Karabacho mazgas: Kas stipresnė – Turkija ar Rusija?


Karabacho mazgas: Kas stipresnė – Turkija ar Rusija?

Armėnų pabėgėlių vilkstinės traukiasi iš Kalnų Karabacho / AP nuotr.

Straipsnio autorius Andrius Kubilius – Europos Parlamento narys, parlamento nuolatinis pranešėjas Rusijos klausimais.

Karabacho mazgas


Yra toks žinomas reiškinys kaip “Gordijaus Mazgas”, kurį Aleksandras Makedonietis išrišo kardo smūgiu.

Pietų Kaukaze yra toks “Karabacho Mazgas”, dėl kurio karai vyksta nuo pat XVIII amžiaus, o XX amžiaus pabaigoje ir dabar šio mazgo problemas bandoma išspręsti tik kardo smūgiu. 1992 metais tai padarė armėnai, dabar tą patį bando pakartoti azerai.


Nuskambėjo jau žinoma informacija: Azerbaidžiano Prezidentas Aliyev paskelbė, kad Armėnija antrajame Karabacho kare kapituliavo, Azerbaidžianas džiūgauja, Armėnija liūdi ir pyksta, griauna karą pralaimėjusio Pashinyan’o Vyriausybę, Rusija įveda savo taikdarius, Turkija sveikina Azerbaidžianą.

Žinau, koks jautrus tai klausimas ir armėnams, ir azerams. Nesiimu spręsti, kurie iš jų vakar (nuo pat 1992 metų) ir šiandien buvo ir yra teisūs, kurie – ne. Armėnai, 1994 metais ginklu išvarę azerus ne tik iš armėniško Kalnų Karabacho, bet ir iš 7 aplinkinių rajonų, visą šį laiką, iki pat dabar su Rusijos pagalba stengėsi tik išlaikyti “status quo” ir neinvestavo į ilgalaikio taikaus sprendimo įgyvendinimą, azerai, nuo pat 1994 metų jautėsi pažeminti ir siekė revanšo, kurį dabar su Turkijos pagalba ir pasiekė. Jokios tarptautinės taikos iniciatyvos, ESBO, Minsko grupės pastangos per visus 26 metus nedavė jokių rezultatų. Europos Sąjunga visą šį laiką išliko tik pasyviu šio rusenančio konflikto stebėtoju, o pastaruoju metu taip pat tik stebėjo tai, kaip ta rusenanti ugnis peraugo į tragišką vulkaną.


Nors šiuo metu azerai švenčia, o armėnai liūdi, abiems pusėms yra ką apmąstyti. Kokia yra tolesnė šio Pietų Kaukazo regiono ateitis? Yra labai nesunku tapti naujais “Vidurio Rytais”, kur etniniai konfliktai ir karai taps permanentiniu bruožu, visą regioną skandinančiu į vis gilesnę atsilikimo duobę. Dar daugiau, jau ir šių dienų konfliktas parodė, kad tai tampa ne tik vietiniu Armėnijos ir Azerbaidžiano santykių aiškinimųsi, nelabai išmintingai bandant vienu kardo kirčiu išspręsti “Karabacho Mazgo” problemą, bet tai tampa dar viena didžiųjų Rusijos ir Turkijos galių konflikto vieta. Ir abi “Karabacho Mazgo” pusės tampa šių didžiųjų galių grumtynių įrankiais ir įkaitėmis.

Rusija priversta pripažinti Turkijos galią


Ir nors kai kas aiškina, kad Rusija, įgavusi teisę įvesti savo taikdarius ir pasieniečius tiek į Azerbaidžiano, tiek ir į Armėnijos teritoriją, yra didžioji šio karo laimėtoja, kad Putinas netgi atkeršys “aksominės revoliucijos” lyderiui Pashinyan’ui, pažiūrėjus šiek tiek plačiau tenka daryti priešingą išvadą. Šis Kalnų Karabacho karas yra dar vienas pastarojo meto konfliktas, kur Rusija buvo priversta pripažinti Turkijos galią. Armėnai, kurie pasitikėjo Rusijos saugumo garantijomis ir karinėmis technologijomis, turėjo pripažinti technologinį Azerbaidžiano, kuris rėmėsi Turkijos parama ir Turkijos bei Izraelio technologijomis, pranašumą.


Per šiuos metus tai jau trečia vieta, kur Turkija Rusijai prikišamai parodo savo karinį ir technologinį pranašumą. Pirmas kartas buvo, kai turkai pagrasino rusams neatakuoti Sirijoje Idlibo miesto, rusams nepaklausius turkų perspėjimo, turkai su savo dronais juos skaudžiai pamokė (apie tai rašiau tekste “Ar reikia kumščio, jeigu nori taikos?”), po to sekė tokia pat pamoka ir Libijoje, kur turkų dronai lėmė turkų remiamos pusės (Jungtinių Tautų pripažintos Libijos Vyriausybės) persvarą, nors kitoje pusėje buvo rusiški Vagnerio samdiniai ir karinė technika bei Macron’o politinė parama.


Indikatyvu, kad Ukrainos Prezidentas Zelenskis prieš gerą mėnesį nuskubėjo į Turkiją ir su Erdoganu pasirašė plačios apimties karinio bendradarbiavimo sutartį. Ukrainiečiai žino, kokius partnerius reikia rinktis, norint karo lauke atlaikyti Rusijos agresiją.

Reikia ne kardo, o išmintingos politinės lyderystės


Bandymai išspręsti kardu “Karabacho Mazgą” iki šiol nebuvo sėkmingi: vienai pusei su kokio nors didžiojo kaimyno pagalba pasiekus laikiną pergalę, kita pusė ieškodavo kitų didžiųjų kaimynų su dar didesniu kardu paramos ir po kelių dešimtmečių pasiekdavo revanšą.


Skirtingai nuo Aleksandro Makedoniečio pasiūlyto “Gordijaus mazgo” sprendimo kardo kirčiu, “Karabacho Mazgo” sprendimas reikalauja ne kardo, o proto, išminties, išmintingos politinės lyderystės. Ir lyderių gebėjimo daryti išmintingus geopolitinius pasirinkimus.


Rusija įrodė, kad ji negali būti laikoma patikimu partneriu. Turkai, nors ir įrodė, kad gali pamokyti Kremlių, tačiau elgiasi nelabai išmintingai, nes kursto ugnį savo kaimynystėje.


Europos Sąjunga galėtų imtis ryžtingesnės lyderystės, siūlydama Armėnijai ir Azerbaidžianui ilgalaikės taikos ir spartaus vystymosi pagalbą ir planą, bet iki šiol moka tik kalbėti apie savo “strateginę autonomiją” ir kritikuoti JAV administraciją, kai šie sėkmingai sutaiko Izraelį su arabais ar Serbiją su Kosovu.


Kodėl Europos Sąjunga iki šiol bijo imtis didesnės lyderystės ir atsakomybės Pietų Kaukaze ar kituose Rytų Partnerystės regionuose? Turiu tik vieną atsakymą – nes bijo Kremliaus ir Putino. Tariamai, – nenori išprovokuoti. Turkiją galima pagirti bent už tai, kad tris kartus iš eilės įrodė, jog Kremlius kumščio bijo.


Europos Sąjungai laikas pasidaryti teisingas išvadas. Gaila, kad tam reikėjo dar vieno Karabacho karo.

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje