Res Publica skaitytojams publikuojame Diane Francis (Atlantic Council) straipsnį apie „Nord Stream 2“ sertifikavimo keblumus ir kaip prie to prisideda Europos Sąjungos antimonopoliniai įstatymai ir reguliavimo sistema. Vertimas į lietuvių kalbą - Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centras.
Nord Stream 2 / Šaltinis Atlantic Council
Šiuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas primygtinai stengiasi, kad jo dujotiekis „Nord Stream 2“ būtų kuo greičiau sertifikuotas, tačiau šios pastangos, tikėtina, nublanks prieš Europos Sąjungos antimonopolinius įstatymus ir reguliavimo sistemą.
Lapkričio 17 d. Vokietijos reguliavimo institucija įsakė Rusijos dujų milžinui „Gazprom“ laikytis ES antimonopolinių ribojimų. Jų laikymosi būtinybė yra nesvarstytina ir institucija nurodė, kad ta pati įmonė negali būti ir dujotiekio savininkė ir gamtinių dujų savininkė, tiekianti dujas. Paprastai tariant, Europos Sąjungoje „Gazprom“ teisiškai negali būti dujotiekio, kuriuo tiekiamos šios įmonės dujos, savininke.
Šis apribojimas pagrindinė kliūtis Putino dujotiekio plane, nes jis gali ženkliai sumažinti galimybę kontroliuoti Europos energetikos rinką, išsirinkti favoritus, bausti šalis ir izoliuoti Ukrainą.
Laikydamasi ES reguliacinių reikalavimų, „Gazprom“ negali pasinaudoti jos dukterine dujotiekio įmone, kad piktnaudžiautų savo galimybėmis, pvz., nustatytų kainas, taikytų „grobuonišką“ kainodarą, kainų diskriminaciją arba monopolizaciją.
Šios taisyklės primena įstatymus, pirmą kartą priimtus Amerikoje, XIX a. antroje pusėje, kuriais buvo siekiama pažaboti šalies „baronus-plėšikus“ pramonininkus. Nuo to laiko siekiant užkirsti kelią panašiam piktnaudžiavimui, šie įstatymai buvo priimti ir daugelyje kitų šalių.
„Gazprom“ teigia, kad oficiali dujotiekio „Nord Stream 2“ savininkė yra atskira Šveicarijos dukterinė įmonė. Tačiau Maskvos tvirtinimas, kad Šveicarijos dukterinė įmonė yra nepriklausoma, yra tiek pat įtikimas, kiek teiginys, kad „Gazprom“ yra nepriklausoma nuo Kremliaus.
Be to, Šveicarija nepriklauso ES, vadinasi, jos įmonės gali ignoruoti ES įstatymus ir taisykles. Vietoj to, reguliavimo institucija reikalauja, kad dujotiekiui būtų taikomi Vokietijos įstatymai. Tam, kad laikytųsi reikalavimų, „Gazprom“ turi perduoti dujotiekį Vokietijoje įsikūrusiai įmonei. Įmonė taip pat turi būti finansiškai ir teisiškai nepriklausoma nuo Rusijos motininės įmonės.
Reguliavimo institucija pratęs dujotiekio sertifikavimą tik tada, kai „Gazprom“ atitiks šiuos reikalavimus. Tikėtina, kad šis veiksmas sulėtins procedūrą bent iki 2022 m. kovo mėn. Tikėtini ir kiti atidėliojimai: Europos Komisija privalo patvirtinti bet kokį naują susitarimą.
Šio reguliacinio režimo svarba neturėtų būti nuvertinta. Vokietijos reguliavimo institucija yra autonominė ir stebės naują Vokietijos „Nord Stream 2“ įmonę savo teritorijoje. Ji yra teisiškai įgaliota uždrausti ir taikyti baudas už neteisėtą elgesį.
Svarbiausia, Europos Komisija privalo patvirtinti bet kokį naują susitarimą dėl nuosavybės, ir tikimąsi, kad pareikalaus „Gazprom“ ir visas ES šalis taikyti nuosavybės atsiejimą (angl. „unbundling”). ES parlamentas balsavo prieš „Nord Stream 2“ būtent pasigirdus susirūpinimams, kad Rusijos dujotiekio kontrolė sukels pavojų žemyno energetiniam saugumu ateityje.
Be Europos įstatymų, pagalius į Putino dujotiekio projekto ratus taip pat kaišo ir atsinaujinęs JAV kongreso, rengiančio būtinas sankcijas, skirtas sustabdyti dujotiekio paruošimą tiekti dujas, pasipriešinimas.
Šios sankcijos yra Nacionalinės gynybos įgaliojimo akto, plataus masto gynybos politikos įstatymų projekto, kurį Kongresas priima kiekvienais metais, dalis. Prieš metus Kongresas patvirtino panašias sankcijas, bet 2021 m. pavasarį JAV prezidentas Joe Bidenas pakeitė kursą tam, kad pagerintų santykius su Rusijos dujotiekio partnere, Vokietija.
Padrąsintas nuolankesnio JAV požiūrio, 2021 m. antroje pusėje Kremlius įsidrąsino spartinti ginklavimąsi energijos ištekliais. Rusijos atsisakymas patenkinti didėjantį Europos poreikį tapo vienu iš veiksnių, sukėlusių krizę energetikos sektoriuje. Dėl to dujų kaina šoktelėjo iki neregėtų aukštumų, ir prasidėjus žiemos sezonui, Europos dujų saugyklos pavojingai ištuštėjo.
Susidaro įspūdis, kad taip demonstruodamas galią, Putinas stengiasi daryti spaudimą Vokietijai, kad ši greičiau sertifikuotų „Nord Stream 2“. Tačiau panašu, kad jis pervertino savo galimybes.
Pastaraisiais mėnesiais vis agresyvėjanti Rusijos energetikos strategija aiškiai įbaugino kai kuriuos Europos lyderius. Lygiagrečiai vykstantis Rusijos karinis ginklavimasis šalia Ukrainos sienos dar labiau pakurstė susirūpinimus dėl Rusijos veiksmų.
Pagrindinis ekonomiškai ir logistiškai nereikalingo „Nord Stream 2“ projekto tikslas visada buvo siekis aplenkti Ukrainą. Dujotiekis panaikins Maskvos priklausomybę nuo Ukrainos tranzito sistemos ir potencialiai padės įgyvendinti dramatišką Putino septynerių metų karinę kampaniją prievarta sugrąžinti Ukrainą į Rusijos įtakos zoną.
Naujai Vokietijos vyriausybei pradedant kadenciją, retas kuris norėtų tapti krumpliaračiu Kremliaus plane užgesinti Ukrainos valstybingumą. Olaf Scholzas, Vokietijos būsimas kancleris, neseniai teigė paremsiantis Ukrainos norą įstoti į ES.
Tuo tarpu naujos Vokietijos trijų partijų vyriausybės koaliciniame susitarime nurodyta, kad „Vokietijos vyriausybė ir toliau padės Ukrainai atkurti jos teritorinį vientisumą ir suverenitetą“. Tai galima laikyti aiškiu pasiryžimu sugrąžinti Rusijos okupuotą Krymą ir Donbaso regioną Ukrainai.
„Nord Stream 2“ istorijos pabaiga dar toli. Putinas ir toliau darys spaudimą spartinti sertifikavimą ir naudos daugelį savo geopolitinių įrankių šiam tikslui pasiekti, bet jis taip pat peržengė pavojingą liniją ir sukūrė per daug pavojaus ženklų, kad tikėtųsi sklandžios ir lengvos pergalės. Reguliacinės kliūtys, su kuriomis jis susidurs ateityje, gali visiškai sužlugdyti jo tobulus planus.
Diane Francis „Atlantic Council“ Eurazijos centro vyresnioji bendradarbė ir Kanados laikraščio „National Post“ vyriausioji redaktorė, dešimties knygų autorė, naujienlaiškio apie Ameriką autorė.
