkęs vieną konkretų taikinį (pvz. Arguną, taip perskeliant „trikampį“ į dvi dalis). Pvz., 1999 m. rugpjūtį, užimant gerokai mažesnius kaimelius Dagestane, čečėnų grupuotės siekė po 800–1000 ir daugiau karių. Galima pritarti nuomonei, kad ši operacija — siekis priversti Grozno šturmui besirengiančias pajėgas mestis į pagalbą užpultiems, o tai leistų čečėnams juos naikinti iš pasalų.


Tai įrodo labai operatyvus pasalų vietų užėmimas kelyje Šali — Argunas, Argunas — Gudermesas, Gudermmesdas — Šali. Chatabo kovotojai žinojo, kur rengs pasalas, kokiomis pajėgomis ir netgi spėjo išsikasti apkasus. Tiesa, atrodo, kad RF generolai perprato šį Chatabo triuką ir nesiuntė didelių naujų pajėgų, o bandė verstis esamomis. Turbūt po desantininkų grupės sunaikinimo prie Gudermesu tapo aišku, kad tokios gelbėjimo operacijos baigsis blogai. Be to, tikėtasi, kad ilgai Chatabas neišsilaikys ir atsitrauks.


Kaip ten bebūtų, čečėnai meistriškai iš parengtų pozicijų atakavo pirmyn ir atgal zujančias Rusijos tiekimo kolonas bei juos lydinčius ar į pagalbą atvykstančius vidaus kariuomenės spec. paskirties vienetus iš Šali, Arguno ir Gudermeso. Negelbėjo nei pakelti sraigtai: čečėnai veikė atsargiau, bet tęsė pradėtą darbą. Jeigu rusai ir perkando Chatabo sumanymą, tačiau nepadarė nieko, kad pagelbėtų pajėgoms, daužomoms „trikampyje.“ Pasitenkinę pasiektais rezultatais, čečėnai atsitraukė ten, iš kur atėjo — į gerai pažįstamas ir parengtas pozicijas kalnuose. Rusijos pusė garsiai skalambijo, kad Gudermesas, Argunas, Šali deblokuoti, tačiau tiesa buvo kita. Čečėnų kontrpuolimas pasiekė sėkmę. Jie atidėjo antrąjį Grozno šturmą ir 1) leido gynėjams jam geriau pasiruošti; 2) dar stipriau privertė Rusiją žvalgyti per petį, kad Chatabas vėl ko neiškrėstų.


Norimtiems autentikos — vaizdai iš čečėnų pusės čia:



Taip pat yra pasakojimas iš rusų pusės (ten taip pat integruota daug autentiškų čečėnų filmuotų vaizdų, RF karininkų pokalbiai radijo ryšiu):



IV etapas. Antras šturmas.


Reikia pastebėti, kad Chatabo kontrpuolimas ir pauzė puolant Grozną nereiškė, kad mūšiai miesto prieigose aprimo. Abi pusės ne tik kovėsi kontakto linijoje. Rusija savo įtūžį liejo jai įprastu būdu — į kairę ir į dešinę daužėsi artilerija ir aviacija. Mieste besiginantieji persigrupavo (iš vėlesnių mūšių matyti, kad pajėgas koncentravo miesto šiaurėje, centre, vakaruose ir rytuose) , tačiau esmingai pagerinti savo pozicijų nebegalėjo — reikėjo verstis tuo, kas yra. Duomenys prieštaringi, tačiau tikėtina, kad jų mieste liko ne daugiau nei 1000.



Tuo tarpu gen. ltn. Bulgakovas ėmėsi gana kardinalios pertvarkos. Iš esamų ir naujai pritrauktų padalinių suformavo 6 grupes:


1 grupė — 674-asis ypatingos paskirties pulko 1 batalionas ir priskirti padaliniai (Šiaurės Vakarinis sektorius)

2 grupė ir 3 grupė — 21-oji ypatingos paskirties brigada su priskirtais padaliniais (Vakarinis sektorius)

4 ir 5 grupės — 506-ojo motošaulių pulko batalionai, remiami 33-osios vidaus kariuomenės brigados (Rytinis sektorius)

6 grupė — duomenų rasti nepavyko. Tikėtina, kad ji vykdė rezervo funkcijas.


Grupės susidėjo iš mišrių batalionų, kurie perskirstyti atsižvelgiant į mūšio mieste sąlygas:

  • Šturmo būrys, užimantis objektą (pvz. namą). Veikia po 3–4 karius, turi standartinę ginkluotę bei liepsnosvaidžius, dūmus, dujas „Čeriomucha“

  • Inžinierių skyrius. Ne tik išminavo, bet ir turėjo daryti landas tarp sienų, barikadų ir pan.

  • Blokavimo grupė, susidedanti iš 5–6 snaiperių/taikliųjų šaulių grupių. Jos dengdavo pajėgas iš flangų.

  • Paramos ugnimi grupė (veikianti ne arčiau kaip 600 m nuo šturmo būrio). 3 PKM, tankas, automatiniai granatsvaidžiai, beatošliaužiai pabūklai, minosvaidžiai (120 mm, 82 mm)

  • Kuopa, skirta įsitvirtinti aplink užimtą objektą (sankryžos, kiti mažesnės svarbos objektai ir pan.)

  • Techninio aprūpinimo padalinys (evakuatoriai ir pan.)

  • Kuopos/bataliono vadavietė.


Operacijos tikslas — iš rytų ir vakarų „perpjauti“ Grozną ties Minutkos aikšte, užimti šiaurinę miesto dalį, o po to suktis ir užiminėti pietinę. Taip pat puolantiesiems kritiškai svarbu buvo kirsti Sunžos upę ir persikelti į pietinį jos krantą.


Pietiniame sektoriuje gynybą vykdę RF padaliniai gilino gynybą, minavo galimus čečėnų atsitraukimo kelius vykdė žvalgybą ir ugnies užduotis (artilerija, minosvaidžiai, aviacija).


Antras šturmas prasidėjo sausio 17 d. (t.y. bent 7 dienom vėliau, nei planuota). 1-oji grupė gana greitai (per porą dienų) padarė tai, ko prieš tai nesugebėjo padaryti 21-osios brigados daliniai, t.y. užėmė šiaurės vakarinį „liežuvį“. Tai pasirodė sėkmingiausia operacijos dalis. Kita vertus, panašu, kad ir čečėnai nesirengė ilgiau bandyti laimės gynybai nepatogiame sektoriuje ir didelių pastangų ginti šią teritoriją nerodė.


Visgi dar sunku suprasti, ko gen. ltn. Bulgakovas tikėjosi iš „sugebėjimus“ jau parodžiusios 21-osios brigados, bet šio dalinio padaliniai vėl pastatyti atakos smaigalyje (2 ir 3 grupės vakariniame sektoriuje) tą pačią dieną ėmė strigti. Nekompetencija susimaišė su prisiminimu apie gruodžio 29-osios kruviną nesėkmę ir šturmo grupių veiksmai nebuvo ryžtingi ir tikslūs. Tai pajutę čečėnai čia pat ėmė kontratakuoti ir spausti puolančiuosius. Šiems nebegelbėjo nei minosvaidžių, nei artilerijos ugnis.


Nesisekė ir prie jų prisijungusiai 1 grupei. Koperniko gatvėje ji taip įstrigo, kad šturmo būrius į mūšį atvyko vesti visas generolas. Gen. Malafejevo lyderystės pamoka nepavyko — jis žuvo po pirmo kontakto su priešu. Šį ruožą sutelktomis pastangomis pavyko pralaužti tik po dviejų dienų.


Rytuose 4 ir 5 grupės veržėsi link Minutkos aikštės. Šioms grupėms tikslas buvo arčiausiai (pvz. nuo Chankalos oro uosto iki aikštės — ne daugiau nei 2 km). Pirmą operacijos dieną gynybos ministerijos daliniai užėmė ligoninės pastatą, keletą kvartalų ir taip artėjo prie aikštės. Panašu, čečėnai perprato gana nuspėjamą gen. ltn. Bulgakovo sumanymą iki strateginio taško judėti trumpiausiu keliu. Nuosavų namų kvartaluose čečėnai išliko ištikimi savo taktikai — mažomis grupėmis daužė judančias rusų šturmo grupes, o priartėjus prie Minutkos aikštės 506-ojo pulko kuopos įsirėžė gerai įrengtą gynybą. Kelias dienas čečėnai iš gerai įrengtų pozicijų tvirtuose pastatuose bei mažomis grupėmis užeidami priešui iš flangų ir užnugario sukaustė Rusijos motošaulius ir neleido jiems toliau veržtis. Sausio 22 d. 506-asis pulkas į priekį pasistūmėjo tik 1,5 km. Kuopos perėjo į gynybą, resursai ir gyvoji jėga seko (atskirose kuopose liko po 10–20 karių).


Supratęs, kad ir čia įklimps, gen. ltn. Bulgakovas į mūšį nusprendė mesti 245-ąjį motošaulių pulką. Jis nebuvo 4 ir 5 grupės rezerve, kadangi kalbamuoju laikotarpiu stovėjo vakarinėje Grozno pusėje. Panašu, kad kito pasirinkimo Bulgakovas neturėjo ir sausio 23 d. du pulko batalionai, apsukdami Grozną iš pietų ir iš šiaurės, pajudėjo į rytuose esančią Chankalą. Tikrai strateginis planavimas :) Kaip ten bebūtų, sausio 24 d. 245-ojo pulko du batalionai atvyko į Chankalą ir naktį pajudėjo per 506-ojo pramuštą skylę gynyboje. Iš esmės, naujai atvykusius ištiko tas pats likimas — jie skaudžiai kentėjo pakeliui, o priartėjus prie Minutkos, įsirėmė į čečėnų gynybą. Pastarieji nuolat laikė motošaulius „ugnies maišuose“, ypač aktyviai veikė snaiperiai. Kiekvienas bandymas prasiveržti tankais baigdavosi prieštankinių granatsvaidžių salvėmis (po 5 į vieną tanką). Bijodami pakartoti 5 metų senumo istoriją, rusai nesiryžo aktyviau naudoti tankų, vertėsi pėstininkais.


Ypač jiems trukdė čečėnų pozicijos 12-aukštyje. Jie įsitvirtino 4–6 aukštuose ir neleido ramiai kvėpuoti motošauliams. Galų gale, priimtas nestandartinis sprendimas — savaeigės artilerijos sistemomis atakuotas minėtas pastatas ir ugnis iš ten nurimo.


Tačiau mūšis tęsėsi toliau. Čečėnai išliko ištikimi sau — laikydami gerai įtvirtintą poziciją leido mobilias grupes, kurios daužė motošaulius iš flangų ir užnugario. Tokiu būdu šiame sektoriuje besiginantieji tvirtai laikė iniciatyvą savo rankose. Taip tęsėsi iki sausio 28 d. Puolantieji buvo jau už fizinio ir moralinio išsekimo ribos, stipriai trūko šaudmenų, nuostoliai siekė apie pusę nuo to, kas pajudėjo iš Chankalos. Mūšyje dalyvavę karininkai ir kariai prisimena, kad manė: jei čečėnai kontratakuotų, operacija galutinai sužlugtų.


Tačiau jei pažvelgsime į visą mūšį, o ne atskirą jo sektorių, pamatysime ne tokį vienareikšmį vaizdą. Nors čečėnai laikėsi ir spaudė puolančiuosius, tačiau jų jėgos ir resursai taip pat seko. Pirmu rimtu skambučiu besiginantiesiems turėjo tapti sausio 23 d. 1 ir 2 grupės padalinių persikėlimas per Sunžą ir įsitvirtinimas Turgenjevo ir Darvino g. sankryžoje. Čečėnai metė gausias pajėgas į kontrataką, užvirė įnirtingas mūšis, tačiau sausio 25 d. čečėnai buvo priversti pripažinti priešo pranašumą. Būnant dabar labai protingu, galima svarstyti, jau tuomet vertėjo persikelti į pietus nuo Minutikos ir palaipsniui išvedinėti pajėgas iš miesto pietų link. Čečėnams kaunantis su per Sunžą persikėlusiomis rusų pajėgomis, motošauliams grasinant užimti Minutką, čečėnų atsitraukimas galėto būti itin komplikuotas. Tuo labiau, kad nors vakaruose 21-oji brigada nepasistūmėjo toli priekin, bet visgi tame sektoriuje vyko mūšiai.


Turbūt, jei besiginantieji nebūtų sėkmingai gynęsi nuo prie Minutkos, sprendimas trauktis būtų priimtas anksčiau. Tačiau nuo sausio 25 d. (iš karto po nesėkmingo kontrpuolimo Turgenjevo/Darvino g. sankryžoje) čečėnai sėkmingai laikė atvykusį Minutką puolančiųjų pastiprinimą, perėmė iniciatyvą, todėl ir atsitraukimo idėja atidėta.


Tačiau nuo sausio 28 d. į šiaurės ir rytų sektorius Bulgakovas metė naujas pajėgas (205, 423 ir 255 pulkų padalinius) ir jėgos pasidarė nelygios. Čečėnai ėmė jausti, kad nebegali dengti jiems per plataus fronto, ėmė neatlaikyti intensyvumo, trūko šaudmenų ir karių. Tik tada čečėnai priėmė sprendimą trauktis iš miesto. Pasirinktas jau Arbi Barajevo išbandytas maršrutas per Alchan Kala (pietvakariai). Čečėnai ruošėsi šiai operacijai, joje turėjo dalyvauti visi Grozno gynyboje dalyvavę vadai ir pajėgų likučiai. Maršrutas kruopščiai išvalgytas, nustatytas prasiveržimo taškas — tarp dviejų gynybą miesto prieigose vykdančių motošaulių dalinių. Tiesa ta, kad, pamokyti Arbi Barajevo prasiveržimo, rusai itin intensyviai minavo galimus judėjimo maršrutus, prišaudė juos artilerija ir kita ginkluote.


Sausio 31 d. 1, 4 ir 5 grupės daliniai galutinai apsupo Minutkos aikštę. Panašu, kad sėkmę lėmė tai, kad besiginančiųjų ten beveik nebeliko — vasario 1 d. čečėnai pabandė prasiveržti link Alchan Kalos. Minų laukuose, po artilerijos ir kitos ginkluotės ugnimi žuvo ar buvo sužeista nemaža dalis bandžiusių prasiveržti (kojos neteko ir pats Š. Basajevas). Rusijos propaganda skelbia, kad jie dezinformacijos pagalba įviliojo čečėnus į minų lauką. Tačiau jei tai būtų tiesa, Grozno prieigose būtų sugulę visi, ar bent didžioji dalis besiveržiančių, o kitus būtų išgaudžiusios blokavimo pajėgos. Rusijos generolai ėmė skelbti, kad minų laukuose žuvo beveik 3000 kovotojų, kas niekaip negali būti tiesa. Po mūšių iki prasiveržiant Grozne galėjo likti ne daugiau nei 800–1000 vyrų, tad panašus skaičius ir veržėsi vasario 1-osios naktį. Prasiverždami čečėnai patyrė ženklius nuostolius, visgi dalis jų prasiveržė ir nekliudomi paspruko į pietus. Dalis jų susitelkė visai čia pat, Alchan Kalos ligoninėje, kur sužeistiesiems buvo suteikta medicininė pagalba (Š. Basajevui amputuota koja). Jei tai būtų RF planuota operacija, tai tokių dalykų nebūtų buvę. Visgi besitraukiantieji nesirengė bandyti likimo ir kiek apsitvarkę kuo skubiau išvyko į pietus Arguno tarpeklio link.


Norintiems autentikos, čia RF karių (245 motošaulių pulko) atsiminimai:



Po mūšio


Vasario 6 d. V. Putinas paskelbė, kad Groznas užimtas. Tai buvo ištrimituota per visus Rusijos valstybinius ir komercinius (tokių tuo metu Rusijoje dar buvo) kanalus. Mieste kartas nuo karto dar įsiplieksdavo lokalios kautynės su pasilikusiais kovotojais, tačiau operacija buvo baigta. Oficialiai skelbiama, kad Rusija neteko apie 400 karių žuvusiais, 1500 sužeista. Teigiama, kad žuvo ir sužeista apie 700 RF pusėje kovojusių karo lauko vadų kovotojų. Tuo tarpu kalbant apie čečėnų nuostolius teigiama, kad žuvo apie 1500 (kaip su tais 3000 vien minų lauke žuvusiais?), sužeista kelis kartus daugiau. Ar tikėti šiais skaičiais — klausimas filosofinis. Aišku viena: lengvo pasivaikščiojimo Rusijos kariuomenei Grozne neišėjo, greičiau atvirkščiai. Pakeitus formą (mūšiams mieste tinkama taktika, ugnies persvara), bet palikus tą patį turinį (silpnas generalitetas, katastrofinis kovinių pajėgų trūkumas ir prastas kovinis pasirengimas), rezultatas gal kiek geresnis, tačiau ne itin ženkliai. Atskirose sektoriuose čečėnai turėjo iniciatyvą ir iki 1995 m. katastrofos trūko nedaug (gruodžio 29-osios pasala 21-osios brigados padaliniams, sausio 17–28 d. mūšiai dėl Minutkos aikštės).


Šioje operacijoje Rusija pasiekė pergalę, tačiau tai nereiškė karo pabaigos. Pietuose susitelkė itin galinga, gerai parengta ir kovoti pasiryžusi grupuotė. Visai netrukus RF generolai vėl skėsčios rankomis, o rusų kareiviai plūs kraujais. Bet tai jau kita istorija.


Išvados Lietuvai


1. Kauno dydžio miestą 1999–2000 m. Rusijos kariuomenės versija užiminėjo beveik du mėnesius (TIK MIESTĄ). Taip — dabar Rusijos kariuomenė kita, taip — technologinis lygis pakilęs, taip — Čečėnijos gamtinės sąlygos (kalnai) yra faktorius. Tačiau čečėnai gynėsi be sąjungininkų, be artilerijos, be mechanizuotų pajėgų. Ar dar kam nors kyla klausimų, ar kas nors Lietuvą užims per 2 valandas?

2. Čečėnai įrodė, kad sumanus stebėjimas, ugnies sistemų naudojimas, atsitraukimas, kontrpuolimas — privalomi veiksmai miesto prieigose. Priešingu atveju, atiduodame iniciatyvą priešui ir tik lauksime, kada mus mieste užsmaugs. Kaip matėme, atskirais atvejais nebūtina turėti tankų, PKM, artilerijos. Čečėnai vertėsi be jų, tai leido ir jų reljefas. Tačiau kokie rezultatai būtų, jei išnaudotume tai, ką jau turime ir ką dar turėsime? Svarbu neužsidaryti, matyti mūšio lauką kaip galimybių kompleksą. Todėl sakyti, kad mes juk kausimės tik miestuose, todėl „žalios taktikos“ mums nereikia, yra nusikaltimas.

3. Gynyba mieste — tai labai labai labai labai sunkus darbas, kurio didžioji dalis padaroma dar prieš mūšį. Jei norima laimėti, reikia įjungti smegenis (mąstyti ir planuoti nestandartiškai) ir nebijoti susitepti. Apkasai, įtvirtinti taškai, barikados, landos tarp aukštų, požeminių komunikacijų pritaikymas — privalomi atributai. Taip, po to gal mūsų mylimi miestai atrodys ne taip gražiai, bet Laisvė turi savo kainą.

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje