Dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos (GIPL) – naujos dujotiekių geopolitikos Europoje dalis

GIPL dujotiekis sujungė Lenkijos ir Lietuvos, o tuo pačiu Baltijos šalių bei Suomijos perdavimo sistemas su Europos Sąjungos (ES) sistema. Ši jungtis drieksiasi nuo Jauniūnų dujų kompresorių stoties (DKS) Širvintų rajone iki Holovčycių DKS Lenkijoje. Dujos jungtimi galės tekėti abiem kryptimis. Dujotiekis turi milžinišką reikšmę Baltijos regionui.


Paskutinis dujų jungties su Lenkija (GIPL) statybų etapas / „Amber Grid“ nuotr.


Straipsnį publikavimui parengė Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro savanoriai.

 

Nuo 2020 m. sausio mėnesio dvejus metus vykę tarptautinio dujotiekio, jungiančio Lietuvą ir Lenkiją GIPL, statybos darbai užbaigti. Tai patvirtino 2021 m. gruodžio 31 d. gautas paskutinis GIPL projekto statybos užbaigimo aktas. Visas 165 km ilgio dujotiekis iki Lenkijos sienos užpildytas dujomis.


GIPL kartu su Estijos ir Suomijos dujotiekiu „Balticconnector“ sujungs Baltijos valstybes ir Suomiją su Europos Sąjungos dujų tinklais, padidins galimybes naudotis alternatyviais dujų šaltiniais Baltijos regione ir užtikrins dujų tiekimo saugumą bei konkurenciją. Šiuo metu Baltijos šalys ir Suomija galėjo pirkti dujas per žemyną ir tik iš Rusijos Federacijos.

Bendrai Baltijos šalių, Suomijos ir Lenkijos dujų poreikis sudaro per metus apie 29 mlrd. kūbinių metrų. Iš jų Lietuvos poreikis yra atitinkamai 2,64 mlrd., Latvijos – 1,45 mlrd., Estijos – 0,54 mlrd., Suomijos – apie 2,5 mlrd., o Lenkijos – apie 22 mlrd. kūbinių metrų per metus.


Šaltinis: https://skultelng.lv Baltijos šalių rinka 2018 m.


Ilgą laiką visos šios šalys buvo 100% priklausomos nuo rusiškų dujų ir neturėjo jokių alternatyvių tiekimo šaltinių.


Lietuvai, 2014 m. pradėjus eksploatuoti Klaipėdos SGD terminalą, kurio maksimalus metinis pajėgumas yra iki 4 mlrd. kūbinių metrų, ir atsiradus jungtims tarp Lietuvos-Lenkijos (GIPL) bei Estijos-Suomijos (Balticconnector), dujos iš šio terminalo dabar galės būti transportuojamos abiejomis kryptimis – į šiaurę (Latviją, Estija ir Suomiją) ir į pietus (Lenkiją bei likusią ES).


Didžiausia paklausa šiuo metu yra Lenkijoje, kuri siekia užsitikrinti nepriklausomumą nuo Rusijos dujų iki 2022 m., kai baigsis dujų tiekimo sutartis per “Jamal” dujotiekį iš Baltarusijos Respublikos.


Šaltinis: baltic-course.com. GIPL ir Balticconector dujotiekių jungtys.



„GIPL“ dujotiekis:

  • dujotiekio ilgis - 522 km., iš jų 165 km Lietuvos teritorijoje;

  • pralaidumas - iki 2,3 mlrd. m3 dujų per metus.

„Balticconnector“ dujotiekis:

  • dujotiekio ilgis - 155 km., iš jų 128 km Estijos teritorijoje;

  • pralaidumas – iki 2,6 mlrd. m3 dujų per metus.


Istorinės ištakos ir dujų geopolitika


Dabartinė dujotiekių sistema Vidurio ir Rytų Europoje pradėta tiesti septintajame dešimtmetyje. Be ekonominių tikslų, ji turėjo daryti Rytų bloko šalis priklausomas nuo dujų tiekimo iš TSRS. Tai atsispindėjo vadinamojoje Falin-Kwiciński doktrinoje, pagal kurią buvo daroma prielaida, kad karinė įtaka gali būti pakeičiama energetiniu spaudimu.

Simbolinis veiksmas, kuris inicijavo dabartinės dujų tiekimo Vidurio ir Rytų Europai architektūros kūrimą, yra susitarimo tarp Sovietų Soyuzneftieexport (Союзнефтеэкспорт) ir Austrijos Österreichische Mineralölverwaltung (OMV) pasirašymas daugiau nei prieš pusę amžiaus – 1968 m. birželio 1 d. Tai pirma sutartis pagal kurią buvo numatytas sovietinės žaliavos tiekimas Vakarų Europai. Maždaug po trijų mėnesių dujos iš TSRS pasiekė Austrijos Baumgarteną. Šiandien tai yra didžiausias dujų centras Europoje (Central European Gas Hub – CEGH), kuris yra kertinis Rusijos dujų tiekimo į Europą akmuo.


Dinamiška dujų tiekimo sistemos plėtra Vidurio ir Rytų Europoje vyko praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. 1984 metais buvo pradėta eksploatuoti svarbiausia perdavimo linija – einanti per Rusiją ir Ukrainą, o vėliau – Slovakiją iki pat Baumgarteno ir Vokietijos – Urengojus-Pomary-Užhorodas pavadinimu „Brolybė“ (Братство).


Būtent ši perdavimo linija kartu su naftotiekių tinklu padėjo pamatus naujai Rusijos strategijai –kontroliuoti buvusias Rytų bloko šalis. Šis tinklas pirmiausia turėjo ekonominę svarbą, suteikdamas Rusijai užsienio valiutos įplaukas ir nemažas biudžeto pajamas. Iki šiol pajamos iš naftos ir dujų sudaro pagrindinę eksporto dalį. Pajamų iš žaliavų pardavimo svarbą įrodo faktas, kad iki šiol Rusijos biudžetas formuojamas pagal prognozuojamą žalios naftos kainą.


Antrasis pagrindinis regiono aprūpinimo dujomis dujotiekis buvo nutiestas praėjus daugiau nei dešimtmečiui, po to, kai buvo pradėtas naudoti dujotiekis „Brolybė“. 1997 m. pradėtas eksploatuoti dujotiekis Jamalas-Europa „Jamalas“ (Ямал), kuris buvo nutiestas per Baltarusiją, Lenkiją į Vokietiją. Sprendimas jį statyti buvo priimtas 90-ųjų pradžioje, prognozuojant dujų paklausos padidėjimą Lenkijoje.


Taip sukurta dujotiekių architektūra turėjo keletą rimtų pasekmių. Pirma, tai padarė Vidurio ir Rytų Europą bei Balkanus labai priklausomas nuo Rusijos dujų tiekimo. 2013 metais Baltarusija, Estija, Lietuva, Latvija, Moldova ir Slovakija buvo 100 proc. priklausomos nuo Rusjos dujų. Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje ir Ukrainoje priklausomybė nuo tiekimo iš Rusijos viršijo 50 proc.

Didelė regiono priklausomybė nuo dujų tiekimo iš Rusijos leido įgyvendinti Falin-Kwicińskio doktriną. Ji buvo pagrįsta dviem mechanizmais. Pirmasis – dujų kainą sutartyje su „Gazprom“ susieti su vartotojos šalies užsienio politika, Rusijai palankioms šalims suteikiant „paklusnumo premiją“. Antrasis – laikinas žaliavų tiekimo nutraukimas šildymo sezono metu.


Pirmasis mechanizmas - „paklusnumo premija“. Ši politika tuo veiksmingesnė, kuo didesnė konkrečios šalies priklausomybė nuo Rusijos dujų. Analizuojant dujų, siūlomų atskiroms regiono šalims per tam tikrą laikotarpį ir atskirų valstybių kainas, pastebimas tiesioginis ryšys tarp jų paramos Rusijos politikai ir dujų kainų.

Šaltinis: https://www.rferl.org. Kainos, kurias Europos šalys mokėjo už rusiškas dujas 2013 m.


Rusijos energetikos politikai palankios Austrija (397,4 USD), Vengrija (390,8 USD) ir Vokietija (379,3 USD) 2013 m. dujas gavo žymiai mažesne kaina nei Danija (495), Lietuva, Lenkija (525,5 USD) arba Ukraina (426 USD). Įdomu tai, kad nėra jokio ryšio tarp kainos ir priklausomybės nuo vieno tiekėjo. 100% priklausoma nuo tiekimo iš Rusijos Suomija, rusiškas dujas pirko už ganėtinai mažą 384,8 USD kainą.


Šaltinis: https://www.rferl.org. Didžiausi rusiškų dujų pirkėjai 2013 m.


Vokietija yra didžiausia rusiškų dujų vartotoja Europoje. Jau 2013 metais „Gazprom“ Vokietijai tiekė 40,18 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Vokietija, Italija ir Jungtinė Karalystė 2013 m. suvartojo daugiau nei pusę viso ES iš Rusijos importuojamų dujų.


Puikus pavyzdys, kaip naudoti kainodaros mechanizmą, siekiant paveikti regiono šalis buvo 2013 m. Rusijos derybos su Ukraina. Tada per prezidento Viktoro Janukovyčiaus vizitą Sankt Peterburge, Ukrainos delegacija sutiko atšaukti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga pasirašymą, mainais į gamtinių dujų kainos sumažinimą nuo maždaug 410 iki 268,5 JAV dolerių už tūkst. kubinių metrų ir 750 milijonų JAV dolerių paskolą.


Antrasis Rusijos naudojamas mechanizmas – laikinas žaliavų tiekimo nutraukimas šildymo sezono metu, buvo naudojamas kelis kartus. Jo taikymas buvo tiesiogiai susijęs ne tiek su bendru požiūriu į Rusijos politiką ilgalaikėje perspektyvoje, kiek su konkrečiais Vidurio ir Rytų Europos šalių veiksmais.


Pirmą kartą energijos išteklių naudojimo spaudimas panaudotas 2006 m. Tiesioginė priežastis buvo ta, kad Ukrainos valdžia po „Oranžinės“ revoliucijos 2004 m. laikėsi provakarietiško kurso. Tada Rusija kainą už dujas pakėlė nuo 80 iki 230 JAV dolerių už tūkst. kubinių metrų, t, y., beveik tris kartus. Kad Ukraina neturėtų pasirinkimo, sabotavo Turkmėnistano dujų tranzito į Ukrainą sutarties pratęsimą, kuris pasibaigė 2005 metų pabaigoje. Nesant susitarimo, naktį iš 2005 m. gruodžio 31 d. į 2006 m. sausio 1 d. buvo visiškai nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai, kas privertė tuometinę Ukrainos vyriausybę sutikti su Rusijos sąlygomis.


Kita dujų krizė kilo 2009 m., kai Rusija siekė priversti Ukrainą pasirašyti „laivynas mainais už dujas“ (rus. “флот за газ”) sutartį, pagal kurią būtų pratęsta Rusijos karinio laivyno bazės nuomos sutartis Kryme mainais už palankesnes dujų tiekimo sąlygas. Šalim nesusitarus, derybų metu, buvo nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai, o vėliau sutriko ir tranzitas į ES. Dujų krizė 2009 metais sukėlė slėgio kritimą dujotiekiuose Vidurio Europoje, kurį stipriausiai pajuto Slovakija. Galiausiai, spaudžiama Europos šalių, Ukraina buvo priversta sudaryti sutartį dėl dujų tiekimo už nepalankią 450 JAV dolerių už tūkst. kubinių metrų kainą. Maža to, Ukrainai teko sutikti su “imk arba mokėk” formule, pagal kurią, jai per metus reikėjo mokėti už 33 mlrd. kub. m., be teisės nepanaudotą dalį reeksportuoti. Dėl to Ukraina už gamtines dujas mokėjo brangiausiai Europoje, nors ir buvo pirmoji šalis tiekimo grandinėje į Europą. Tik 2010 m. dujų kaina Ukrainai buvo sumažinta, kai Ukrainos prezidento pareigas pradėjo eiti prorusiškasis Viktoras Janukovyčius. Tuo metu buvo pasirašyta jau minėta „laivynas mainais už dujas“ sutartis, pagal kurią, Rusijos Juodosios jūros laivynui buvo leista dislokuotis Kryme iki 2042 m. mainais į dujų kainų sumažinimą 30%.


Nord Stream


Tokios brutalios politikos įgyvendinimas Rusijai leido veiksmingai paveikti Ukrainą, tačiau turėjo rimtų pasekmių pačiai Rusijai. Dėl pagrįstos grėsmės nutraukti dujų tiekimą ES valstybėms, sumažėjo Rusijos, kaip dujų tiekėjos, patikimumas. Ryškiausias to pavyzdys – minėtas nepaprastosios padėties įvedimas Slovakijos ekonomikoje. Taip prasidėjo priklausomybės nuo Rusijos dujų mažinimo procesas visose Europos šalyse.


Rusijos priklausomybė nuo tranzito per Ukrainą neleido efektyviai vykdyti „įtakos politikos“. Dar 1990 m. Rusijos Federacijos Energetikos ministerija nusprendė sukurti alternatyvų kelią, kuris garantuotų Rusijai eksporto į pagrindinę Europos gavėją, t.y. Vokietiją, išlaikymą, nepaisant situacijos Ukrainoje. Taip gimė idėja nutiesti „Šiaurės Europos dujotiekį“, vėliau pervadintą „Nord Stream“.


Rusija tam mobilizavo visas įmanomas diplomatinės ir neklasikinės diplomatijos priemones, kad užbaigtų „Nord Stream“ dujotiekio statybą. Pagrindinis magistralinės linijos tiesimo Europos Sąjungoje rėmėjas buvo Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, kuris vėliau tapo „Nord Stream AG“ investuotojų stebėtojų tarybos pirmininku. Panašią politinę korupciją Rusija panaudojo ir Suomijos atžvilgiu. Paavo Lipponenas, šalies ministras pirmininkas, tiesiant dujotiekį, iškart po išėjimo į pensiją, taip pat įsidarbino bendrovėje „Nord Stream AG“.


Iš pradžių „Nord Stream“ tekančios dujos buvo skirtos Vokietijos poreikiams, tačiau visgi galutinis tikslas buvo Austrijos Baumgarteno (CEGH) mazgas. Tai tas pats mazgas, kuris yra ir dujotiekio per Ukrainą galutinis taškas. „Nord Stream“ sausumos pratęsimas, leidžiantis Rusijos dujoms pasiekti CEGH, yra OPAL dujotiekis, einantis palei Vokietijos ir Lenkijos sieną. Tokia struktūra sukuria galimybę dujas tiekti į Vidurio ir Rytų Europą per „Nord Stream“, tada OPAL dujotiekiu iki pat CEGH mazgo.


„Nord Stream“ buvo pradėtas eksploatuoti 2011 m. lapkričio 8 d. - pirma linija, o 2012 m. spalio 8 d. - antra linija. Viso bendras dujotiekio pajėgumas – 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Šis įvykis sutapo su Vokietijos sprendimu atsisakyti branduolinės energijos ir naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, o kaip pereinamąjį kurą – dujas.


„Nord Stream 2“


Perspektyva „Nord Stream“ dujotiekio pralaidumą išplėsti dar dviem linijomis pradėta svarstyti 2011 m. Tai iš esmės seserinis projektas, kurio tikslas padidinti pralaidumą nuo 55 iki 110 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Palyginimui, Lenkijos metinis dujų poreikis siekia apie 22 milijardus kubinių metrų.


Vokietijos vyriausybė nuolat aktyviai rėmė šias statybas, pirmiausia informaciniu palaikymu, laikydamasi tezės apie ekonominį, o ne politinį projekto pobūdį. Kartu ji siekė priimti naudingus „Nord Stream 2“ dujotiekiui sprendimus visos ES lygmeniu. Savo ruožtu, didžiausia projekto priešininkė Lenkija inirtingai priešinasi šiam projektui ir kovoja dėl „Nord Stream 2“ apribojimų teisinėmis priemonėmis. Iš esmės, „Nord Stream 2“ bei jo sujungimas per OPAL dujotiekį su CEGH mazgu padėtų tašką tranzitui per Ukrainą.


Veiksmai ir oponavimas „Falin-Kwiciński“ doktrinai


„Nord Stream 2“ir „Nord Stream“ dujotiekių tikslas vienareikšmis – Rusijai tapti nepriklausoma nuo dujų tranzito per Ukrainą, o reikalui esant ir per Baltarusiją-Lenkiją. 2006 m. ir 2009 m. dujų krizių patirtys paskatino Rusiją suprasti, kad būtina išlaikyti gebėjimą vykdyti krizių valdymo politiką regione, išvengiant ekonominių pasėkmių pačiai Rusijos ekonomikai. Rezultate atsirado Ukrainos aplinkelio scenarijus, įgyvendintas nutiesus tris dujotiekius – „Nord Stream“, „Nord Stream 2“ ir „South Stream” (vėliau pervadintas į „Turk Stream“). Galiausiai, planuojama pertvarkyti europinę Rusijos dujų perdavimo architektūrą taip, kad Vidurio ir Rytų Europą dujos pasiektų per tris aukščiau minėtus dujotiekius ir CEGH mazgą. Dėl to, tokios šalys kaip Lenkija, Čekija, Slovakija ir Ukraina būtų priverstos importuoti dujas iš vakarų, o ne iš rytų. Įvertinus visus tranzito mokesčius Vokietijai ir Austrijai, šios šalys gautų didelę finansinę naudą mainais į politinį palankumą Rusijai.


Minėtus planus Briuselyje vykusioje „Nord Stream 2“ konferencijoje išsamiai aptarė Bruegelio instituto ekspertas Georgas Zachmannas. Pristatyme buvo analizuojami 2014 m. Rusijos gamtinių dujų srautai į Europą ir galimi srautų pokyčiai užbaigus „Nord Stream 2“.


2014 m. Europos vartotojai įsigijo 152 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, kurios jų teritoriją pasiekė trimis pagrindiniais maršrutais: Ukrainos (Brolybė), Baltijos (Nord Stream) ir Baltarusijos (Jamal) dujotiekiais. Atitinkamai, tai buvo 63 milijardai, 38 milijardai ir 36 milijardai kubinių metrų. Tačiau, svarbiausia yra ne kiekiai, o tiekimo kryptys. Ukrainos maršrutas atsakingas už pačios Ukrainos poreikių tenkinimą, visą Rusijos dujų importą į Balkanų valstybes, Vengriją, Slovakiją ir Rumuniją, mažiau nei pusę Rusijos dujų importo į Austriją ir Čekiją bei apie 30% Rusijos dujų importo į Italiją. Ukrainos tranzito dujos taip pat, iš dalies, pasiekia ir Vokietiją.


Pradėjus eksploatuoti „Nord Stream“ per Ukrainą tiekiamos dujos buvo išstumtos iš Vakarų Europos rinkos. Daugiausiai iš Čekijos ir Austrijos rinkų, kurios anksčiau Rusijos dujas gaudavo tik per Ukrainą. OPAL dujotiekis, kurio tikslas – paskirstyti dujas iš „Nord Stream“ visame žemyne, šiuo atžvilgiu vaidina pagrindinį vaidmenį. Didžiąją dalį dujų iš „Nord Stream“ gauna ir pati Vokietija.


Galiausiai, Baltarusijos tranzitas dujotiekiu „Jamal“ sudaro 100% Lenkijos importo iš Rusijos ir apie 1/3 Rusijos dujų importo į Vokietiją.


Pradėjus eksploatuoti „Nord Stream 2“, Rusija jam galėtų suteikti prioritetinio eksporto koridoriaus statusą. Pagal tokį scenarijų į Vakarų Europą per „Nord Stream“ ir „Nord Stream 2“ galėtų būti pristatyta net 110 mlrd. kubinių metrų dujų. Panaudojus šiuo metu esamas ir būsimas dujų jungtis, per Ukrainą tiekiamos dujos galėtų būti išstumtos iš Vokietijos, Italijos, Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir pačios Ukrainos rinkų. Atidarius „Turk Stream“ dujotiekį iš Ukrainos tranzito atkeliaujančias dujas būtų galima išstumti ir iš Balkanų.


Vidurio ir Rytų Europos bei Balkanų šalims yra kritiškai svarbu užsitikrinti alternatyvius teikimo kelius (iki pilnai pradės veikti „Nord Stream“, „Nord Stream 2“ ir „Turk Stream“ dujotiekiai), nes tik alternytyvūs tiekimo keliai galėtų amortizuoti tranzito per Lenkiją ir Ukrainą nutraukimą bei galimą Rusijos šantažą.

Lenkija šiuo metu deda visas pastangas, kad kaip galima ilgiau užvilkintų „Nord Stream 2“ dujotiekio eksploatavimo pradžią. Dedamos didelės pastangos užtikrinti nepriklausomumą nuo Rusijos iki baigsis dujų tiekimo sutartis per dujotiekį “Jamal”. Dėl tos priežasties Lenkija su Danija tiesia 10 mlrd. kubinių metrų dujų pralaidumo Baltijos dujotiekį (angl. Baltic pipe) iš Norvegijos, kuris planuojamas baigti 2022 m.; plečia Swinoujście SGD terminalo išdujinimo pajėgumus nuo dabartinių 5 iki 7,5 mlrd. kubinių metrų; planuoja pastatyti FSRU terminalą Gdansko įlankoje; baigta tiesti 2,1 mlrd. kubinių metrų pralaidumo Lenkijos-Lietuvos jungtį (GIPL) per kurią bus galima imti dujas iš Klaipėdos SDG terminalo.


Verta paminėti, kad dujų tiekimas „Jamal“ dujotiekiu jau buvo sutrikdytas du kartus - 2016 ir 2017 metais. Pirmas atvejis sutapo su NATO viršūnių susitikimu Varšuvoje, o antrasis su JAV prezidento Donaldo Trumpo vizitu Lenkijoje. Nutrūkus tiekimui per Lenkiją, tranzitas buvo nukreiptas į „Nord Stream“ ir tai tik parodė kaip lengava yra aplenkti Lenkiją, kai jos politika Kremliui tampa nepriimtina.


Negana to, Lenkija kartu su Kroatija įgyvendina šiaurės-pietų koridoriaus tiesimo scenarijų taip vadinamojo “trijų jūrų projekto” dalį, kurio tikslas – užtikrinti sklandų dujų tiekimą regiono šalims naudojant Swinoujście ir Kroatijos SDG terminalų pajėgumus. Šiuo tikslu taip pat plėtojamos dujų jungtys tarp regiono šalių - Lenkijos-Slovakijos bei Lenkijos-Čekijos. Taip pat planuojama ir Lenkijos–Ukrainos jungtis.

 

Šaltiniai:

Sources GIPL
.pdf
Download PDF • 626KB


InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje