Publikuojame bendražygių Locked N' Loaded tekstą apie Debaltsevės mūšį 2015 m. žiemą. Pajuokaujant galima pasakyti, kad šis mūšis visiems hibridinio karo apologetams galėtų būti tarsi kaulas gerklėje — labiau konvencinę operaciją sunku įsivaizduoti. Turbūt vienintelio dėmens, kurio trūko — tai aviacijos ir žemė-žemė raketų panaudojimo. Purvini tankai, smirdantys pėstininkai, ne visada taikli artilerija — visa tai Debaltsevėje buvo. Visiškas old school‘as.
Pamuštas tankas Debaltsevėje / Šaltinis anna-news.info
Prieš pradedant gilintis, vertėtų prisiminti, kad 2014 m. pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą per vasarą ukrainiečiai beveik viską atsikovojo, tame tarpe ir Debaltsevę (išvaduota liepos 29 d.). Šis miestas tapo užnugario miestu, kadangi ukrainiečiai žygiavo toliau, link savo sienos. Tačiau rugpjūčio 24 d. Rusija pradėjo tiesioginę invaziją, apsupo Ukrainos pajėgas prie Ilovaisko, perėjo į kontrpuolimą kitose vietose. Aktyvūs karo veiksmai tęsėsi iki rugsėjo pradžios, kol Minsko susitarimais Debaltsevė palikta Ukrainos pusėje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad fronto linija nusistovėjo tokiu būdu, kad miestas ir apylinkės pleištu įsirėžė į Rusijos kontroliuojamą teritoriją. Karybos teorija ir praktika sako, kad tokie dariniai — pirmiausias puolančiųjų taikinys.
Debaltsevės svarba
Šiek tiek pasitraukime nuo karo veiksmų ir pažvelgime į mūšio lauką „iš paukščio skrydžio“. Kuo gi svarbi Debaltsevė?
1. Svarbus infrastruktūros taškas.
Iš Rusijos į Debalstsevę eina tiesioginis geležinkelis. Maža to, geležinkelis iš Luhansko per Horlivką į Donecką taip pat eina per Debalcevę. Pati Debaltsevė nuo seno stambus geležinkelio mazgas, sujungiantis minėtas kryptis į vieną sistemą. Didžioji dalis karinių krovinių iš Rusijos į okupuotas Ukrainos teritorijas keliauja traukiniais, tad šio regiono kontrolė yra svarbus veiksnys.
Automobilių kelių tinklas išdėstytas analogiškai — tiesioginis iš Rusijos ir kertantis iš Luhansko į Donecką. Kontroliuojantis Debaltsevę gali valdyti arba įtakoti viso regiono srautus. Maža to, kontroliuojant šį miestą ir apylinkes atsiveria tiesioginis kelias į Slavianską ir toliau į Charkivą. Oponentas gali į Slavianską ir Charkivą judėti (pvz. vykdyti puolimo operacijas) per Horlivką, tačiau pašonėje turint tokį pleištą operacijos gali būti pavojingos dėl galimybės gauti smūgį į flangą ar užnugarį.
Debaltsevės šiaurės vakaruose yra dirbtinė Vuhlegirsko vandens saugykla, kurios šiauriniame krante stovi Vuhlegirsko šiluminė elektrinė. Taip, 2013 m. ją suniokojo gaisras, iki 2014 m. prasidėjusio karo ji vargu ar buvo atkurta pilnu pajėgumu, tačiau visgi tai infrastruktūra, kurią galima išnaudoti. Dešinėje M103 kelio pusėje veikė atnaujinta Mironovskio elektrinė. Tad jei Vuhligirsko elektrinės kaip argumento nepakanka, Mironovskio objektas tikrai turėjo būti svariu veiksniu. Žiemą perimti elektrinių kontrolę ir taip gauti reikalingų karmos taškų nuo vis mažiau išlaisvinimu besidžiaugiančių rytų Ukrainos gyventojų buvo svarbu.
Maža to, rajonas tarp minėtų elektrinių — tarsi butelio kakliukas. Kairėje ir dešinėje kelio pusėje įsitaisę vandens telkiniai, tad M103 kelio kontrolė šioje vietoje turėjo strateginę reikšmę. Minėta vandens saugykla ir kiti keli tvenkiniai „apžergia“ strateginį kelią į Slavianską (toliau į Charkivą).
2. Debalstsevė — tai miestas aukštumose, kur nuo daugiabučių viršutinių aukštų gerai matosi visos apylinkės. Horlivka vakaruose, tarp tvenkinių šiaurės vakaruose esantis M103 kelio „butelio kakliukas“, ir rytuose esantis Alčevskas (vartai į Luhanską) — visi šie taškai iš Debaltsevės pasiekiami artilerijos ugnimi.
3. Debaltsevės apylinkės — tai bent penkių upių „gimimo“ vieta. Jos leidžiasi nuo aukštumų ir pasklinda po visą regioną. Tokiu būdu miesto apylinkes paverčia patogia vietove gynybai. Tiesa, tik šiltu metų laiku. Šaltu metų laiku gruntas stingsta ir šarvuotai technikai tampa patogiau judėti.
4. Debalcevės pleištas nutaikytas tiesiai į tarpą tarp LNR ir DNR. Būtent dėl tos priežasties 2014 m. vasarą ukrainiečiai sugebėjo pasiekti pergalę. Vakaruose esanti DNR ir rytuose esanti LNR nesugebėjo tinkamai komunikuoti, derinti veiksmų ir neteko Debalcevės. Tokiu būdu kontroliuojant šį pleištą ukrainiečiai teoriškai ir ateityje galėjo išnaudoti DNR ir LNR prastą komunikaciją ir pajėgų valdymą. Iš Rusijos pusės šis pleištas sudarė unikalią galimybę ne tik apsupti jame esančias ukrainiečių pajėgas, bet ir sumažinti grėsmę vakaruose čia pat esančiai Horlivkai. Ukrainiečiai sėkmingos operacijos metu galėjo ne tik ištiesinti fronto liniją sau naudinga linkme, bet ir blokuoti Donecką iš rytų.
Kodėl 2015 m. sausis?
Kodėl būtent 2015 m. sausį Rusijos politinė-karinė vadovybė nusprendė „nupjauti“ Debalcevės iškyšulį? Nemaža dalis teisingai pastebėtų, kad tų metų vasario 12 d. buvo numatytas Normandijos formato susitikimas. Iki tol pradėjęs eskalaciją, Kremlius derybose tikėjosi diktuoti taisykles. Pažvelkime giliau į keletą aspektų.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad eskalacija prasidėjo ne 2015 m. sausį, o 2014 m. rugsėjį, kuomet Rusijos pajėgos ir separatistai atnaujino Donecko oro uosto šturmą. Atrodytų keista, nes dar visai neseniai, rugsėjo 5 d., Rusija pasirašė Minsko susitarimus, t.y. paliaubas. To priežastis paprasta — Rusija vylėsi, kad konflikto įšaldymas privers Vakarų politikus nutraukti sankcijas. Tačiau to neįvyko, maža to, rugsėjo 14 d. susitarimų nevykdančiai ir tarptautinę teisę pažeidusiai Rusijai ES „įpaišė“ tęstines ekonomines sankcijas. Matydamas, jog jo „deeskalacijos“ strategija neveikia, Kremlius ryžosi toliau aštrinti konfliktą. Tačiau ir intensyvūs mūšiai aplink Donecko oro uostą neprivertė Vakarų lyderių persigalvoti. Gruodžio 18 d. ES šalių vadovų susitikime išreikšta aiški parama Ukrainai ir kalbama apie tolesnį sankcijų stiprinimą. Tikėtina, būtent todėl Kremlius nusprendė įvykdyti stambesnę bjaurastį ir taip pagaliau atkreipti vakariečių dėmesį. 2015 m. vasario 12 d. susitikimas Minske turėjo tapti Putino triumfo diena.
Taip pat turime atsakyti, kodėl pasirinkta būtent ši vieta. Atsakymas glūdi aukščiau išdėstytoje dalyje apie Debaltsevės svarbą. Šio regiono praradimas Ukrainai būtų pakankamai skaudus, kad priverstų ją daryti nuolaidas. Tuo labiau, pajėgų išsidėstymas aiškiai rodė, kad šis taškas — tarsi žemai kabantis obuolys, kurį galima nuskinti lengviausiai. Kita strateginė kryptis — Mariupolis, tačiau tai didelis miestas (beveik 0,5 mln. gyventojų, palyginus su Debaltsevės 30 tūkstančių), apsuptas nepalankia puolimo operacijoms vietove (aukštos kalvos miesto rytuose, iš pietų jūra). Šioje kryptyje Rusijai veiksmų eigos variantas ne itin palankus, todėl pasirinkta Debaltsevė.
2015 m. sausio antros pusės vidutinė paros temperatūra aplink Debaltsevę buvo artima 0 laipsnių, t.y. gruntas ne iki galo ir ne visur sustingęs. Jei būtų kas paklausęs separų bataliono ar Rusijos BTG vadų, ar patogu bus jums, mielieji, pulti tokiomis sąlygomis, tikėtina, visi jie būtų atsakę „tikrai ne“. Tačiau taip strateginės operacijos neplanuojamos. Jos planuojamos atsižvelgiant į politinį poreikį. Jei jis yra, tuomet vykdomas pasirengimas. Kitas klausimas — kaip operacijoms pasirengiama. Tačiau politikams ir generolams nerūpi, ar šalta, karšta, ar šlapia. Jiems rūpi rezultatas. Jei politikai ir generolai turi smegenų, pritrauks resursų, parengs pajėgas, tinkamai viską suplanuos, kad tas rezultatas būtų pasiektas. Taip laimimos pergalės. Jei ne, nu tai soriukas (pvz. 1939 m. karas prieš Suomiją). Kremliui pergalės reikėjo iki vasario 12 d., o ne iki rugsėjo vidurio, tad tai ir buvo atlikta.
Sumanymas ir pasirengimas
Sausio pirmoje pusėje aštrėjant mūšiams prie Donecko oro uosto tapo aišku, kad anksčiau ar vėliau ukrainiečiai šio objekto neteks. Būtent tuomet ir prasidėjo pasirengimas puolimui Debaltsevės kryptimi. Svarbu pasakyti, kad šis taškas bendrame fronte užima sąlyginai nedidelį plotą, tad masinis pajėgų pritraukimas labai aiškiai indikuotų, kur Rusija veršis. Tai ne tik duotų ukrainiečiams „žinojimą“, kur pagrindinė rusų puolimo kryptis, bet leistų jiems čia permesti mobilius rezervus. Tad kodėl to neįvyko?
Čia būtų proga pakalbėti apie Ukrainos pajėgų išsidėstymą Debalcevės pleište. Pagrindinę gynybos naštą nešė 128 — oji atskiroji kalnų pėstininkų brigada, sustiprinta tankų, teritorinės gynybos, nac.gvardijos ir net milicijos spec.pajėgų batalionų padaliniais. Viso pleište sutelkta apie 5000–6000 Ukrainos karių. Oficialiais duomenimis, sektoriaus S (kurio dalis — Debalcevės pleištas) vadovybės žinioje buvo 120 tankų, 245 artilerijos vienetų. Vertinama, kad pačiame pleište ginkluotės tankų galėjo būtų apie trečdalis (apie 40), tad sektoriaus S vadovybė teoriškai likusias pajėgas galėjo naudoti kaip rezervą. Dėl sąlyginai nedidelio operacijos ploto Debaltsevės placdarmą teoriškai galėjo paremti visa sektoriaus S artilerija.
Galima sutikti su J.Butusovu, kad esminė Debaltsevės problema buvo geografija. Dėl aštriai išgaubtos fronto linijos (pleištas) kontakto linija buvo gerokai ilgesnė, nei tuo atveju, jei fronto linija būtų tiesi (pvz. tarp Svetlodarskas — Troicke). Kitais žodžiais tariant, gynybos frontas platesnis nei gali apžioti brigada su priskirtais padaliniais. Turimos ukrainiečių pajėgos išdėstytos būrio/kuopos atramos taškais visu pleišto perimetru neužtikrino gynybos tankumo. Atramos taškai neretai buvo kas 2,5–4 km (buvo atvejų, kad ir kas 8 km). Maža to, gynybos giluma labai menka, mūšio sąlygomis komplikuota atsitraukti į antrines pozicijas (grėsmė, kad „užlipsi“ ant savų pajėgų). Visas pleištas skersai išilgai apšaudomas persvarą turinčios priešo artilerijos. Dėl ribotos erdvės pajėgos gali vieni kitiems imti trukdyti, ką jau kalbėti apie perėjimą kontrpuolimą. Tai tarsi diktuotų, kad Ukrainos karinė vadovybė privalėjo turėti labai aiškų ir atidirbtą kontratakos ir/ar pajėgų ištraukimo planą. Laiko jį paruošti buvo beveik 5 mėnesiai.
Tuo pačiu pažvelkime į priešininko pusę. Ukrainos duomenimis, prieš Debalcevės pleištą galėjo veikti 9 „separų“ BTG ir jų užnugaryje kaip mobilusis rezervas veikė 8 Rusijos kariuomenės BTG. Patys ukrainiečiai pateikia skirtingus bendrus priešo pajėgų skaičius, tačiau vertinant BTG skaičių galima suskaičiuoti, kad priešo karių galėjo būti apie 15 000. Rusija į mūšį metė 170 tankų ir 400 artilerijos vienetų.
Kaip matome, priešas turėjo pranašumą tankų skaičiumi. Jei preziumuojame, kad tie 170 buvo nutaikyti prieš Debalstsevę, t.y. prieš pleište esančius 40 ukrainiečių tankų, tuomet santykis — 1:4. Jei lyginame viską kas buvo sektoriuje S, tuomet santykis beveik 1:1,4. Rusija turėjo pranašumą pagal artilerijos sistemas (1:1,6) ir bene trigubą pranašumą pėstininkais. Tai nereiškia, kad visa ši masė žmonių puolė tik pėsčiomis. Šiuose duomenyse nematome kitos šarvuotos technikos (BMP, BTR), kuri ir sudarė didžiąją dalį manevrinių Rusijos pajėgų naudotos šarvuotos technikos.
Bendrai vertinant atrodytų — not great, not terrible. Taip, puolimui pasirengusios pajėgos buvo pranašesnės skaičiumi ir ugnies galia, tačiau taip visada būna. Karo teorija skelbia, kad santykis 1:3 gynyboje yra visai neblogas. Čia matome gerokai mažesnį santykį. Tai suprato ir Rusijos vadovybė. Teigiama, kad grupuotei vadovavo tuometinis Rusijos kariuomenės Sausumos pajėgų vado pavaduotojas generolas leitenantas A.Lencovas. Įvertindamas aukščiau įvardintą nepakankamą persvarą ugnimi ir manevru bei vis artėjančią vasario 12 — ąją, jis su savo štabu nusprendė pradėti įvairaus masto puolamąsias operacijas visoje kontaktinėje linijoje nuo Mariupolio iki Luhansko ir taip atitraukti ne tiek ukrainiečių dėmesį, kiek pajėgas nuo pagrindinės krypties, t.y. Debalcevės. Užgesus mūšiams dėl Donecko oro uosto, antroje 2015 m. sausio pusėje separų pajėgos pradėjo manevru arba tik ugnimi intensyviai atakuoti Bachmuto kelią, Volnovachą, Mariupolį, Popasnoe ir kt.. Tuo pačiu aktyvūs veiksmai atsinaujino ir Horlivkos bei Debalcevės kryptyse.
Kita vertus, dėl silpnos sąveikos ir laiko trūkumo (vasario 12 d. derybos artėjo) prieš operacijos pradžią Rusijai nepavyko sutelkti stambių puolamųjų formuočių vienoje kryptyje. Visgi Rusija norėjo, kad puolančiųjų pirmose gretose veiktų separų daliniai, o juos taip operatyviai sustyguoti, kaip reguliarių dalinių nepavyko (pvz. vienoje vietoje sutelkti 4–5 BTG). Puolančiųjų pajėgos batalionų ir kuopų taktinėmis grupėmis išmėtyti po visą Debaltsevės pleišto perimetrą rengėsi pradėti puolimo veiksmus.
I etapas. Neišnaudotos progos (01 21–01 27)
Kaip minėta, įvairaus dydžio susidūrimai Debaltsevės bei kitose fronto vietose suintensyvėjo jau nuo sausio vidurio. Ukrainos kariai reguliariai ėmė gauti SMS žinutes apie tai, kad vadovybė juos paliks, karas pralaimėtas ir pan. Kitaip sakant, Rusijos pajėgos ne tik pačios rengėsi puolimui, bet ir „rengė“ ukrainiečius. Tiksli operacijos pradžios data įvairiuose šaltiniuose įvardijama įvairiai. Mes laikytumėmės nuomonės, kad sausio 21 d. galime įvardinti kaip Rusijos puolimo pradžią, kadangi tą dieną pirmą kartą rimtomis pajėgomis bandyta „nukirsti“ pleištą. Rusijos pulkininko vadovaujama BTG pabandė prasiveržti per ukrainiečių atramos punktą „Aleksejus“ ir perkirsti pleištą pusiau, tačiau buvo sumušta. Detaliau apie šį ir kitus mūšius rytiniame Debalcevės flange esame rašę tekste apie Rusijos tankus.
Kitą dieną jau rimtesnės pajėgos bandė nukirsti pleištą prie pat jo pagrindo. Iš Horlivkos (vakarų) dviejų „separų“ brigadų padaliniai (iki 2 BTG) ir iš rytų vienos brigados (1 BTG) padaliniai beveik vienu metu smogė Svetlodarskui ir Troicke. Sunku pasakyti, ar puolimas prie „Aleksijaus“ nukreipiamasis manevras, kadangi bet kokiu atveju šio atramos punkto pajėgos nebūtų pagelbėję Svetlodarskui ir Troicke. Jie turėjo savo gynybos sektorių ir niekur iš jo trauktis negalėjo. Tikėtina, kad tokiais veiksmais Rusijos pajėgos bandė lįsti ten, kur lendasi, o gal pavyks. Ir atrodė, kad separams tokiais įžūliais veiksmais pavyko uždaryti Debaltsevės „dangtį“ –įsiveržta į Svetlodarską ir Troicke, miesteliuose vyko intensyvūs mūšiai, kur separai turėjo iniciatyvą. Čia taktiniu lygiu puikiai suveikė sektoriaus S vadovybė ir šviežiomis jėgomis kontratakavo iš Artemisvko. Smūgis buvo rimtas ir separai atsitraukė, Ukraina vėl kontroliavo išėjimą iš Debaltsevės pleišto. Separai persigrupavo ir bandė laimę kiek piečiau Troicke. Čia pasiekė nežymių taktinių laimėjimų, toliau atakavo rytinį Debaltsevės sparną, tačiau ten gavo per nosį.
Iš esmės, pirmas mūšio etapas vertintinas kaip sėkmingesnis Ukrainos pusei. Tiesa, šiame etape pabijota ar nepasistengta pabandyti perlaužti iniciatyvos sau naudinga linkme. Nematome bandymo labiau išnaudoti sėkmingos kontratakos prie Svetlodarsko ir Troicke. Žemai kabantis obuolys — Rusijos kontroliuojama Horlivka. Kaip minėta aukščiau, ukrainiečiai turėjo neblogas pozicijas aplink miestą, tad šiame etape gal būtų buvę sveika išvystyti kontrpuolimą šia kryptimi, priversti oponentą gintis, keisti savo planą. Kodėl to nebuvo padaryta? Gal vadovybė neturėjo daugiau laisvų pajėgų, kad vystytų puolimą toliau? Gal laikė jas galimiems netikėtumams, jei rusai visgi prasiveržtų į pleišto gilumą? Pasakyti sunku.
II etapas. Smūgis į paširdžius. (01 27–02 12)
Nors Rusijos pajėgos neatsisakė smūgių į rytinį Debaltsevės sparną, visgi darėsi aišku, kad jiems verta kažką keisti. Nedideli taktiniai laimėjimai prie Troicke nerodė, kad operaciją pavyks užbaigti iki numatyto termino (vasario 12 d.). Ir čia ukrainiečių neveiklumas (ar neturėjimas tam resursų) atsisuko prieš juos pačius. Kadangi su Horlivka iš pietryčių gyvenamais kvartalais sujungtas ukrainiečių kontroliuojamas Vuglegirskas nebuvo parengtas gynybai (nebuvo ilgalaikių ugnies taškų, pozicijų ir gausesnių besiginančių pajėgų), Rusijos karinė vadovybė čia pamatė galimybę perlaužti operacijos eigą. Taip vakariniame Debaltsevės sparne separų pajėgos imtos koncentruoti ne Svetlodarsko kryptimi (kur gauta į nosį), o Vuglegirsko kryptimi (Horlivkos pietryčiuose). Suformavus kelias smogiamąsias grupes (kuopos dydžio), sausio 27 d. separai įsiveržė į Vulglikirską. Ten stovėjo tik keli ukrainiečių ugnies taškai, vykdantys pasyvią gynybą. Užvirė gatvių mūšiai, ukrainiečiai aršiai gynėsi, bandė kontratakuoti, tačiau visgi vasario pirmosiomis dienomis miestas perėjo Rusijos pajėgoms.
Panašiu metu rytiniame flange puolantieji pasistūmėjo šiek tiek į vakarus, ir pleištas ėmė spaustis. Tai turėjo signalizuoti ukrainiečių vadovybei, kad būtina imtis konkrečių veiksmų. Variantai du: 1) kontratakuoti arba 2) atitraukinėti pajėgas su tikslu trumpinti gynybos sektorių, didinti gynybos gilumą. Nei vieno, nei kito nebuvo padaryta. Ir toliau pasikliauta tvirta, bet gana pasyvia gynyba.
Rezultatų ilgai laukti neteko. Pajutę ukrainiečių neryžtingumą, puolantieji gana greitai reagavo į situaciją. Pirmiausia, aktyvuota 5 — osios tankų brigados BTG, ji pajudėjo Vuglegirsko link. Kartu su separų padaliniais imtas formuoti smogiamasis kumštis (dvi BTG). Kol Rusijos reguliarios kariuomenės tankai nuo sienos judėjo į Vulglegirską, Rusijos karinė vadovybė separų ir samdinių pajėgomis pirmiausia užėmė Kalinovką, kuri buvo pusiaukelėje tarp Vuglegirsko ir M103 kelio. Maža to, nurodė žvalgybos — diversinei grupei judėti į Logvinovo (nedidelis kaimelis prie pat minėto kelio), esant progai jį užimti ir laikyti iki atvykstant rusų tankams. Apie mūšius Logvinovo taip pat rašėme minėtame mūsų tekste apie Rusijos tankus.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad vietovė tarp Vulglegirsko ir Logvinovo išvagoti upelių, tikėtina, ten pelkėta. Tad žiema šiuo atveju puolantiesiems buvo naudinga, nes per kietesnę žemę tankams buvo lengviau judėti. Nors didelių šalčių nebuvo (apie 0 laipsnių dieną, ir -2–3 naktį), visgi tai leido lengviau manevruoti, nei būtų buvę galima tai daryti vasarą.
Nors vasario 12 d. ukrainiečiai kelis kartus bandė kontratakuoti nuo Svetlodarsko pusės, tačiau atsiimti prarastų teritorijų nepavyko. Tokiu būdu besiginantieji neteko M103 kontrolės, priešo pajėgos apspaudė jų gynybą, iškilo grėsmė Debaltsevei patekti į apsupimą. Šią situaciją V.Putinas bandė išnaudoti Minske prasidėjusiose derybose su Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovybe. Jis teigė, kad pasipriešinimas Debalstevėje nuslopintas ir reikalavo ukrainiečius sudėti ginklus. Ukrainos pusė atsisakė tai daryti. Iš tiesų, nors padėtis buvo sudėtinga, bet besiginantieji laikė pozicijas, tiekimas į Debalcevę vyko mažesniais šalutiniais keliais. Tiesa, pavieniai bandymai atlaisvinti separų „apspaudimą“ eigos neperlaužė, iniciatyva buvo Rusijos pusėje.
Čia galime prisiminti, kad vasario 11 d. prasidėjo ukrainiečių puolimas Šyrokino kryptimi (Mariupolio priemestis). Nors bandoma tai pateikti kaip siekį šiuo puolimu atitraukti pajėgas nuo Debaltsevės, dar kartą išnagrinėjus visas aplinkybes ir šių operacijų eigą labiau panašu, kad tiesioginio ryšio tarp Debaltsevės ir Šyrokino nebuvo. Jei tuo metu tokie lūkesčiai ir buvo, tai jie buvo gana naivūs. Visgi per dideli atstumai tarp operacijų rajonų, ir per mažos įtrauktos pajėgos, kad lokalia operacija prie Šyrokino būtų galima tikėtis perlaužti įvykius prie Debaltsevės. Nors ir iš Debaltsevės buvo atitraukta dalis separų pajėgų į Šyrokino, tačiau 1) tai buvo negausios pajėgos, 2) tuo metu padėtį prie Debaltsevės jau kontroliavo Rusijos pajėgos.
III etapas. (Ne)uždarytas dangtis. (02 12–02 21)
Nepaisant ukrainiečių bandymų kontratakuoti Debaltsevės pleište esančiomis labai ribotomis pajėgomis ir artilerija, priešas toliau stiprino pajėgas Logvinovo — Kalinovkos ruože. Didžioji dalis kelių buvo separų apšaudomi tiesiu taikymu. Ukrainiečiai laikė aukštumas netoli Sanžarovkos (į rytus nuo M103 kelio), tačiau separai ir Rusijos reguliarios pajėgos stipriai spaudė. Jei būtų pavykę užimti šias aukštumas, tuomet visa Debaltsevės grupuotė atsidurtų „maiše.“
Įdomu pažvelgti į Rusijos bandymus spausti ukrainiečių pajėgas ant žemės. Pažvelgus į šį vieno iš didžiausių separų zavadilų ir samdinių verbuotojų kuklia klikucha „Chrustalik“ („Krištoliukas“) video matome įdomių dalykų.
Video priskiriamas vasario 14 d. Būrio dydžio separų pajėgos rengiasi išvykti (1 URAL, 1 MTLB) į kelio priedangos poziciją, kur budėjimą vykdo tankas (vėliau juos ten matome du). Nors, anot Putino, ukrainiečiai jau sudėję ginklus, bet kažkodėl separai kalba apie tai, kad „šiandien gali būti daug tankų“, pilną MTLB prikrauna PTRK raketų. Sunku suprasti, kas turėta omenyje, kai vadas instruktuodamas nurodė laiką, kada dirbs Grad‘ai (salvinės artilerijos sistema) ir reikės įsirausti į žemę. Ar tai informacija apie ukrainiečių Grad‘us (nutekėjo info iš ukrainiečių?) ar apie savus kurie „atidirbinės“ kelią, kurį stebės separai? Klausimas atviras. Iš separų kalbos galima suprasti, kad „prikomandiruoti“ (Rusijos kariškiai/samdiniai) valdo šarvuotą techniką (MTLB, tankus). Kitaip sakant, išlaikomas tradicinis Donbaso kokteilis: mėsa vietinė, o kur reikia smegenų ir įgūdžių, ten jau Rusijos kariškiai. Budėjimas šiai grupei nebuvo lengvas — pateko į kontaktą, teko keisti poziciją. Panašu, jie nesijautė labai tvirtai, kadangi tankus laikė pakalnėje (vengė ukrainiečių tankų/PTRK, artilerijos), o kalvos viršūnėje padėtį stebi pėstininkai. Tiesa, vėliau pasijautė drąsiau — pasivažinėjo iki kelio su tanku/MTLB.
Šiek tiek nukrypstant. Pabaigoje — labai miela dainelė. Toks zoniakiškas šansonas su ambicija atkartoti V.Cojaus balsą apie sunkią Novorosijos kareivėlio dalią prie Debaltsevės. Dainelė miela, bet įdomesnis jos fonas. Rodo žuvusiųjų už Debaltsevės „išlaisvinimą“ garbės lentų galeriją. Priskaičiavom apie 400 „Novorosijos kolchoznikų ir šachtininkų“, o jūs?
Bet mes nukrypome. Grįžtame į mūšį. Vasario 14 d. priešas užėmė išeities pozicijas prie Debaltsevės, o įsigaliojus Minsko susitarimams ukrainiečiai buvo priversti nutraukti artilerijos ugnį. Spėkite iš trijų kartų, ar tai padarė Rusija. Atskiruose fronto ruožuose „paliaubos“ truko nuo pusvalandžio iki kelių valandų. O tuomet agresoriai atidengė ugnį iš visų vamzdžių. Kodėl ukrainiečiai kurį laiką vis dar jautėsi susisaistę Minsko susitarimais ir neatsakė kaip reikiant — sunku pasakyti.
Vėlgi, reikėjo skubių veiksmų, opcijos liko tos pačios: kontrataka arba atsitraukimas. Kontratakoms pleišto viduje pajėgų nebebuvo (dalis jų buvo atitraukta dėl sumažėjusio gynybos perimetro). Rusija čia laikė iniciatyvą, tad realiai padėti galėjo nebent smūgis iš už pleišto ribų. Kalbama, kad prie Artemivsko buvo surinktas mechanizuotas kumštis, tačiau koks jo dydis (ir ar tikrai jis buvo) duomenų trūksta. Kas liečia atsitraukimą, jis tapo itin komplikuotas, kadangi dabar liko nedidelis, priešo apšaudomas, koridorius. Visgi jau vasario 14 d. ukrainiečiai pradėjo planuoti atsitraukimą. Paskirtos atsitraukimo dengimą užtikrinančios pajėgos, paskirti maršrutai, sprogdinama ir naikinama paliekama infrastruktūra. Numatyta, kad padaliniai Debaltsevės pleište trauksis už Luhanios upės (Svetlodarsko rajone) ir suformuos naują gynybos liniją.
Vasario 17 d. separai ir Rusijos reguliarūs daliniai užėmė Debaltsevės centrą, Zacharčenko paskelbė apie pergalę, bet čia pat buvo sužeistas į koją (karma visgi egzistuoja). Tuo pačiu nuo iš pietinio pleišto taško pradėtas atsitraukimas. Tiesa, vis dar nerimsta diskusijos, ar šis sprendimas buvo priimtas vietoje (pvz., 128-osios brigados vadovybės), ar gavo aukštesnės vadovybės palaiminimą. Sėkmingai pasibaigus atsitraukimui, Ukrainos politinė ir ginkluotųjų pajėgų vadovybė užtikrino, kad įsakymas trauktis buvo duotas. Iš ankstesnių parengiamųjų veiksmų bei to, kad jau vasario 17 d. naktį ukrainiečių padaliniai aplink Debalcevę pradėti telkti į vieną tašką ir prasidėjo sąlyginai organizuotas atsitraukimas, rodo — atsitraukimas planuotas, ir negalėjo vykti be vadovybės žinios. Kita vertus, analizuojant atsitraukinėjančių atsiminimus akivaizdu, kad vadovavimo ir koordinacijos šiems veiksmams trūko. Jei Ukrainos kariškiai gavo aukštesnės vadovybės įsakymą trauktis (ar priėmė jį vietoje), tai nacionalinės gvardijos ir savanorių batalionų kariai apie atsitraukimą sužinodavo tik tada, kai pamatydavo besitraukiančias kariškių kolonas.
Atsitraukimą palengvino šalčiai. Žemė tapo kieta ir ukrainiečiai galėjo kovine technika it kitu transportu judėti ne tik priešo apšaudomais keliais, bet ir bekele. Priešas jau kelintą kartą spjovė į Minsko susitarimus ir toliau sistemingai apšaudė atsitraukiančiuosius artilerija. Ukrainiečių vamzdžiai taip pat bandė atsakyti, tačiau ši atsakomoji ugnis nebuvo tokia efektyvi kaip norėjo atsitraukiantieji. Tuo pačiu ir Rusijos artilerijos tikslumas nebuvo didelis, kadangi ukrainiečiai stengėsi judėti maksimaliai greitai. Be to, šie artilerijos vienetai šaudė iš 10–15 km, kas taip pat atsiliepė taiklumui. Visgi skeveldros darė savo darbą, pasitaikydavo ir tiesioginių artilerijos pataikymų, priešas šaudė ir šaulių ginklais.
Vasario 18 d. ukrainiečiai paskelbė, kad iš Debaltsevės pleišto išvedė 2459 karių, 15 tankų ir 50 PKM. Likusi dalis karių buvo išvesta anksčiau, nes jei jie būtų likę, jiems tiesiog nebūtų buvę likę vietos, kur užimti pozicijas, neužtektų šaudmenų ir pan. Į Rusijos nelaisvę pateko atskiros grupės Ukrainos karių (būrio — kuopos dydžio), tačiau masinio pasidavimo (kaip skelbė Rusijos propaganda) nebuvo. Užėmus naują gynybos ruožą, išlyginus frontą, Rusijos pajėgos ir separai šiame ruože ukrainiečius atakavo dar 3 dienas. Rezultatų jie nepasiekė.
Išvados
1. Strateginis ir operacinis poreikis vykdyti operaciją visada bus svarbesnis nei tariamai netinkamas metų laikas ar prastos oro sąlygos. Rusija, nepatenkinta savo geopolitine padėtimi, nusprendė iki vasario 12 d. eskaluoti padėtį fronte, kad turėtų geresnę derybinę poziciją daugiašalėse derybose.
2. Panašu, kad Ukrainos planas Debaltsevės pleište rėmėsi pasyvia gynyba su ribotomis kontratakomis. Besiginančiųjų vadovybė negalėjo nesuprasti, kad puolimo atveju pajėgos pleište bus izoliuotos, o gal ir apsuptos, todėl iš anksto privalėjo parengti kontratakos (pvz. Horlivkos kryptimi) ir atsitraukimo variantus. Nei viena, nei kita nebuvo padaryta.
3. Siekdama prikaustyti Ukrainos pajėgas kituose fronto ruožuose, Rusija pradėjo atakas visame fronto perimetre ir dar labiau sumažino besiginančiųjų galimybes reaguoti į besikeičiančią situaciją. Tiesa, dėl politikų nustatytų laiko rėmų (vasario 12 d.), Rusijos pajėgoms neužteko laiko suformuoti galingų puolamųjų grupių, tinkamai jas parengti, suplanuoti ir įvykdyti operacijas. Spaudžiami laiko, pradiniame etape puolantieji karštligiškai bandė perimti inciatyvą, tačiau atsitrenkė į gerą ukrainiečių gynybą bei ribotas kontratakas.
4. Ukrainiečių pasyvumas, negebėjimas reaguoti į besikeičiančią situaciją, greitai sutelkti pajėgas ir jomis pasinaudoti (pvz. kontratakuoti Horlivkos kryptimi) perleido iniciatyvą į Rusijos rankas. Per beveik tris savaites Ukrainos vadovybė nesugebėjo surinkti pajėgų kontratakai. Rusijos pusė veikė agresyviai ir suspaudė Ukrainos gynybą. Net ir praradusi iniciatyvą, Ukraina (tikėtina — dėl politinių priežasčių, nes nenorėjo pasirodyti silpna daugiašalių derybų akivaizdoje) vengė galvoti apie pajėgų atitraukimą.
5. Atsiradus neišvengiamo apsupimo galimybei, Ukrainos karinė vadovybė visgi ėmėsi skubių veiksmų ir surengė pajėgų evakavimo operaciją, kuri buvo sėkminga. Užėmusi naują gynybos liniją, Ukraina nedavė Rusijai išvystyti karinės sėkmės prie Debaltsevės ir stabilizavo frontą.
6. Abi pusės išnaudojo žiemos teikiamus privalumus operaciniu-taktiniu lygiu (rusai — Logvinovo kryptyje; ukrainiečiai — atsitraukdami iš pleišto)
7. Rusija pasiekė pergalę mūšio lauke, tačiau strateginių pasikeitimų fronte neįvyko (arba jie nebuvo tokie didžiuliai, kaip tikėjosi Kremlius) dėl ukrainiečių įvykdytos atsitraukimo operacijos ir fronto stabilizavimo. Maža to, ši Rusijos operacija nepaveikė Vakarų nuostatų toliau likti Ukrainos pusėje ir Kremliui taikyti sankcijas. V. Putino triumfas neįvyko.
