Karas Kalnų Karabache – kasetinėmis bombomis per miestus


Karas Kalnų Karabache – kasetinėmis bombomis per miestus

Stepanakerto miestas, pasak armėnų, atakuotas kasetinėmis bombomis / ermenihaber.am nuotr.

Straipsnis parengtas remiantis geopolitikos ir karybos apžvalgininko  Egidijaus Papečkio nuomone išdėstyta autoriaus Facebook paskyroje. Tęsiame Azerbaidžano ir Armėnijos karo apžvalgas. Taip pat skaitykite pirmosios ir antrosios ir trečiosios ir ketvirtosios karo dienos apžvalgas.

Spalio 1, penkta karinio konflikto Kalnų Karabache diena – fronte nieko naujo

Šaudo, skraido, žūsta. Daug šeimų abiejose fronto linijos pusėse gyvenimas tiesiog sugriuvo, netekus tėvų, vaikų ar kitų artimųjų.


JAV, Rusijos ir Prancūzijos prezidentai padarė bendrą pareiškimą, kuriame ryžtingai pasmerkė konflikto eskalavimą ir abi šalis pareikalavo nedelsiant nutraukti karo veiksmus. Kol kas nė viena kariaujanti šalis negali į jį atsakyti, nors ir norėtų – karą dažniausiai lengviau pradėti, nei pabaigti.


Nauja yra tai, kad vis garsiau savo nepasitenkinimą reiškia Iranas: čia vis dažniau nukrenta paklydę artilerijos sviediniai ir raketos. Nieko nuostabaus, kad paklysta – pasirodė video, kuriame Azerbaidžano salvinės raketinės sistemos “Grad” šaudo į armėnų pajėgas, savo poziciją pasirinkę vos už kelių šimtų metrų nuo Irano sienos, atsakomoji ugnis neišvengiamai pribarstys sviedinių ir iraniečiams.


Prieš dvi dienas Irano oro gynyba numušė Izraelyje pagamintą bepilotį, sako, priklausiusį Azerbaidžano pajėgoms. Iš pradžių maniau, kad čia žvalgėsi izraeliečiai, šiandien visgi jau sutikčiau, kad bepilotis tikrai azerbaidžaniečių. Iranas atsakė taip, kaip ir priklauso tokioje situacijoje – arčiau sienos sutraukė karines pajėgas, kad galėtų greitai ir deramai sureaguoti, jeigu mūšio įkarštyje būtų įsibrauta į jo suverenią teritoriją. Azerbaidžanas kaltina Iraną, kad leidžia gabenti per savo teritoriją iš Rusijos gabenamus ginklus armėnams. Iranas atsako, kad kroviniai skirti ne armėnams, o Rusijos kariniam kontingentui Armėnijoje.

Iranas turi senų ir naujų sąskaitų su Azerbaidžanu, artimai bendradarbiaujančiu su Izraeliu ir padedančiu šiam žvalgyti ir atakuoti taikinius Irane. Taip pat turi savo tikslų Armėnijoje, kur siekia dėl įtakos varžytis su Rusija. Tačiau panašu, kad šį kartą Iranas nėra nusiteikęs priešiškai ir linkęs siekti kuo greitesnės konflikto pabaigos. Irano prezidentas Hassanas Rouhani pasisiūlė tapti tarpininku sprendžiant konfliktą. Kariniu konfliktu Kalnų Karabache jau stipriai nepatenkintos pasaulio didžiosios šalys ir visi kaimynai. Jų spaudimas nutraukti kovos veiksmus vis stiprėja. Nori nenori, teks sėsti prie derybų stalo?

Viena nelabai maloni detalė – Europoje vėl stiprėja santykių su Rusija “perkrovimo” šalininkų balsai – ne tik Prancūzijoje, bet ir Vokietijoje. Kalnų Karabacho konfliktas gali tapti tam labai patogiu pagrindu.


Spalio 2, šešta karinio konflikto KalnųKarabache diena

Fronto linija nejuda iš vietos, bet naujienų yra.


Kovos veiksmai tampa vis žiauresniais – nuo manevrinių veiksmų pereinama prie stacionarių gynybos punktų atakų. Po artilerijos smūgio atakuoja pėstininkai, remiami tankų pabūklų ugnimi. Besiginantys kontratakuoja – karas vis labiau primena pirmojo ir antrojo pasaulinių karų apkasų kovas. Abi pusės demonstruoja trofėjus – kol kas armėnai visko parodo daugiau: kontratakų metu jiems pavyksta iš priešų mūšio lauke atimti rusiškus tankus T-90S, pėstininkų kovos mašinas BMP-2 ir šarvuotą transporterį BTR-82A. Rodo ir nukautų Azerbaidžano karių lavonus.


Azerbaidžaniečių dronų atakos ir armėnų karių žūtys


Žūsta ir armėnai. Ypatingai šokiruojančiai atrodytų sudegę po apšaudymo savaeigės salvinėmis liepsnosvaidinėmis sistemomis TOS-1, gražiu pavadinimu „Saulėkaita“ („Солнцепёк“), anglakalbiuose šaltiniuose dažniausiai vadinama „Buratino“. Tai – ant tanko T-72 važiuoklės sumontuota salvinė raketinė sistema, šaudanti 220 mm padegamosiomis raketomis (24 vnt. ant paleidimo įrenginio). Šaudo nedideliu, 3-5 km atstumu, itin tinka tokio tipo mūšiams, kai privažiavus arčiau galima greitai paleisti į taikinį salvę raketų, liepsnose paskandinant visą gynybos punktą. Nuo ugnies fortifikacijos gelbsti nelabai, kartais įtvirtintas punktas gali netgi tapti ugnies spąstais. Tiesa, gerą artileriją ir aviaciją turintis priešas tokius „Buratinus“ gali prigriebti ir sudeginti kaip malkas. Tačiau Kalnų Karabache po atakos juos „pagauti“ atsakomąja ugnimi sunku. Bet, manau, dar sulauksime ir sudegusio TOS-1 nuotraukos. Prisipažinsiu – nemėgstu šio ginklo. Jo ugnis kažkada gali užklupti ir mūsų teritorinės gynybos padalinį.


Azerbaidžaniečių trofėjai kur kas kuklesni, bet taip pat įdomūs – viename video pademonstravo originalią vietinių auksarankių konstrukciją, leidžiančią šaudyti distanciniu būdu, vaizdą stebint buitiniame kompiuterio monitoriuje. Matosi, kad kulkosvaidžio taikytojas gali saugiai sėdėti gana giliai po žeme įrengtoje slėptuvėje. Tiesa, pagal bendrą vaizdą susidaro įspūdis, kad kulkosvaidį su įranga paėmė nenaudotą mūšyje, greičiausia atgabentą ir parengtą sumontuoti. Kiti trofėjai – šovinių ir granatų dėžės, nedidelis kiekis, nelabai yra kuo pasigirti.


Ir įdomiausias momentas, kurį aptarinėjamas gyviausiai – Azerbaidžano pajėgų panaudoti seni lėktuvai An-2, „kukurūznikai“, kažkada gausiai sėję trąšas ir parašiutininkus, dar ir dabar naudojami Lietuvos aeroklubuose, perdaryti į bepiločius. Iš pradžių teigta, kad tai „dronai-kamikadzės“, kurie, prikrauti sprogmenų, susinaikina nutaikyti į taikinį. Vėliau – kad tai yra imitaciniai taikiniai, turintys priversti armėnų oro gynybą įjungti taikymosi radarus, atidengti ugnį ir tokiu būdu išduoti savo pozicijas. Neužilgo imta teigti, kad tai Kinijos ginklakalių konstrukcija Feihong-98, sutrumpintai – FH-98, sukurta vietinį „kukurūzniką“, kinišką An-2 variantą Shifei Y5B perdarius į bepilotį ir pademonstruota 2018 m. spalį. Tiesa, kinai jį planavo naudoti kaip transportinį droną, galintį nugabenti 1,5 tonas krovinio į rajoną, kuriame pilotų gyvybėms gali grėsti pavojus.


Karas Kalnų Karabache – kasetinėmis bombomis per miestus

Numuštas Azerbaidžano An-2 “dronas” / geekmeta.com nuotr.


Tačiau vargu, ar tai kiniškas lėktuvas. Mat jau antrą dieną buvo pranešta apie numuštą azerbaidžaniečių An-2, kuris buvo pagamintas Lenkijoje – mat mūsų kaimynai „Anteką“ (tokią pravardę jam davė lenkų lakūnai) gamino iki pat 1996 m. ir pardavinėjo visam soclageriui ir kitoms šalims. Atkurtos Lietuvos pajėgos taip pat pirmiausia gavo 25 vienetus An-2. Tik juos perdaryti į bepiločius nesugalvota.

Daryčiau prielaidą, kad perdaryti An-2 iš tiesų galėjo būti naudojami kaip „masalas“, skirtas aptikti armėnų oro gynybos sistemos pozicijas. Kadangi tokių An-2 Azerbaidžane turėta nemažai, manau jie buvo perdaryti vietoje su kinų pagalba, versiją, kad tai perdaryti kiniški lėktuvai atmesčiau.


Azerbaidžano AN-2 drono numušimo momentas / video Armėnijos gynybos ministerijos.


Jų panaudojimą vertinčiau skeptiškai – lėktuvas lėtas, su labai specifine signatūra, lengvai numušamas net šaulių ginklais ir, nepaisant mažos kainos, efektyvumas atskleidžiant oro gynybos sistemą labai abejotinas. Pigu, bet nepakankamai efektyvu. Kitas svarbus ir vertas paminėti momentas – tikslus raketos pataikymas į nedidelį tiltą prie Stepanakerto, nepripažinto Kalnų Karabacho sostinės. Greičiausiai tai buvo Izraelyje pagaminta artimo nuotolio taktinė raketa LORA, pasižyminti precizišku taiklumu.


Šiandien tokios itin taiklios raketos, nešančios gana nedidelį kovinį užtaisą, vis labiau įsitvirtina moderniose kariuomenėse, jos integruojamos į vis žemesnio lygio padalinius. Vakarų kariuomenėse jos jau atsiranda net pėstininkų skyriuje, t.y. pačiame mažiausiame padalinyje. Ir svarbiausia joms būtent taiklumas. Tokias modernias, nedideles ir itin taiklias raketas greitai pamatysime netolimos ateities karuose ir konfliktuose.


Armėnai paskelbė pirmą kartą panaudoję oro gynybos sistemas S-300, kurios numušė dvi raketas netoli Jerevano. Azerbaidžaniečiai kiek anksčiau buvo pareiškę, kad sunaikino 1 S-300 paleidimo įrenginį (atrodo, kad tik giriasi).


Azerbaidžanas pranešė, kad į jo teritoriją iš Armėnijos atskriejo apie 10 taktinių raketų „Točka-U“ (Rusijoje jas pakeitė raketos „Iskander“). Labai abejotina, arba jų buvo mažiau, arba tai buvo mažesnės nevaldomos raketos, iššautos iš salvinės raketinės sistemos „Smerč“ – Azerbaidžano propaganda jau anksčiau jų liekanas naiviai mėgino parodyti kaip likusias po „Točka-U“ sprogimo.


Šiaip propagandos, o taip pat ir kibernetiniame frontuose mano nuomone kol kas pirmauja armėnai. Ko verta žinutė, kad kartu su graikais jie „nulaužė“ beveik 100 Azerbaidžano valstybinių institucijų internetinių svetainių.


Tačiau armėnai taip ir nesugeba pateikti jokių įrodymų, kad jų atakos lėktuvą Su-25 numušė Turkijos naikintuvas F-16. O čia jau rimtas pralaimėjimas informaciniame kare – dėl tokių pranešimų bus tik sunkiau įtikinti tarptautinę bendruomenę imtis kokių nors priemonių prieš Azerbaidžanui padedančią Turkiją.


Oficialiuose Rusijos šaltiniuose praktiškai nepasirodo informacijos apie Kalnų Karabachą, tačiau vis daugėja tekstų apie Baltarusiją.


Spalio 3, septinta karinio konflikto Kalnų Karabache diena

Atrodo, kad armėnai sėkmingai ginasi ir vietomis surengė nedidelius efektyvius kontrpuolimus. Tačiau labai nesunku ir apsirikti – visi šaltiniai remiasi tik abiejų kariaujančių šalių mums pateikta informacija ir vaizdais, jokių nepriklausomų nuo valdžios vaizdų ir žinių nėra – informacinio fronto siena patikimai uždaryta. Pabandykime paanalizuoti tai, ką mums pateikė.


Armėnai rodo daug nukautų Azerbaidžano karių kūnų ir paimtų šaunamųjų ginklų. Veiduose – nesuvaidintas pergalės džiaugsmas. Jokios pagarbos nukautiems priešams. Kaip kalbėjau per LNK dar pirmadienį, antrąją konflikto dieną (gaila, bet iš mano išsamaus pasakojimo parodė vos kelias sekundes), šiame kare kaunamasi iki mirties – kol kas nė viena šalis neparodė paimtų belaisvių, pasiduoti čia niekas nenori. O jeigu kas nori, tai anaiptol nereiškia, kad į nelaisvę ims.


Dauguma Azerbaidžano karių nukauti atviroje vietovėje, vos vienas – negiliame uolėtoje žemėje iškastame apkasėlyje, skirtame gulėti vienam kariui. Dauguma sušaudyti šaunamaisiais ginklais, vienas – užlipęs ant pėstininkams skirtos minos, greičiausiai savadarbės – labai dideli sužalojimai, nutrauktos galūnės. Šiaip bendras vaizdas labai primena platinamus kurdų, kuriose jie sušaudo turkų patrulius kalnuose. Aiškiai matyti, kad kariauja šauktiniai, ne profesionalai – žuvę kariai nesilaikė intervalų ir jokių kitų elementarių taktinių reikalavimų.


Ginklai – seni ir nauji „kalašnikovo“ automatai, universalūs kulkosvaidžiai PKM, prieštankiniai granatsvaidžiai RPG-7, snaiperio šautuvai SVD (nereikia manęs pataisyti – tokio NATO termino kaip „taiklusis šaulys“ tuose kraštuose nėra) – sena sovietinio tipo ginkluotė. Automatai „pliki“, t.y. be jokių šiuolaikinių kolimatorių ar paprastų optinių taikiklių. Nematyti po vamzdžiu montuojamų 40 mm granatsvaidžių. Pagal nuotraukas galima spėti, kad pėstininkų skyriuje paprastai yra 2 kulkosvaidžiai PKM, 2 granatsvaidžiai RPG-7, 2 (ar net 3) snaiperio šautuvai SVD (sovietų ir rusų skyriuje – po vieną). Ir po 1 sunkųjį snaiperio šautuvą, kaip teigia – Istiglal IST-14.5.


Istiglal IST-14.5 šaudo 14,5×114 mm šaudmenimis, pirmas skaičius reiškia kalibrą, antras – šovinio tūtos ilgį. Itin galingas, naudotas sovietiniuose prieštankiniuose šautuvuose antrajame pasauliniame, dabar tokio kalibro kulkosvaidžiai montuojami sovietiniuose rusiškuose šarvuotuose transporteriuose BTR-60/-70 ir -80. Šis ginklas nėra toks taiklus kaip įprasto 7,62 mm kalibro snaiperio šautuvai, tačiau šaudo daug toliau ir kulkos pramušamoji galia įspūdinga. Tarp ginklų matosi ir sunkusis 12,7 mm kulkosvaidis, greičiausiai rusiškas NSV, montuojamas ant trikojo. Visiems gerai žinomo .50 kalibro amerikietiško „Browning“ analogas.


Tai reiškia, kad Azerbaidžano pajėgos labiau pasikliauna didesne ugnies galia, nei manevru. Taip ginkluoti pėstininkai turi pakankamai daug ugnies galios, kad neleistų net pakelti galvos priešui. Šiems, nukautiems, labiausiai pritrūko profesionalumo, ne ginklų. Besiginantys armėnai geriau žino kalnus, nei šauktiniai, atvežti iš kažkurio tolimo Azerbaidžano rajono. Vėlgi, primena kurdų – turkų atvejį Sirijoje.

Armėnai sako, kad Azerbaidžano pajėgos toliau apšaudo Stepanakertą ir kitas gyvenamąsias vietoves, naudoja ir izraelietiškas salvines raketines sistemas LAR-160, tame tarpe ir su nehumaniškais kasetiniais užtaisais, kuriuos daug šalių pasižadėję nenaudoti. Raketoje telpa 104 tokie mažesni užtaisai, kurie išmėtomi į šalis ir taip padidėja tikimybė didesniu radiusu pažeisti daugiau taikinių. Azerbaidžanas prie kasetinius šaudmenis draudžiančios konvencijos nėra prisijungęs, armėnų žinutė apie galimai naudojamus nehumaniškus šaudmenis skirta humaniškiems Vakarams. 160 mm raketa sveria apie 100 kg, kovinis užtaisas 45 kg, šaudymo tolis – 45 km.



Stepankerko ataka, kaip teigiama, kasetiniais sprogmenimis 


Azerbaidžano gynybos ministerijos žurnale tokios salvinės sistemos nufotografuotos šaudančios Karabache, tai armėnai dėl jų panaudojimo nemeluoja. Be abejo, abi pusės kategoriškai neigia šaudančios į gyvenamas vietoves ir į civilius.

Abi pusės teigia padariusios viena kitai milžiniškų nuostolių – tačiau aš jų čia neperrašinėsiu, kadangi šiais skaičiais visiškai netikiu, o juos patikrinti nėra galimybės. Azerbaidžano gynybos ministerija mini vis kitas naujas užimtas vietoves, tačiau jokių tai įrodančių nuotraukų ir video nepateikia. Parodo vos vieną kitą naują video, kuriame ir toliau demonstruoja iš oro naikinamą armėnų karinę techniką.


Karas Kalnų Karabache – kasetinėmis bombomis per miestus

Azerbaidžano miestas Ganja, kaip teigiama, atakuotas kasetiniais sprogmenimis / REPORT.AZ nuotr.


Armėnai rodo jau paminėtus nukautus Azerbaidžano karius, prieštankinėmis valdomomis raketomis pamušamą šarvuotą techniką ir įvairius artilerijos apšaudomų pozicijų vaizdus. Tačiau stipriausia žinutė informacine prasme man pasirodė įrašas, kuriame Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai su tyliu liūdesiu stebi, kaip už sienos Karabache armėnų artilerija talžo jų tautiečius. Įspūdingi, tankiai šalia vienas kito „gulančių“ sviedinių sprogimai. Nežinia, ar tai tikrai tai, ką teigia armėnai, bet žinutė galinga.

Armėnai leido mums pamatyti, kokią žalą padarė tiltui prie Stepanakerto vakar mano paminėta izraelietiška raketa LORA. Leido pamatyti todėl, kad nuvainikuoti Izraelio ginklų legendą – tiltas apgadintas nedaug, viena jo puse galima važiuoti be apribojimų. Tačiau viskas ne taip blogai, kaip nori įteigti. Pataikymo tikslumas iš tiesų įspūdingas, o sprogimo padaryta žala tokiam nedideliam užtaisui net labai nebloga. Tiesiog reikia pamiršti tą rusų propagandos įpirštą naratyvą, kad taktinės raketos yra viską naikinančios, ir kad „Iskanderai“ tiesiog viską nušluotų nuo žemės paviršiaus. Ne, taip nėra. Taiklios LORA raketos skirtos kitiems, svarbesniems taikiniams nei toks tiltukas – vadovavimo punktams, radarams, kitiems techniniams įrenginiams. Rusiškos raketos skirtos nešti branduolinį užtaisą ir nėra taiklios, jos neša tiek sprogmenų, kiek viena aviacinė bomba, o viena bomba net varnų medžiuose labai neišgąsdinsi.


Su LORA susijusi viena istorija – nelabai patikimas šaltinis paskelbė informaciją, kad armėnų diversinė grupė prasiveržė iki LORA pozicijų ir sunaikino vieną jų paleidimo įrenginį. Kadangi to nepatvirtino net armėnų gynybos ministerija, informacija vertintina kaip feikas.


Armėnai jau nebemini turkų, tik vis parodo keleto samdinių iš Sirijos nuotraukas. Neabejoju, kad jų šiame fronte yra, bet nedaug.


Reziumuojam.

Kaip ir anksčiau, informaciniame kare laimi armėnai. Panašu, kad laimi ir mūšio lauke – atrodo, kad Azerbaidžano pajėgos jau ima išsikvėpti. Vargu, ar pavyks greitai persigrupuoti ir įvesti šviežius rezervus. Panašu, kad susilpnėjo ir aviacijos veikimo intensyvumas – armėnai praneša apie numuštą Azerbaidžano sraigtasparnį, tačiau nė viename oficialiame pranešime nebeminima. Kad atakuoja Azerbaidžano aviacija ir dronai. Vakar minėjau, kad jau turėtų pradėti jaustis artilerijos šaudmenų stygius – iš matytų vaizdų nepanašu, kad Azerbaidžano pajėgos būtų sukaupę pakankamas jų atsargas ilgesniam puolimui.

Armėnija jau vakar sutiko derėtis. Azerbaidžanas kiekviena proga kartoja, kad paliaubų nebus ir prie derybų stalo nesės. Tą patį kartoja ir daugybė komentatorių oficialiose paskyrose.


Tačiau sėsti prie derybų stalo teks. Nemanau, kad Azerbaidžano pajėgos jau nebepajėgia pulti, tačiau jų puolamoji galia gerokai išsikvėpė. Nemanau, kad jie sugebės sutelkti pastiprinimus ir pakartoti kelių pirmųjų dienų puolimo intensyvumą. Atrodo, kad armėnų pajėgoms pavyko apsiginti, tačiau jų nuostoliai taip pat sunkūs ir skaudžiai juntami, kai kurios pozicijos visgi prarastos.


Spalio 4, aštunta karinio konflikto Kalnų Karabache diena

Rašau karinio konflikto, nors tai jau yra pats tikriausias karas.


Susišaudymai tęsiasi toliau palei visą fronto liniją. Abi pusės vis intensyviau kelia video įrašus su trofėjais. Azerbaidžanas įsibėgėjo informacinio karo fronte ir pateikia vis daugiau ir daugiau informacijos ir video įrašų. Tarp jų – ir iš užimtų armėnų pozicijų. Matosi, kad tai atskiri gynybos punktai, nepridengti ugnimi iš kaimyninių gynybos punktų – azerbaidžaniečiai vaikščioja visu ūgiu ir absoliučiai nesibijo apšaudymo.

Užimti tokį punktą kalnuose nelengva, bet paprastai jis turi tik nedidelę taktinę reikšmę. Video įrašai leidžia įvertinti neblogą azerbaidžaniečių ekipuotę ir gerokai prastesnį, netgi skurdoką armėnų karių aprūpinimą. Kaip jau minėjau, šaunamieji ginklai yra seno sovietinio tipo, ir tas šiek tiek stebina.

Ypač Azerbaidžano atveju – tikėjausi modernesnės pėstininkų ginkluotės. Labiausiai domina prieštankinių granatsvaidžių RPG-7 amunicija – jo prieštankinė kumuliatyvinė granata yra neefektyvi šaudant į pėstininkus lauko įtvirtinimuose ir atviroje vietovėje, o specialios skeveldrinės ar termobarinės granatos sukurtos ir naudojamos tik kelių valstybių kariuomenėse. Ukrainoje, ir kitur problema neretai sprendžiama pritaikant šaudyti 82 mm minosvaidžio minas – tačiau tai nėra nei gera, nei patogi išeitis, visų pirma dėl ženkliai kritusios ir taip mažo taiklumo (ir ne visada saugu patiems). Termobariniai užtaisai (į orą paskleidžiantys sprogų aerozolinį mišinį, kuris sprogsta panašiai kaip dujų kamuolys) efektyvūs uždarose ir pusiau uždarose patalpose, taip pat ir kalnuose, tačiau čia jų nematyti.


Parodyta trofėjinė iš armėnų paimta minosvaidžių baterija su automobiliais irgi kiek nustebino skurdoka įranga.


Atėjo laikas pakalbėti apie prirakintus arba neva prirakintus gynybinėse pozicijose armėnų karius. Užaugau sovietmečiu ir perskaičiau per daug propagandinio šlamšto apie „prirakintus“ vokiečių, rumunų ar italų karius Rytų fronte, kad taip lengvai imčiau ir patikėčiau. O dar taip dažnai suka šiuolaikinį rusišką filmą „Gegutė“, apie vokiečių prirakintą suomių snaiperį… Sovietiniai propagandiniai šablonai gajūs visoje buvusios SSRS erdvėje, Ukrainoje abi pusės perrašinėjo pačią primityviausią, maždaug penkiasdešimtųjų sovietinę propagandą, dažnai pakeisdami tik vietovės pavadinimą. Man asmeniškai ši istorija su prirakinimu kvepia melu, bet ko tik kare nepasitaiko. Kol kas pateikti „įrodymai“ neįtikina.


Azerbaidžano video apie tariamai prirakinamus armėnų karius, kad nepabėgtų


Abi pusės ir toliau apšaudo civilių gyvenamas vietoves, ir matomi vaizdai liūdina net ekrane. Artilerijos apšaudyti gyvenamieji kvartalai ir namai dar ilgai po to išlaiko kažkokį slogutį, niekada nemėgstu juose lankytis, nors tik čia gali paliesti ir įvertinti vienos ar kitos artilerijos sistemos padaromą žalą pastatų konstrukcijoms. Abi pusės šiandien didžiausią dėmesį ir skyrė viena kitos kaltinimui dėl civilių apšaudymo, ir paneigimui, kad tą daro jos pačios pajėgos.


Azerbaidžanas ryte pranešė apie neva sunkiai sužeistą nepripažinto Kalnų Karabacho lyderį Araiką Arutiunianą. Jerevanas šią žinią paneigė. Vėlyvą popietę Azerbaidžano prokuratūra jau pranešė apie jam iškeltą baudžiamąją bylą. Už suplanuotą civilių gyventojų žudymą ir panikos kėlimą tarp žmonių – taip ar panašiai turėtų skambėti 15-as Azerbaidžano baudžiamojo kodekso straipsnis. Taip kad greičiausiai A. Arutiunianas nenukentėjo.


Budriai sekama, kad nebūtų tiekiami ginklai ir medžiagos kitai kariaujančiai pusei per Sakartvelo ar Irano teritoriją, abi pastarosios tai kategoriškai neigia.


Čia rado vietos pasisakyti ir Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka. Apie tai, kad per paskutinį pusmetį nė viena kariaujanti pusė negavo iš Baltarusijos karinių krovinių. Politiniame fronte pagaliau pasigirdo naujų balsų. Pirmiausia – Azerbaidžano prezidentas kategoriškai atmetė galimybę kalbėtis apie taikos derybas tarpininkaujant Rusijos, JAV ir Prancūzijos vadovams, kadangi šie tris dešimtmečius nieko nedarė, kad būtų sustabdytas konfliktas. Tai tarsi kvietimas, tik kam? Jungtinėms tautoms? O galbūt – Kinijai?


Armėnija viešai pareiškė tikinti, kad Rusija laikysis savo įsipareigojimų pagal Kolektyvinio saugumo sutartį, jeigu to bus paprašyta.


Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas nuo retorikos apie kovą be jokių kompromisų perėjo prie konkretesnių reikalavimų. Jis kol kas vienintelis – Armėnija turi išvesti savo pajėgas iš Kalnų Karabacho. Šis reikalavimas neįvykdomas, bet tai jau šiokia tokia pradžia – jokios derybos neįmanomos, kol nėra pareikšta kokių nors reikalavimų. Derybos šiuo atveju tik dėl karo veiksmų nutraukimo ir paliaubų – jokios derybos dėl Kalnų Karabacho ateities šiandien ir artimiausiu metu yra neįmanomos.



InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje