Azerbaidžane vykusiame parade demonstruoti Izraelio koviniai dronai Skystriker / @Caucasuswar nuotr.
Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame Locked N’ Loaded straipsnį apie karinių bepiločių dronų naudojimą, perspektyvas ir galimas išvadas Lietuvai. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge.
Jūsų dėmesiui — žadėtas tekstas apie dronus. Tik pradėję rinkti info, supratom, į kokią pelkę patekom. Informacijos — aibė, apie tai rašo, kas netingi, tad teko daug aiškintis, konsultuotis, tartis, kad produktas gautųsi adekvatus. Tuo pačiu atsivėrė kitos temos, tad ilgainiui šią temą pildysime naujais duomenimis, kurie į šį tekstą nepateko. Taigi, pradedam.
UAV klasifikacija
Pagal NATO standartus, dronus galima skaidyti į kelias dalis.
1 klasė (iki 150 kg.): Nuo itin mažų droniukų iki didesnių daugiafunkcinių platformų. Šie dronai gali veikti nepertraukiamai iki keletos valandų, skristi iki 80 km atstumą, pakelti iki 5kg svorio ir maksimaliai išvystyti iki 100km/h greitį. Tokie dronai yra paleidžiami 1) ranka, 2) nuo pneumatinės bėgelių sistemos, 3) turi vertikalaus pakilimo galimybę. 1 klasės dronai iš esmės yra skirti atlikti žvalgybines užduotis (pvz. Lietuvos kariuomenė naudoja Scan Eagle). Tiesa, 1 klasės dronai išmaniai yra patobulinimi, su galimybe nešti nedidelį kiekį sprogstamosios medžiagos (apie tai skaitykite toliau) Be to, dronai-savižudžiai (angl. Loitering munitions) patenka į 1 klasės kategoriją. Šie dronai yra apginkluoti nedideliu sprogstamuoju užtaisu ir yra skirti atakuoti objektą susinaikinant (pvz. Izraelio Harop)
2 klasė (150kg-600kg): Šie dronai yra dažnai vadinami “taktiniais”. Toks tipinis dronas gali išbūti ore iki 10 val., pasiekti 100–200 km. atstumą, pakelti iki 70 kg svorio ir maksimaliai išvystyti iki 200 km/h greitį. Tokie dronai būna arba su fiksuotais sparnais, arba su sraigtais. Tokiame orlaivyje galima sutalpinti nemažai įrangos, kaip, pavyzdžiui, elektrooptiniai ir infraraudonųjų spindulių jutikliai, lazeriniai žymekliai taikinių žymėjimui ir kt. Nors dauguma tokių dronų yra neginkluoti, tačiau tam tikri 2 klasės modeliai gali būti apginkluoti “lengvais” ginklais — pvz. oras-žemė valdomomis raketomis (pavyzdžiui, kinų orlaivis AV500W).
3 klasė (nuo 600 kg.): NATO kategorizuoja į kelias porūšis: MALE (medium-altitude long-endurance), HALE (high-altitude long-endurance) ir tiesiog “atakos/kovinius”. Tipinė 3 klasės sistema gali išbūti ore parą laiko ar daugiau, pakelti iki kelių šimtų kilogramų ir pasiekti maksimalų 300 km/h greitį. Kai kurie 3 klasės dronai gali nuskristi kelių tūkstančių kilometrų nuotolį, tačiau tai itin priklauso nuo naudojamos įrangos. Šios klasės dronai taip pat būna fiksuotų (reikia pakilimo takų) arba sukamųjų straigtų. Dauguma jų geba nešti platų spektrą ginkluotės, o dalis tokių dronų skirti žvalgybos užduotims. (pvz. MQ-9 Reaper, Predator’iai, Bayaraktar)
Naudojimas pasaulyje
Jeigu 2010 m. 60 valstybių savo kariuomenėse naudojo dronus, tai 2019 m. tokių valstybių skaičius siekia 95, tad šių pajėgumų įsigijimų šuolis yra gan aiškus. Teigiama, kad 85 valstybės savo kariuomenėse naudoja pirmos klasės dronus, 44 valstybės antros klasės dronus ir 31 valstybė operuoja 3 trečios klasės dronais arba planuoja greitai juos įtraukti į pajėgumus. Daugiausia dronų yra įsigyjama iš Kinijos, Izraelio ir JAV. Skaičiuojama, kad bent 15 valstybių tikslingai ruošia dronų specialistus savo mokymo įstaigose. Dronecenter duomenimis, dronų naudojimui pasaulyje skirti 236 oro uostai/bazės ir 61 valstybėje skirti bandymo poligonai.
Kariniai bepiločiai dronai skirti įvairioms užduotims, pradedant nuo kovos su terorizmu, sienos apsauga ir civilinėms užduotims. Skaičiuojama, kad bent 10 valstybių dronus šiai dienai naudoja oro smūgiams — Azerbaidžianas, Izraelis, Irakas, Iranas, Nigerija, Pakistanas, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai, JAV ir Jungtinė Karalystė. Bent 30 valstybių šiuos pajėgumus turi arba siekia juos greitai turėti.
Tačiau dronus siekia turėti ir naudoti ne tik valstybės, bet ir teroristinės grupuotės, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Islamo valstybė buvo pirmoji, pradėjusi naudoti dronus tiek žvalgybai, tiek ir mėtyti sprogstamuosius užtaisus. Jemene Husių sukilėliai naudoja iranietiškas sistemas prieš Saudo Arabijos naftos, karinius ar kitokius infrastruktūros objektus. Hezbollah ir Hamas gana dažnai siunčia dronus į Izraelį, bando mėtyti sprogstamuosius užtaisus ant IDF pozicijų. Nigerijos islamistai Boko Haram naudoja net geresnius dronus nei valstybinės pajėgos. Meksikos karteliai įgalina dronus pernešti narkotikus per JAV sieną. Jeigu atsimenate, 2018 m. buvo net drono pasikėsinimas į Venesuelos autoritarą N. Maduro, tačiau tuomet droną greičiausiai pavyko sustabdyti elektroniniu trikdymui ir jis sprogo nepasiekęs taikinio.
UAV kariniuose konfliktuose
Kova prieš terorizmą — HVT (angl. High Value Target) naikinimas
2001 m. metais mūšio lauke nugalėjus Talibaną paaiškėjo, kad karinis Talibano pralaimėjimas — tai tik pusė darbo. Prasidėjo ilgas ir sekinantis karas prieš terorizmą. Vienas iš esminių faktorių šiame kare — teroristų vadovybės eliminavimas. Tai tiesiogiai susiję su patikimos informacijos turėjimu, tad čia pasitarnavo dronai. Reikia pastebėti, kad pirminė informacija apie HVT taikinį pirmiausia ateidavo seniai išbandytais būdais — per HUMINT’ą ar SIGINT’ą. Tačiau šią info reikėjo tikrinti — ar tikrai blogiukas A yra vietovėje B. Tam pasitarnavo dronai. Tiesa, jie taip pat buvo tik dalis priemonių, nes į pastato ar automobilio vidų jie “įlįsti” negali, t.y. veido identifikacija galima tik itin palankiomis aplinkybėmis. Tačiau dronai padėjo sekti taikinį nuo taško iki taško, identifikuoti apsaugos dydį, jos pobūdį, tikrinti HUMIN informaciją. Tokie būdu identifikuoti ir Abu Musab Al Zarqawi 2006 m., ir Osama Bin Laden 2011 m. Abu jie sunaikinti skirtingais būdais (vienas F16 bomba, kitas DEVGRU “Seal Team 6” reidu), tačiau prie šių operacijų sėkmės ženkliai prisidėjo dronai.
Tuo pačiu dronai naudoti ir kaip dvigubos paskirties ginklai — surasti ir sunaikinti. Patvirtinus taikinį, teroristų vadovybė ar žemesni vadukai naikinti tų pačių dronų pagalba (pvz. montuojama Hellfire raketa). Pastaruoju metu tai tapo itin populiaru kovojant su teroristais Jemene, Pakistane ir kituose pasaulio kraštuose. Žinoma, reikia suprasti, kad dronai neskraido patys savaime. Kad jų misijos būtų sėkmingos, juos remia žvalgyba (šiuo metu tokie smūgiai yra po CIA skėčiu), SOP (dažnai visai šalia taikinio, siekiant 1) patvirtinti pataikymą, 2) užbaigti darbą, kurio nepadarė dronas). Kaip ir kiekviename kare ar operacijoje pasitaiko klaidų. Kažkur nesuveikė HUMINT’as, blogai išanalizuoti duomenys, ar tiesiog kvailas atsitiktinumas ir raketa lekia ne ten, kur turėtų. Nepamirškime, kad teroristai sąmoningai dezinformuoja oponentą ir stengiasi prisidengti civiliais objektais. Taip žūva niekuo nekalti žmonės.
Karas Ukrainoje — žvalgyba, artilerijos koregavimas ir mažos išdaigos
Kare Ukrainoje dronai iš esmės naudoti dviems tikslams. Pirmiausia — tai žvalgyba. Ši funkcija itin suaktyvėjo, kai karas įgavo labiau pozicinį pobūdį, t.y. nuo 2015 m. Tuo metu 1 klasės dronais (dažniausiai — civilinės gamybos) dažniausiai kontakto linijoje ieškota 1) priešo pozicijų (ugnies taškai, artilerijos pozicijos, logistiniai keliai, priešo rutina); 2) patogių judėjimui maršrutų.
Antras tikslas — taikinių identifikavimas ir artilerijos ugnies koregavimas. Vėlgi, reikia atkreipti dėmesį, kad dronai — tai ne vienintelė Ukrainos ar Rusijos priemonė vykdyti žvalgybą ir koordinuoti artilerijos ugnį. Retas atvejis, kuomet taikiniai randami atsitiktinai, dronui skrendant pro šalį. Dažniausia jie skrido jau turėdami pirminę informaciją (iš HUMINT ir/ar SIGINT), kad ieškomas toks ir toks taikinys ir jis yra ten ir ten. Tokiu atveju dronas atlikdavo “akių”, t.y. artilerijos ugnies koreguotojo vaidmenį. Vizualiai patvirtinama, kad objektas tikrai užimtas priešiškų pajėgų, patikslinama žvalgybinė informacija (kur ir kokie taikiniai išdėstyti, ar pasikeitė jų išdėstymas lyginant su ankstesne informacija) ir tuomet darbo imasi karo dievas — artilerija. Vienas iš pavyzdžių čia:
Šalia šių dviejų svarbiausių tikslų yra trečias — pajėgų trikdymas. Nors 3 klasės dronų panaudojimo Ukrainoje dar nepastebėta, tačiau abi pusės visgi siekia panaudoti dronus naikinant ar žalojant priešiškas pajėgas. Tam naudojami pigūs civiliniai dronai, juos techniškai kiek patobulinant, kad šie galėtų išmesti mažos galios sprogmenis. Dažniausiai naudojamos rankinės granatos arba automatinio granatsvaidžio granatos (pvz. VOG17). Tokie dronai sklęsdavo virš priešiškų pajėgų ir atsiradus gerai progai išmesdavo savo krovinį. Verta pasakyti, kad sužalojimai nebuvo pati didžiausia bėda. Didžiausias buvo psichologinis efektas. Abi pusės, išgirdusios drono burzgesį nežinojo, ar tai tik žvalgybinis dronas, ar netrukus jų pozicijas užgrius artilerija, ar kažkur (pvz., į apkasą) įkris VOG’as. Beje, nesibodima taikytis ir į karinius medicininius automobilius, skirtus sužeistųjų evakuacijai ir pažymėtus raudonu kryžiumi.
Dėl šios priežasties dronų pasirodymas dažniausiai susilaukdavo reakcijos (ne visada adekvačios).
Dažniausiai juos stengtasi numušti šaulių ginklais. Kai kurie padaliniai turėjo standartines procedūras — vieną dėtuvę tokiam tikslui užtaisyti trasuojančiais šaudmenimis, kad būtų lengviau valdyti ugnį. Tokių veiksmų efektyvumas buvo itin ribotas (JAV savo rekomendacijose teigia, kad tai turėtų būti paskutinė priemonė (last resort), siekiant bandyti sunaikinti priešišką sistemą). Dar mažiau efektyvus “galvočių” bandymas dronus numušti automatiniais granatsvaidžiais.
Trečias būdas kovoti prieš dronus — atakuoti jų pakilimo taškus. Didžioji dalis Ukrainoje naudotų dronų — 1 klasės civiliai įrenginiai, kurių skridimo nuotolis mažas. Neretai jie kildavo visai arti kontakto linijos, tad pakilimo vietas pavykdavo identifikuotą ir tą tašką “uždengti” minosvaidžių, ar automatinių granatsvaidžių ugnimi.
Gana aktyviai naudotos EK priemonės, kuriomis pigūs priešų dronai būdavo “nusitempiami” į savo teritoriją. Ten juos išnarstydavo ir įvertindavo oponento surinką informaciją (jeigu dronas ją kaupia, o ne tik perduoda). Tai leisdavo identifikuoti, kuo priešas domisi ir kur galbūt planuoja savo operacijas.
Panaudojimas prieš konvencines pajėgas (Kalnų Karabachas)
Karšta tema, o dronai yra šio karo vizitinė kortelė. Tačiau ar pagrįstai dronai iškeliami taip aukštai? Kovos lauke yra keletas svarbiausių elementų: treniruotės/įgūdžiai, reljefas, taktika. Ką puikiai atskleidė tiek armėnų, tiek Azerbaidžano propagandiniai video? Ogi tai, kad ypač armėnams trūko visko. Neužtenka nusipaveiksluoti su iš Rusijos gauta nauja ginkluote ir tikėtis sau naudingos karo baigties. Deja. Gebėjimas naudotis technika ir personalo paruošimas yra esminis, nepaisant to, geros ar ne dovanotos/pirktos sistemos yra. Siužetuose taktiniai žygiai labiau atrodo administraciniai, nei koviniai.
Technika dažnai juda viena šalia kitos, o daugelyje siužetų, technika išvis nejuda bei yra palikta lauke ir nemaskuojama. Vien ėmusis elementarių karybos taisyklių, nuostolių buvo galima ženkliai sumažinti. Armėnai tokius savo veiksmus motyvuoja sudėtinga vietove ir blogai išvystytu kelių tinklu. Esą “kaip ten tuose kalnuose, kur veda vienas kelias, tas pozicijas greitai įrengsi ir užmaskuosi.” Galima būtų su tuo sutikti, jei armėnai nebūtų tupėję Karabache dešimtmečiais, ir turėję aibę laiko pasirengti.
Kitas dalykas, tiek viena, tiek kita pusė iš esmės neturėjo reikiamo kiekio oro gynybos priemonių, o tas žinoma aiškiai jautėsi armėnų pusėje ir Azerbaidžanas tai išnaudojo savo naudai. Tačiau dar labiau jautėsi ir tai, kas turi tvirtą užnugarį :).
Azerbaidžianas pagrinde naudojosi dviem kovinių dronų modeliais — Izraelio Harop (dronai-savižudžiai) ir Turkijos Bayraktar TB2 (drono kaina apie 5 mln. dol) su lazeriu ir GPS valdomomis MAM-L raketomis (raketos kaina apie 100 tūkst. dol).
Armėnų S-300 sunaikintas Azerbaidžano izraelietišku dronu Harop.
Žvalgybą pagrinde vykdė Izraelio Hermes 900. Kalbant apie TB2 dronus, Turkija Bayraktar dronus intensyviai pradėjo naudoti dar prieš Kurdus. Tam reikalui Turkijos pietuose yra 6–8 bazės, skirtos bepilotėms operacijoms. Bayaraktar dronai naudoti ir Libijos konflikte. Kiek randama informacijos viešuose šaltiniuose, Azerbaidžanas turi bent 4 Izraelio Harop’ų paleidėjus, o vienas paleidėjas geba “iššauti” 9 dronus, tad teoriškai vienu metu armėnai galėdavo tikėtis 36-ių iš skirtingų pusių tuo pat metu atlekiančių “savižudžių”. Kiti dronai savižudžiai — taip pat Izraelio gamybos Orbiter ir SkyStriker. Gudri karinio klaidinimo (MILDEC) taktika buvo paverčiant sovietinius AN-2 lėktuvėlius ir siunčiant juos į fronto liniją, taip išryškiant oro gynybos pozicijas, kurią paskui buvo galima naikinti kitomis priemonėmis.
Reikia priminti, kad koviniai dronai iš savęs nėra kažkas naujo, tačiau esminis dalykas, matyt, yra jų sąveika su kitais pajėgumais ir papildant bendrą žvalgybinį paveikslą (ISR, angl. Intelligence, Surveillance and Reconnaissance). Kadangi Azerbaidžanas turėjo tvirtą Turkijos užnugarį, galima spėti, kad Turkija strateginiame ir operaciniame lygmenyje suteikė visą žvalgybinę pagalbą Azerbaidžianui. Turkija vienintelė regione turi vadinamą išankstinio perspėjimo ir valdymo orlaivį E-7A AEW, kuris turi žvalgybinių radarų sistemą ir gali vykdyti elektroninę žvalgybą (ELINT). Kalbant paprastai, tai ore skraidantis valdymo centras, gebantis iki 600 km. sekti ir aptikti iki 180 taikinių vienu metu skrisdamas 9 km. aukštyje. Turkija naudoja 4 tokius orlaivius (Rusijos analogas yra Beriev A-100 orlaivis, turintis pakeisti sovietinius Beriev A-50). Vadinamas MESA (Multi-Role Electronically-Scanned Array) turi galimybę aptikti šarvuotą techniką. Atviruose šaltiniuose randama informacija, kad Turkija žvalgybą (kartu ir su kitais žvalgybiniais orlaiviais) galėjo pradėjo vykdyti keli mėnesiai iki konflikto, tuomet Turkija ant žemėlapio turėjo visas Armėnijos ginklų sistemas Kalnų Karabache, tiek ir logistikos bei rezervo pozicijas. Negana to, siekiant minimalizuoti aptikimą ir norint maksimalaus efektyvumo, Turkija iš skraidančios stoties gebėjo realiu laiku perduoti visą informaciją Azerbaidžano UAV sistemoms.
Greičiausiai Armėnija tokio malonumo iš Rusijos negavo, todėl armėnams tinkamai nevykdžius žygio taktikos, maskuotės ir oro gynybos, kaip ir aišku, kodėl būtent tokia įvykių eiga klostėsi Kalnų Karabache. Tuo pačiu reikia atkreipti dėmesį į taktiką, kurią naudojo azerai. Panašu, kad dronai skraidė “komandomis” — žvalgybinis, atakuojantis ir EK dronai. Prieš smūgiuojant armėnų pozicijos būdavo trikdomos EK priemonėmis, randamas taikinys ir tada jis naikinamas. Armėnijos pusės EK pajėgumai nebuvo itin pajėgūs mesti iššūkį mobiliai veikiančioms (tame tarpe ir dronų pagalba) azerų EK priemonėms. Armėnų pajėgumai nebuvo patys naujausi, pvz Avtopark, ir išsklaidyti (operacijose dalyvavę armėnai skėsčioja rankomis sakydami, kad frontas buvo 200 km, kaip jį apginti nuo puolančiųjų EK). Azerai susikurdavo pranašumą konkrečiame operaciniame sektoriuje ir beveik nebaudžiami atakuodavo išsirinktus taikinius. Kalbant apie dronus — kamikadzes, tai kada tepti slides armėnai žinodavo iš garso. Jei drono varikliukas dirba lygiai (sako — primena pjūklo garsą), tai jis žvalgosi, jei garsas pasikeičia į labiau ūžiantį — turi 5–10 sekundžių išnešti mėsas iš tos vietos. “Gelbėjo” buvimas toliau nuo technikos, arba kuo greitesnis pabėgimas nuo jos.
Pagrindinės armėnų oro gynybos sistemos buvo sovietinės 2K11 Krug, 9K33 Osa, 2K12 Kub, and 9K35 Strela-10, vėlesniame etape ir Buk, Tor-M2KM. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija pasitikėjo vidutinio nuotolio Pantsir (sistemos kaina apie 14 mil. dol) sistema. Ši sistema Turkijos dronų buvo sugėdinta dar Libijoje ir jau tuomet Rusijos atstovai turėjo pripažinti, kad sistema turi akląją zoną ir priešiškos pajėgos gali tuo pasinaudoti, o Turkija Libijos pamokas yra išmokusi (kaip skelbiama viešuose šaltiniuose, Turkijos dronai yra sunaikinę 23 Pantsir sistemas). Tiesa, kartais tokie nuostoliai teisinami tuo, kad nei Libijoje, nei Karabache niekas dorai nemoka naudotis “net analogov v myre” Pantsir’iais, o ir nežino taktikos (neva Pantsir iššauto komplektą, jis lieka beginklis, ir jo niekas nedengia, tada ir atskrenda dronas).
Kitų adekvačių sistemų Armėnija neturėjo. Anot ECFR vyresniojo politikos bendradarbio G. Gressel’io, S-300 ir BUK-M1 yra daugiau nei 20 metų senumo bei jų sensoriai nėra skirti “mažų ir lėtų” orlaivių aptikimui, plius jų sistemos nesugeba sujungti skirtingų radarų neapdorotą aidą į bendrą vaizdą (ang. plot fusion), o tai yra būtina norint aptikti mažus ir pažangius bepiločius orlaivius. Kaip pranešama viešuose šaltiniuose, pačioje karo pradžioje azerų dronai-savižudžiai HAROP taikėsi į S-300 sistemas ir giriamasi, esą pavyko sunaikinti šios sistemos 7 paleidėjus, kelias valdymo stotis ir vieną radarą. O Rusija, perduodama sistemas savo draugams (Sirija, Turkija, Iranas, Šiaurės Korėja), vis tiek, matyt, jais nepasitiki, todėl eksporto versijose plot fusion galimybės nėra, tad yra didžiulis skirtumas sistemų, kurios saugo Rusijos bazes Armėnijoje ar Sirijoje nuo eksportinių versijų, perduotų tiems patiems armėnams ar sirams apsisaugoti.
Azerbaidžano bepiločiai orlaiviai gana laisvai jautėsi, nes Armėnija neturėjo jokio trukdžio, galinčio nutraukti signalus, siejančius dronus su jų valdymo stotimis. Situacija pasikeitė tik karo pabaigoje, kuomet galimai Rusija pradėjo naudoti Krasukha sistemas. Tačiau tai itin nekliudė Izraelio Harop dronams savižudžiams, kadangi jie turi autonominę sistemą, kuomet yra užprogramuoti ir praradę ryšį autonomiškai atlieka iš anksto numatytą užduotį.
Ką turi Rusija?
Manoma, kad mažiausiai 24 šalys turi licencijuotą užsienio dronų technologiją vidaus gamybai, o tokie susitarimai veda prie tokių sistemų naujų modifikacijų. Ne išimtis ir Rusija. Rusai aktyviai naudojasi Izraelio licencija. 2010 m. Rusija su Izraelio gynybos ministerija pasirašė 400 mln. dolerių vertės sandorį siekiant perkelti UAV technologijas į Rusiją, o Izraelio specialistai ruošė Rusijos operatorius. Tiesa, nors Izraelio vyriausybė tokią licenciją sustabdė, tačiau tai rusams nesutrukdė Sirijoje turėti akis danguje (ISR). Tokiu atveju gavosi šios toks paradoksas — Rusija ir Sirija yra sąjungininkai, o Izraelis ir Sirija yra priešai. O bet tačiau, Izraelis numušinėja Forpost’us — savo pačios kūrinius ir iš esmės tie dronai padeda išsilaikyti B. Asadui Rusijos pagalba. Šios technologijos taip pat tarnauja Rusijos-Ukrainos kare.
Tarptautinė žvalgybos bendruomenė InformNapalm sudarė Ukrainoje užfiksuotos Rusijos Federacijos karinės technikos ir karinių bepiločių dronų duomenų bazę.
Rusija gynybos ministerijos atstovai yra pareiškę, kad pagrinde siekis naudoti UAV skirtas komunikacijai, žvalgybai ir elektroninei kovai (EK). Realybėje, itin daug naudojama artilerijos koregavimui. Kalbant apie artileriją, neturint kitų būdų taikinių koregavimui, reikia kliautis priešakiniais stebėtojais/ugnies koreguotojais, kitaip sviediniai kris į “tą kvadratą”, o ne į taikinį. Tad šalia žmogiškųjų pajėgų ant žemės, šį vaidmenį RU kariuomenėje vis aktyviau perima UAV. Granat, Eleron, Takhion, Orlan, Zastava veikimo nuotoliai siekia panašiai tiek, kiek ir Rusijos artilerijos maksimalūs nuotoliai (40 km). Kaip jau rašėme, Rusijos armijoje viskas sukasi aplink artileriją ir ja remiamasi, todėl šis UAV naudojimas yra gana didelis technologinis šuolis. Kaip tai vyksta — dronai tiesiogiai neperduoda informacijos artileristams, o nustačius taikinį, perduoda artilerijos žvalgybos automobiliui, kurie perduoda informaciją ugnies krypčių centrui. Taikinių aptikimas vyksta ir naktį, kadangi dronai turi termo ir infrared’o sensorius.
Kokius modelius galime matyti Rusijos ginkluotosiose pajėgose:
1 klasės:
Phantom (kinų gamybos, Da-Jiang Innovations)
Bird eye 400 (izraelio gamybos, Israel Aerospace Industries), rusiškas pavadinimas “Zastava”
Granat 1 (rusų gamybos, Kalashnikov)
Granat 4 (rusų gamybos, Kalashnikov)
Eleron 3 (rusų gamybos, Eniks)
Takhion (rusų gamybos, Izhmash-UAV)
Orlan-10 (rusų gamybos, Special Technology Center), principinis rusų UAV, žinoma, kad yra virš tūkstančio vienetų. Pagrinde naudojamas tiek artilerijos žvalgybai, tiek elektroninei kovai.
2 klasės
Searcher Mk II (izraelio gamybos, Israel Aerospace Industries), rusiškas pavadinimas Forpost, žinoma, kad yra virš 30 vienetų.
3 klasės:
Šiuo metu vystomi pajėgumai — koviniai Orion-E (MALE) ir eksportui skirtas Orion-2 Helios (HALE), galintys gabenti valdomas raketas.
To paties Kronstadt gamintojo yra vystomas kovinis dronas Grom, skirtas pasinaudojant mažu matomumu (Stealth) įveikti oro gynybą ir atakuoti numatytus taikinius. Gali būti ginkluojamas KAB-500, MAM-L, KAB-250-LG-E ir Izdelie 85 tipo raketomis. Kitas vystomas pajėgumas yra Orion modifikacija — Sirius, skirtas tiek žvalgybos užduotims, tiek ir kovinėms. Abu yra pasiulyti Rusijos kariuomenei.
Kaip praneša InformNapalm, Orion Rusijoje pradėjo bandymus 2019 m., tad matant Kalnų Karabacho eskalaciją, tikėtina Rusija norės tokius dronus išbandyti Ukrainoje. Rusija Donbaso ir Luhansko teritorijose aktyviai pradėjo poligonų infrastruktūros inspekciją, kuomet pagrindinis dėmesys skiriamas komandinių punktų ir apsauginių įtvirtinimų, apsaugančių nuo aukšto tikslumo ginklų, įrengimui, taip pat ginkluotės ir karinės įrangos maskavimui nuo kosmoso ir oro žvalgybos priemonių. Kare prieš Ukrainą, Rusija kovinėmis sąlygomis išbando praktiškai visų tipo dronus ir matuoja jų efektyvumą įvairiose užduotyse, kaip, pavyzdžiui, veikia kartu su elektroninės kovos sistema Leer-3. 3 klasės dronams praėjus kovinį krikštą Ukrainoje ar Sirijoje, galime tikėtis, kad ateities konfliktuose, Rusija neapsieis be šių orlaivių.
Kiek yra viešai žinoma, Rusija turi virš 40 UAV padalinių. Skaičiuojama, kad nuo 2012 metų Rusijos UAV padidejo keliais tūkstančiais dronų sistemų. Dauguma UAV padalinių Rusijoje yra kuopos dydžio vieneto ir aprūpinti įvairiomis 1 klasės sistemomis. Kuopa yra suskaidyta į būrius ir kiekvienas būrys operuoja skirtingos modifikacijos dronais. Pavyzdžiui vienas būrys valdo ranka paleidžiamas sistemas Granat 1, kai kitas būrys gali valdyti sudėtingesnes nuo platformos katapultu paleidžiamas sistemas Orlan 10 ar Granat 4. Jie yra organinis kiekvienos motorizuotos ir mechanizuotos brigados pajėgumas. Brigados vienetai gali pasitelkti šią UAV kuopą savo užduotims.
Mums aktualiausi yra Vakarų karinės apygardos padaliniai, kuriuos yra žinomi UAV padaliniai:
16-toji specialios paskirties brigada (karinis dalinys 54607), HQ Tambove
4-oji tankų divizija (karinis dalinys 19612), HQ Naro Forminske
25-oji atskiroji motorizuotoji brigada, HQ Pskovas
Šių specialistų ruošimas vyksta 924-ajame valstybiniame RF nepilotuojamos aviacijos centre prie Gynybos ministerijos (Kolomna, į pietryčius nuo Maskvos). Searcher arba rusiško pavadinimo Forpost treniruotės galimai vykdomos Stupino oro pajėgų bazėje. Verta paminėti, kad nors šauktiniai ir tarnauja tokiuose padaliniuose, visi pagrindiniai specialistai yra kontraktininkai. Karininkų ruošimas vyksta Čeliabinsko aukštosios karinės aviacijos navigatorių mokyklos 4-ajame nepilotuojamos aviacijos fakultete (mokslai trunka 5 metus), kuri priklauso Žukovsko-Gagarino oro pajėgų akademijai. 2018 m. baigė pirmoji laida.
Viešų šaltinių duomenimis, Rusijos UAV pajėgumai (ne tik iš SOP, bet ir kitų pajėgų) vykdo nuolatines rotacijas Sirijoje ir įgauna kovinės patirties, gerina sąveiką ir testuoja įrangą. Sirijoje Rusija UAV pajėgumus naudoja nuo 2015 m., pagrinde bazuojasi aplink Khmeimim oro pajėgų bazę, o Forpost’ai buvo pastebėti keletoje Sirijos oro uostų. Taip pat aktyviai naudojo kartu Leer-3 EK sistema siekiant sutrikdyti oponento komunikaciją ir galimybę siųsti SMS žinutes.
Gynyba nuo UAV
Kalbant apie Kalnų Karabachą, atrodytų, tik įsibėgėjus konfliktui pastebimas efektyvesnis EK priemonių naudojimas, tačiau tokio efektyvumo pamatuoti negalime. Pvz. minima apie mažiausiai vienos “Repellent” sistemos sunaikinimą Armėnijos pusėje. Nežinomasis yra ir tai, kokios šalies operatoriai naudojo Repellent sistemas ir koks šio personalo pasirengimas. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į konflikto zonos reljefą. Nors konflikto plotas nėra didelis, tačiau labai kalnuotas, kas iš esmės apsunkina EK priemonių panaudojimą.
Skelbta, kad Rusija Armėnijai perdavė Krasukha-4 elektroninės kovos sistemas. Šios sistemos trikdo radaro ir GPS signalus ir teoriškai geba trikdyti dronus, tačiau oficialiai jų panaudojimas niekada nebuvo patvirtintas. Po Armėnijos pralaimėjimo pasitraukęs gen. M. Hakobyan teigė, kad 4 dienoms sumažinti Turkijos dronų antpuolius pavyko dėka EK sistemos Pole-21 (R-340RP radijo trikdžių stotys, sumontuotos ant mobiliųjų telefonų bokštų ir integruotos su perduodančiomis antenomis, kurios yra sujungtos į vieną tinklą ir teoriškai sukuriančios apsauginį nuo signalų tinklą), kuri buvo įtraukta į RF ginkluotę praeitais metais. Sirijoje Krasukha-4 sistemos padėjo apsisaugoti nuo ISIS dronų spiečiaus atakų. Kadangi rusams teko susidurti su dronų spiečiumi (gintis nuo jų), matyt ne veltui ir šių metų Kavkaz pratybose pirmą kartą buvo treniruojamasi aptikti judančius taikinius naudojantis dronų spiečiumi, skrendant įvairiame aukštyje (nuo 100 m iki 5 km.). Tiesa, šiomis pratybomis buvo siekiama ne sunaikinti, o aptikti juos, kad būtų galima papildyti žvalgybos paveikslą (ISR) atakuojant priešiškas pajėgas.
JAV Asymmetric Warfare Group dar 2016 m. įspėjo, kad dronų spiečius (angl. drone swarm) — vienas iš labiausiai kariuomenės galvos skausmą keliančių dalykų. Dronai savižudžiai ir apskritai spiečiaus taktikos tobulinimas yra vienas iš prioritetų toms valstybėms, kurios gamina ir eksportuoja dronų sistemas.
Izraelis, Turkija, Kinija kuria sistemas, gebančias užprogramuotai koordinuotai surengti kelių šimtų ar tūkstančio dronų ataką vienu metu. Technologijos vystosi labai sparčiai, tad į tai užmerkti akis jau nebegalima. Net ir turint galimybes apsiginti nuo nedidelio kiekio dronų (trumpo nuotolio gynybos sistemos, automatinės patrankos, elektrininė kova), priešiškoms pajėgoms gebant surengti masišką ataką, gali ir fiziškai nebeužtekti “parako” visiems numušti, kas tampa didele problema. Galima tik trumpam atsikvėpti, kad Rusija šiuo metu gerokai atsilieka šiame kelyje ir vis dar didžiausią vaidmenį teikia artilerijai. Tačiau tikėtina, kad ir ji ims keisti savo požiūrį.
Doktriniškai ir technologiškai Elektroninė kova (EK) geba tiek identifikuoti, tiek slopinti bepiločius orlaivius, žinoma, jei tokia užduotis EK būtų skirta. Bet atsižvelgiant į tai, kad vidutinio dydžio ir mažųjų dronų grėsmė išaugo sąlyginai neseniai, nėra susiformavusios tokios tradicijos, kad tai yra EK užduotis. Iš esmės, pagrindinė EK užduotis yra konvencinė ir labiau platesnio pobūdžio. Taigi, įvairiose šalyse vystosi skirtingas požiūris į kovą prieš bepiločius orlaivius.
JAV gynybos departamentas oficialiai dėl operacinio saugumo netikslina, koks būna Elektroninės kovos poveikis kariniams amerikietiškiems dronams, tačiau yra nemažai pranešimų, kad Rusijos EK sistemos yra aukšto lygio ir gali trikdyti net ir šifruotą signalą ir prieš trikdymą nukreiptą įrangą. Ukraina iš JAV buvo gavusi 72 Raven RQ-11B (analoginio dažnio) tipo dronų (tokius turi ir Lietuva), skirtų žvalgybos užduotims, tačiau šie dronai kovinėmis sąlygomis nuvylė, kadangi juos gana lengvai trikdo rusiškos EK sistemos. Tai, žinoma, pirmiausia yra dėl to, kad signalas yra analoginis ir sistema nėra pajėgi apsisaugoti nuo perėmimo ir slopinimo. Šiai dienai JAV vis dar naudoja tokius dronus, tačiau perdavimo signalas yra skaitmeninis, kuris yra atsparesnis trikdymui.
Anot G. Gresslio, beveik nė viena Europos kariuomenė neturi didelės rezoliucijos sensorių (ang. high-resolution sensor-fusion), kurie galėtų aptikti mažus orlaivius veikti sąveikoje kartu su šarvais. Tik Vokietija ir Prancūzija turi tokias trumpo nuotolio anti-drone ir kitokias sistemas, visos kitos Europos valstybės šiuo požiūriu yra “gana plikos”. Europos gynybos agentūra (European Defense Agency) lapkričio mėnesį taip pat atkreipė dėmesį, kad Europos šalys turi investuoti į ginkluotę prieš nepilotuojamus orlaivius: dokumente rekomenduojama sukurti Europos pajėgumus kovoti su nepilotuojamomis oro sistemomis (UAS), siekiant tiek pagerinti karinių pajėgumų apsaugą, tiek ir prisidėti kuriant vieningą Europos (A2/AD) sistemą.
Dar 2005 m. JAV kariuomenė susirūpino trumpo nuotolio gynybos sistemų (SHORAD) trūkumu, o 2015 m. šis trūkumas įvertintas kaip kritinis, kai pasimatė mažųjų dronų grėsmės. JAV Kongresas itin spartina finansavimo didinimą siekiant apsisaugoti nuo 1, 2 ir 3 klasės dronų sistemų. Ypatingas dėmesys kreipiamas turėti technologijas, galinčias kovoti prieš platformas, kurios nėra pilotuojamos nuotoliniu būdu ir nėra priklausomos nuo komandų perdavimo. JAV, Kinija ir Rusija, kuria ir diegia savo dronų atsakomąsias priemones, įskaitant kinetines priemones, elektroninius trukdžius ir netgi kontr-dronus. Nors šios technologijos šiandien egzistuoja, jos kompleksiškai yra plėtojamos lėtai, kad būtų tinkamai užtikrinta gynyba keliais ešelonais, įskaitant taktinį lygį. “Šarvai” ir kiti šarvuoti ir nešarvuoti padaliniai išliks pažeidžiami tol, kol mobiliosios SHORAD sistemos tobulės ir gausės.
Šiai dienai, siekiant apsaugoti “šarvus”, JAV išleido milijardus dolerių į oro gynybos mobiliąją sistemą pavadinimu IM-SHORAD (rusiškas analogas Pantsir), montuojamą ant Stryker platformos, siekiant apsisaugoti nuo priešiškų dronų sistemų. Stryker’is turės 4 Stinger raketas, 30 mm. automatinę patranką, kulkosvaidį ir Hellfire raketas, į komplektą taip pat įeina keturi MHR radarai, suteikiantys 360 laipsnių matomumą ir galintys stebėti judančius taikinius. Tačiau į rikiuotę šie modeliai įeis pilnai tik 2023 metais, o kol kas JAV kliaunasi pagrinde Izraelio counter-drone technologijom.
Labai šviežiame NATO straipsnyje taip pat sakoma, kad nėra vienos sidabrinės kulkos, o tokia kulka būtų skiringų požiūrių, kuris būtų kruopščiai suderintas: supratimas, pasiruošimas, inovacijos, bendradarbiavimas ir gebėjimas prisitaikyti prie šių iššūkių. Šiam reikalui nuo 2019 m. NATO turi paskyrusi kovai prieš dronus (C-UAS) specialią grupę, subūrusi į vieną forumą skirtingų sričių ekspertus ir apjungianti sąjungininkų patirtį ir mokantis vieni iš kitų. Svarbūs pirmieji žingsniai buvo techninės ir operatyvinės sąveikos skatinimas, novatoriškų projektų koordinavimas ir bandymų bei pratybų atlikimas.
Vietoje pabaigos
Vykstantys susirėmimai Kalnų Karabache parodė, kad nors šarvų ir tankų era vis dar nesibaigė, tačiau be lydinčios mobiliųjų oro gynybos, elektroninės kovos ir anti-dronų sistemų, tradicinės kovos priemonės gali būti gana lengvai naikinamos, todėl šiuolaikiniame konflikte būtinas savų šarvų apsaugojimas.
Jei siekiama apsaugoti karines teritorijas nuo karinės paskirties mažųjų dronų (1 klasės), yra perkamos mažesnio galingumo ir pigesnės priemonės. Šios užduoties kontrolė ir vykdymas yra dalinio atsakomybėje. Tokios gynybos sistemos yra kaip pvz. Drone Defender, Drone Gun tactical ar kitokie rinkoje esantys dronų jammer’iai, galintys elektroniškai nuleisti mažas sistemas arba įvairios kitokios gaudyklės ar kitos priemonės. Kovai prieš mažuosius dronus gali būti ir vis dažniau naudojamos EK priemonės, tačiau jos naudojamos ne EK padalinių ir tai nepatenka po EK pajėgumu.
Kalbant apie 1 klasės karinius dronus-savižudžius, dieną X kyla reali grėsmė mūsų ginkluotei ir logistikai, nes tokio tipo sistemos veikia autonomiškai ir gali būti iš anksto užprogramuotos be piloto pagalbos atakuoti nustatytus taikinius, o efektyvių mobilių gynybos sistemų rinkoje nėra daug arba jos yra labai brangios (pvz. Drone Dome ar kt.).
Kalbant apie didžiuosius dronus (3 klasės), jų detektavimą atlieka oro erdvės stebėjimo sistemos. Be abejo, dubliuoti gali ir EK, jei arsenale turimi atitinkami pasyviniai sensoriai. Šios klasės dronai taip pat naikinami OG pajėgumais.
Sudėtingiausia gynyba yra prieš 2 klasės (150–600 kg) dronų sistemas. Oro gynybos priemonėmis juos naikinti yra labai brangu (NASAMS, RBS-70), plius yra komplikuotas jų aptikimas. Kaip ir būtų galima šio tipo dronus naikinti artimesnio nuotolio oro gynybos priemonėmis, tačiau dronų veikimo aukštis to neleidžia padaryti (~5,5 km.). Oro gynybos pajėgumai vienareikšmiškai gali prisidėti juos aptinkant, tačiau juos paveikti nėra taip paprasta. Elektroninės kovos priemonėmis trikdyti valdymo signalą įmanoma, tačiau modernūs kariniai dronai gali veikti iš anksto užprogramuoti, arba patyrus trikdymą (vadovavimo signalo arba GPS), grįžti į išeities tašką. Šio tipo dronų naikinimui naudojamos kompleksinės elektroninės-kinetinės-lazerinės priemonės.
Nešiojamos trumpo nuotolio oro gynybos sistemos (MANPADS), tokios kaip „Stinger“ ar „Grom“, turi mažai šansų naikinti tokius mažus taikinius. Kalnų Karabacho konflikte daugiau MANPAD’ų buvo patys sunaikinti, nei kad gebėjo sunaikinti dronų sistemas.
Aktuali ateinančio laikotarpio tendencija — dronų spiečiaus taktika (gali veikti ne vien dronai, tačiau kartu ir kiti oro pajėgumai), kuomet iš anksto užprogramuotos sistemos gali kiekybiškai naikinti taikinius gynybos sistemoms fiziškai nespėjant jų naikinti. Kitaip tariant, kai fiziškai nebus įmanoma efektyviai sunaikinti didelio dronų skaičiaus.
Laiko klausimas, kada Rusija pradės naudoti 3 klasės kovines dronų sistemas ir sekantis konfliktas galimai be jų neapsieis. Tai vyksta gana lėtai, ačiū technologiniam embargui Rusijos karybos pramonei.
Nors mes ir kliaunamės Sąjungininkų pajėgumais, dieną X iki ateinant jų pagalbai, reikia sistemingai ruošis iki šiol tiek ir Vakarams nepatirtam dronų karui. Didžiausią technologinę patirtį kuriant ir kovojant prieš dronų sistemas turi Izraelis, su kuriuo Lietuva daug metų vysto dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą.
Kalbėti apie dronų poreikį LK yra gana sudėtinga, nes turint omenyje gynybos finansavimą ir prioritetinių pirkimų skaičių, viskam net ir 2,5 proc. gynybos biudžeto neužteks. Faktas yra tai, kad mūšyje tai smarkiai papildo žvalgybos paveikslą, tačiau patys dronai privalo būti šifruoto ryšio ir maksimaliai atsparūs trikdymui. Plečiant strike force galimybes, atrodytų logiškas ir dronų savižudžių įsigijimas, esant tinkamoms finansinėms sąlygoms. Vis tik, mūsų galva, didesnis prioritetas būtų apsauga ir gynyba nuo jų, tačiau prieš darant išvadas, reikėtų atlikti detalią poreikio ir galimybių analizę.
Reikalinga nuodugniai atlikti LK kovos prieš 1, 2 ir 3 klasės dronus analizę ir pratybose imituoti tiek Elektroninės kovos, tiek ir dronų ISR ir atakos sąlygas, ir joms planuotis.
