Prof.R.Finnin: „Rusų liberalizmas baigiasi ten, kur iškyla Ukrainos klausimas“

Kokią reikšmę kare ir Rusijos agresijoje prieš Ukrainą turi kultūra ir kalba? Ką daryti, tiesiog išbraukti Rusijos imperialistiniu mąstymų persmelktą kultūrą, ar visgi ją ištyrinėti iki panagių ir išsiaiškinti, kaip sukuriamas žmogus, kuriam kiti neegzistuoja, o žudyti tuos, kurie ką tik buvo broliai, yra normalu?



Kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvo pritaikytos politinės ir ekonominės sankcijos. Tačiau ne tik. Pasekmės keliauja į visas sritis – sportą, kultūrą, o rusiškojo dalyvavimo atmetimas sklinda. Antrą karo savaitę Lietuvos Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijos rekomendavo laikinai apriboti bendradarbiavimą ir nekviesti į Lietuvą Rusijos atlikėjų ir kultūros veikėjų, išskyrus tuos, kurie viešai pasmerkė Kremliaus režimo karinę agresiją. Dar pora dienų anksčiau visoje Europos Sąjungoje buvo nuspręsta uždrausti RT ir Sputnik transliacijas Bendrijoje. Tiesa, šiuos du sėkmingai pavaduoja eilė kitų Putino propagandos skleidėjų, tačiau šie buvo didžiausi.


Italijoje buvo atšauktas universiteto kursas apie Fiodoro Dostojevskio kūrybą. Vėliau sugrąžintas, po reakcijos socialiniuose tinkluose. Nyderlanduose Amsterdamo paveldo muziejus nutraukė ryšius su Ermitažu Sankt Peterburge, uždarydami jų paroda „Rusijos avangardas: meno revoliucija“. Velso Kardifo Filharmonijos orkestras iš repertuaro išėmė Čaikovskį, nenorėdami groti 1812 uvertiūros ir Simfonijos No 2′.


Kai kurie rusai menininkai patys pasitraukė – pavyzdžiui, iš Venecijos Bienalės Rusijos paviljono, pareikšdami, kad ten nėra vietos menui, kol ukrainiečiai slėptuvėse, o rusai neprotestuoja.


Tačiau netyla ir diskusijos, ar tai teisinga?..


Kokią reikšmę šiame kare ir Rusijos agresijoje turi kultūra, kalba, ką reiškia tai, kad dažnas ukrainietis kalba ta pačia kalba, kaip ir juos išnaikinti pasiryžusi valstybė. Ar bendra ir suprantama kalba padeda sėti dezinformacijos ir propagandos sėklas ten, kur rusų kalbą supranta, įskaitant ir Lietuvą?


Apie tai pokalbis su Kembridžo universiteto Ukrainos studijų profesoriumi, dr. Rory Finnin. Ukrainistikos studijas Kembridže jis įkūrė 2008 m. Rory Finnin tyrinėja literatūros ir nacionalinės tapatybės sąveika Ukrainoje, studijuoja sovietų rusų disidentinę literatūrą, turkų nacionalistinę bei Krymo totorių literatūrą.


Kaip kultūra dalyvauja šiame kare ir kaip kuriant dezinformacinį lauką – kalba taip pat kultūros dalis ir būdas ją skleisti. Lietuvoje taip pat diskutuojama, ar turim „cancelinti“ visą rusų kultūrą, ar turėtume išbraukti Tolstojų, Puškiną ar kitus, koks jūsų manymu teisingas sprendimas?


Man pačiam tai labai sudėtinga, emociškai aš jaučiu tiek daug pykčio ir įniršio dėl karo ir tokios agresijos iš Rusijos Federacijos prieš Ukrainą, kad man sunku kalbėti rusiškai, girdėti rusų kalbą. Neseniai sakydamas kalbą turėjau ištarti „Puškinas“ ir man tai buvo labai sudėtinga – dėl šio karo. Bet tada turiu sau priminti, kad kalbos neneša ginklų, kultūros nesukelia karo, ir dabar mums reikia sugebėti išpakuoti šitą kultūrinę medžiagą ir padaryti tai, ko nedarėm anksčiau, bet kas turi būti padaryti – išnagrinėti imperines nuotaikas Dostojevskio, Puškino, Tolstojaus kūryboje, iš tikrųjų susidurti su jų kūryba ir susieti su šiuo karu, be ko nors „cancelinimo“. Nes jei mes tai tiesiog išbrauksim, galim lengvai apie tai pamiršti – tai yra problema su šiuo noru tiesiog juos „cancelinti“. Tiesa, tai kai kuriais aspektais palengvintų gyvenimą, tačiau intelektine prasme mes turime jį sunkinti.

Turim išnagrinėti imperines nuotaikas Dostojevskio, Puškino, Tolstojaus kūryboje, išnagrinėti jų kūrybą ir susieti su šiuo karu. dr.rory finnin

Sakyčiau toks mano atsakas, bet jis ateina pirmiausiai supratus savo emocijas ir asmeninį pyktį ir emocijas apie „aukštąją rusų kultūrą“, kuri išstumė tiek daug kitų kultūrų Vakaruose, tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, kur aš ir dirbu. Aš jaučiu, kad mes turim stoti į akistatą su šia istorijos dalimi, bet ne ją tiesiog dabar išbraukti. Daug sudėtingesnis darbas yra suprasti, kaip šie darbai, ši kūryba prisidėjo prie Rusijos imperinės galios, bet tuo pačiu ir pakurstė rezistencinį rusiškojo liberalizmo judėjimą. Kita vertus, rusiškasis liberalizmas vis dar turi problemų su imperiniu šovinizmu, ypač nukreiptu į ukrainiečius. Žinomas posakis, kad rusų liberalizmas baigiasi ten, kur iškyla Ukrainos klausimas. Manau tai vis dar tiesa. Ir mūsų srityje, slavistikos studijose Jungtinėje Karalystėje ir JAV, aš nemanau, kad mes apskritai apie tai galvojom. Tad negalim šių darbų išbraukti, nes mums reikia ištyrinėti juos ir tai, kokią prieštaringą rolę jie turėjo istorijoje.

Rusų liberalizmas baigiasi ten, kur iškyla Ukrainos klausimas. dr.rory finnin

Sugrįžtant prie kalbos – kartais tai ir būdas bendrauti su ukrainiečiais, nes daugelis jų nekalba angliškai pakankamai gerai, kad išreikštų savo mintis ir emocijas, nors ir nenori kalbėti rusiškai. Lietuvoje, kai girdime rusų kalbą žinom, kad tai ukrainiečiai. Bet ką tai reiškia ir dezinformacijos sklaidai – Lietuvoje žmonės, kurie skleidžia prorusišką naratyvą, paprastai „gyvena“ rusiškuose kanaluose, ko negalėtų daryti, jei nemokėtų rusų kalbos. Kaip elgtis – kaip ir Jūs minėjot, sunku girdėti ir kalbėti agresoriaus kalba.


Sunku klausyti negalvojant apie karą. Tai daug kam trigeris ir daugeliui ukrainiečių tai trigeris sugrąžinantis traumuojančias patirtis. Tad pirmiausiai labai svarbu suprasti, kiek rusų kalba pati savaime gali sukelti traumą. Manau būtina pripažinti nacionalines kalbas tiek, kiek tik įmanoma, ir dėti pastangas – jeigu kas ir nekalba ukrainietiškai, svarbu suprasti, kad rusų kalba nebūtinai yra jų pirmoji kalba ir kad ji tuo pat metu gali kelti traumą. Aš per dažnai matau profesinėse situacijose, kad rusų kolegos, kai kreipiasi į ukrainiečius kolegas, iškart pradeda su jais kalbėti rusiškai. Jie tai daro ne dėl antipatijos ar šovinizmo, jie tiesiog mano, kad tai geriausias būdas greitai surasti bendrą kalbą. Bet tuo pat metu jie nesupranta, kad ignoruoja faktą, jog galbūt tai nėra ta kalba, kuria šie norėtų dabar kalbėti, ir kartais, manau, tikrinasi su pašnekovu. Tai sudėtingas dalykas, ypač, kai norim komunikuoti, išreikšti jausmus, kai norim kalbėti viešai pasauliui, norim naudoti pačias efektyviausias komunikacijos priemones ir tai suprantama. Bet, manau, nepadarom pakankamai, kad pasitikrinti, sustoti ir paklausti, ar tai kalba, kurią jūs pasiruošę naudoti? Ir jei ne, kalbėti ukrainiečių ar lietuvių kalba, priklausomai nuo aplinkybių.


Manau, kad būtinai turim imtis papildomų žingsnių bendraudami, kad pripažintume kitus, kurie kalba kita nei rusų kalba, ir nepriimti dalykų automatiškai. Tai empatija, į kurią įeina ir pastangos, pasitikrinimas dėl visiems priimtinos kalbos. Nes kartais norėdamas, kad pasaulis tave išgirstų, tu gali pasirinkti ir rusų kalbą.


Bet jūsų klausimas apie rusiškus kanalus ir jų įsiskverbimą į, pavyzdžiui, Estiją – tai didžiulė problema. Matėm, kaip rusų kalba buvo naudojama projektuoti Rusijos politikos galią pasauliui ir ne tik tai. Ji buvo naudojama priešpastatyti kultūrinius skirtumus. Sugrįžtant prie Putino pareiškimų, kad rusai ir ukrainiečiai yra vienodi – jau pati formuluotė ištrina ukrainiečių skirtumus. Matėm tą problemą su rusakalbiais Donbase, į kuriuos Kremliaus valstybiniuose kanaluose žiūrima kaip į rusus. Priemonės, kurių dažnai imasi nepriklausomos valstybės ribodamos rusų valstybinių kanalų skverbimąsi į regioną, dažnai labai jautrios dėl saugumo klausimų, nes tiek daug visko yra už tų terminų, visa istorija, kuriai niekada niekas nebuvo priešpastatyta. Tad be stojimo į akistatą su šiomis rusiškos kultūros idėjomis, jos gali toliau pūliuoti, išlikti ir išlaikyti tas problemas, kurios tęsiasi iki dabar.


Tai ne tik pati kalba, bet ir žodžiai, terminologija, kurią vartojame – visi tie „posovietinis“, „Pribalika“, ar „Ukrainos karas“, tokį hashtagą gali tikrai surasti bet kur. Bet tai ne Ukrainos karas. Ar tai irgi būdas pasėti sėklas? Kaip vertinti šiuos dalykus – ar tiesiog nemalonu, skaudu girdėti, bet ne taip ir svarbu? Ar tai tiesiog lengviau, pasakai Rytų Europa, ir visi žino, nebereikia vardinti visų šalių?


Manau čia mes nuolat turime problemą. Problema, kad naudojama terminologija, kuri neleidžia suprasti Rusijos agresijos. Kai sakom – „Ukrainos karas“ arba „karas Ukrainoje“. Vienas kolega kalbėjo, kad gal tai nėra problema, nes jei kalbam apie, pavyzdžiui, Vietnamo karą, Irako karą, mes kalbame apie tiesiog lokaciją. Aš tai suprantu. Tačiau, kai naudojamas terminas „Ukrainos karas“ arba „karas Ukrainoje“, dažnai tai visiškai ištrina Rusijos agresiją. Prisimenu Oskarų ceremonijos apdovanojimus metų pradžioje, kur buvo išreikštas solidarumas su ukrainiečiais. Ir tai buvo puiki akimirka, bet ten nei karto niekas nepaminėjo Rusijos ir niekas nepaminėjo Rusijos agresijos. Tad susitelkimas į Ukrainą yra geras ir suprantamas, jei tai lydima tiesioginio vyraujančio fokuso į karo priežastį ir šalį, kuri gali sustabdyti karą dabar, ir, akivaizdu, kad tai Rusija.


Turint šiuos dalykus omenyje, kai matom #Ukrainianwar – čia nėra paminėta šalis agresorė. Manau, tai kompleksinė problema, pirmiausiai turime minėti Rusijos agresiją ir tik tada minėti Ukrainą.


Terminai yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, ilgą laiką Vakarų žiniasklaidoje minėtas civilinis karas – tai visiškai nekėlė visuomenės susidomėjo. Nes britų, ar amerikiečių skaitytojui, žiūrovui, terminas „civilinis karas“ pasakė, kad tai Ukrainos vidaus reikalas, o ne konfliktas tarp valstybių, kuris gali plėstis. Matėm ir daugiau, kai taip buvo kalbama net tarp akademikų, kai karas jau buvo visiškai aiškus, jie vis dar kalbėjo apie „civilinį karą“, kuris reiškia daug mažiau.


Manau, jei būtų nuo 2014 metų naudotas terminas „karas“, galbūt mes būtume matę uždaromą oro erdvę virš Ukrainos. Kai Nyderlandų lėktuvas MH17 buvo numuštas manau visi turėjome problemą su terminologija, kurie neperteikė situacijos taip rimtai, kaip to reikėjo pasaulio bendruomenei – kad tai buvo dvi valstybės, kurios kovojo, ir kad viena šalis agresyviai įsiveržė į kitą. Tad šie terminai reiškia labai daug, jie reiškia gyvybės ir mirties kortas.

Manau, jei būtų nuo 2014 metų naudotas terminas „karas“, galbūt mes būtume matę uždaromą oro erdvę virš Ukrainos. dr.Rory finnin

Tuo pat metu komunikuodami bandome būti ekonomiški ir kalbėti efektyviai, bet viskas priklauso nuo pastangų. Jeigu imsimės žingsnių save kiek labiau kontroliuoti, neskubėti, tai manau padarysime viską, ką galim. Bet jei tik naudojame šiuos terminus, nes jie trumpesni ir taip lengviau, tada mes ryžtamės vadinamam episteminiam smurtui, smurtui prieš žinias, prieš supratimą, o to įtaka yra didžiulė.


O kas atsakingas už tuos terminus, pavyzdžiui „Ukrainos karas“, ar tai žurnalistai? Ir kas turėtų juos keisti?


Aš diskutavau su tarptautinės teisės specialistais apie šią problemą. Ir dažnai jie siūlo žurnalistams pateikti teisines priežastis pagal tarptautinę teisę, kodėl, pavyzdžiui, žodis „agresija“ turi būti naudojamas kalbant apie tai, kas vyksta Ukrainoje nuo 2014-ųjų metų. Kad Rusija aneksuodama Krymą atliko ypatingos agresijos veiksmą, kuris turi specialų apibrėžimą tarptautinėje teisėje. Manau, kad akademinio pasaulio žmonės turėjo daug labiau tiesiogiai aiškinti, kad agresija yra tarptautinės teisės nusikaltimas, kad agresijos nusikaltime yra agresorius, ir šie dalykai turi būti aiškiai pasakyti. Tada žurnalistai būtų turėję intelektinį akademinį palaikymą, kurio jiems reikėjo.


Tad problema, manau, pirmiausia tarptautiniuose ir akademiniuose ratuose, kurie nenaudojo teisingos terminologijos, jie negalvojo apie tai, ir remiantis mano patirtimi, dažnai tai lėmė tai, kad žurnalistai tiksliai nežinojo ką pasakyti ir kaip tai pasakyti.


Tačiau dabar, po daugelio mėnesių šio pilnos apimties įsiveržimo į Ukrainą, dauguma mūsų (mokslininkų) labai aiškiai pasisakė apie agresiją, genocidą, kuris turi būti absoliučiai aiškiai įvardintas, nes Rusijos valstybė ir valstybiniai informacijos kanalai nuolat kalba apie ketinimus sunaikinti ukrainiečius ir Ukrainos tautinę kultūrą, nušluoti Ukrainą nuo žemėlapio. Niekada istorijoje dar neturėjome tokių ketinimo sunaikinti visiškai, ar dalį žmonių, įrodymų.


Net Ruandos genocido metu sunku surasti atvejus, kai valstybė ar valstybės institucijos viešai reikštų tokius ketinimus. Bet šiame kare turime viską.

Net Ruandos genocido metu sunku surasti atvejus, kai valstybė ar valstybės institucijos viešai reikštų tokius ketinimus. Bet šiame kare turime viską. dr.Rory Finnin

Tad manau dabar tai tik inercija, įprotis. Mačiau redaktorius dėl kažkokios priežasties toliau kartojančius “Rusijos remiami separatistai”, aprašant rusų proksius Donbase ir Chersone. Tai šokiruojanti klaida žurnalistinėje praktikoje.


Tai susiję su baime, jie nenori kurti kontroversijos. Ir čia vėl turėtų įsijungti akademikai ir pasakyti, kokie tikslūs terminai turi būti naudojami. Kad žurnalistai, redaktoriai, kurie apie tai kalba, suprastų visumą ir svarbą visuomenei. Kitaip, be tokio palaikymo, žurnalistai kartais įstringa su blogais įpročiais.


Aš nemažai domėjausi žiniasklaida Afrikoje, nes tai vieta, kuri sulaukia didelio Rusijos dezinformacijos kampanijų susidomėjimo. Vienos televizijos programos Nigerijoje pavadinimas yra „Rusijos invazija Ukrainoje“. Tai labai aišku. Reikia pagirti už tikslumą terminologijoje ir nuolat akcentuoti, kas už tai atsakingas, o kas ginasi, saugomas tarptautinės teisės. Nes Jungtinių Tautų chartija šalims garantuoja teisę naudoti karinę jėgą ginantis.


Tad tai įmanoma padaryti, mes tiesiog turime aiškiau kalbėti vienu balsu apie terminus, kurie turi būti naudojami. Tikiuosi, kad tai įmanoma pakeisti, pamatysim…

 

Su Kembridžo universiteto Ukrainos studijų profesoriumi, dr. Rory Finnin FM99 laidos „Pilietiškumo dėlionė“ autoriai kalbėjo Estijoje, Tarptautinio gynybos ir saugumo centro surengtame seminare apie informacijos suirutę politikoje, žiniasklaidoje ir istoriniuose prisiminimuose.

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje