Rusijos dronų programos spindesys ir skurdas

Rusijos kariuomenė nuo 2014 m. teigia išleidusi maždaug 9 mlrd. JAV dolerių dronų programai vystyti. Tačiau rusų dronai yra vis dar tame pačiame lygyje kaip 2014 m. Ukrainiečiai šiuo metu turi netgi aiškų pranašumą prieš rusus. Panašu, kad vienintelis šios programos spindesys yra deklaratyvūs skambūs skaičiai, o visa kita tik gilus skurdas, verčiantis rusus pirkti šlamštą Irane.


Nepaisant to fakto, kad priskaičiuojami net 44 rusiškų dronų pavadinimai, tik keletas jų gavo praktinį pritaikymą Rusijos kariuomenėje. Dalis jų taip ir liko prototipo stadijoje ir niekada nebuvo pakilę nuo žemės. Pirmieji šiuolaikinės Rusijos bandymai kurti savo gamybos modernius dronus siekia ankstyvą devintą dešimtmetį, kai 1994 m. buvo pradėtas kurti pirmasis nepilotuojamas sraigtaspartinis Ка-137. Šio įstabaus dizaino bepiločio pirmasis bandomasis skrydis įvyko 1998 metais. Palyginimui, tais pačiais metais JAV pristatė RQ-4 Global Hawk, o MQ-1 Predator pirmąjį skrydį atliko dar 1994 metais.


Bepilotis Ка-137. 1998 m. Nuotrauka: Armijos ir kareiviai. Karinė enciklopedija (rus. Армии и Солдаты. Военная энциклопедия)


MQ-1 Predator. 1994 m. Nuotrauka: wikipedia.org

RQ-4 Global Hawk. 1998. Nuotrauka: wikipedia.org



Sunkieji, tolimojo nuotolio bepiločiai dronai


Skat


2005 metais konstruktorių biurai „MiG“ ir „Klimov“ pradėjo darbus prie nematomo bepiločio „Skat“ modelio. Iš esmės tai amerikiečių X-47B kopija, kuris skirtas vykdyti stebėjimo, žvalgybos ir smogiamąsias operacijas. Nors po 7 metų oficialiai buvo pranešta apie šios programos sustabdymą, visgi 2015 metais „MIG“ generalinis direktorius Sergejus Korotkovas laikraščiui „Vedomosti“ (rus. Ведомости) prasitarė, kad darbai yra tęsiami. Nors labiau tikėtina, kad jis turėjo omenyje bendradarbiavimą su kitu konstruktorių biuru „Suchoi“ (rus. Сухой), 2012 m. laimėjusiu gynybos ministerijos užsakymą sukurti ir pagaminti sunkųjį bepilotį lėktuvą C-70 „Ochotnik“ (rus. Охотник, liet. Medžiotojas). Šie bepiločiai dronai savo konstrukcija yra labai panašūs.


Bepilotis SKAT (rus. Скат). Nuotrauka: https://vpk.name/


Ochotnik


Jei pirmasis kūrinys nebuvo net išbandytas, tai C-70 „Ochotnik“ pakilo į pirmą bandomąjį skrydį 2021 metais. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu buvo išreiškęs viltį, kad darbai bus baigti 2022 metais, tačiau rimtesniuose šaltiniuose minima, tik apie dar trijų prototipų bandymus 2022 – 2023 metais. Todėl pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais Rusijos armijos ginkluotėje jis teoriškai galėtų pasirodyti ne anksčiau kaip 2024-2025 metais.


Pagal deklaruojamus duomenis C-70 „Ochotnik“ yra ilgo nuotolio, sunkusis bepilotis lėktuvas, sveriantis apie 20 tonų, galintis skristi 6000 km atstumu, pasiekti 1000 km/h greitį bei nešti apie 5 tonų svorio ginkluotę. Šis bepilotis yra sukurtas dirbti sąveikoje su SU-57 naikintuvais. Tai, matyt, pats sunkiausias bepilotis pasaulyje.


Bepilotis C-70 „Ochotnik“ (rus. Охотник). Nuotrauka: https://pikabu.monster/


Panašios klasės analogų palyginimas


Sunkieji, vidutinio nuotolio bepiločiai


Orion


Pats populiariausiais ir jau priimtas į Rusijos armijos ginkluotę šios klasės modelis yra „Orion“ (rus. Орион). Pagal deklaruojamus duomenis, eksportinis „Orion–E“ (rus. Орион-Э) modelis, sveria apie 800 kg, gali skristi 7,5 km aukštyje 250-300 km atstumu, pasiekti 200 km/h greitį, bei nešti iki 200 kg svorio ginkluotę. Savo charakteristikomis tai niekuo neišsiskiriantis bepilotis, kuris daugeliu charakteristikų nusileidžia savo klasės kitų šalių analogams, kaip pvz. Turkijos „Bayraktar“ ar Izraelio „Hermes 900“, jau nekalbenat apie JAV gaminamus „Predator“ ar „Grey Eagle“, kurie rusišką „analogą“ savo technologijomis lenkia dešimtmečiais.


Bepilotis Orion-E (rus. Орион-Э). Nuotrauka: https://ru.wikipedia.org


Panašios klasės analogų palyginimas


Forpost-R


„Forpost“ (rus. Форпост) yra Izraelio vidutinio nuotolio drono „Searcher Mk II“ iš „Israel Aerospace Industries“ versija, kurią nuo 2012 metais pagal licenciją rusai gamina Uralo civilinės aviacijos gamykloje, Jekaterinburgo mieste. Vienas vienetas šaliai agresorei kainuoja apie 7,5 milijonųs JAV dolerių, su sąlyga, kad jis bus surinktas iš originalių komponentų, kaip numatyta sutartyje su kūrėju. Rusijos armijos ginkluotėje yra dvi „Forpost“ versijos. Iš pradžių dronas buvo sukurtas išskirtinai žvalgybai („Forpost“), tačiau vėliau buvo sukurtas smogiamasis modelis („Forpost-R“), kuris pirmą kartą buvo pristatytas „Army-2021“ forume. Ši drono versija po sparnais turi dvi mažas raketas, skirtas naikinti pavienius antžeminius taikinius.


Bepilotis „Forpost-R“. Nuotrauka: https://news.ru/


Panašios klasės analogų palyginimas


Lengvieji, trumpo nuotolio bepiločiai


Orlan-10


Šioje klasėje vienareikšmiškai lyderiauja žvalgybinis dronas „Orlan-10“ (rus. Орлан-10). Jo veikimo diapozonas siekia iki 50-120 km, ore jis gali išbūti 10-18 val. Tai daugiausiai Rusijos armijoje naudojamas bepilotis, kurių šiai dienai gali būti pagaminta apie 1500 vnt. „Orlan-10“ yra paleidžiamas iš specialios laidyklės, kuri užtikrina dronui pradinį greitį. Nusileidžia jis parašiuto pagalba - drono operatorius sumažina orlaivio greitį ir išsiskleidęs parašiutas nuleidžia droną ant žemės.


„Orlan-10“ sukūrė Rusijos radijo technologijų įmonė „Specialusis technologijų centras“ (rus. ООО Специальный Технологический Центр). Ši bendrovė dalyvauja kuriant vieningą Rusijos taktinio valdymo ir valdymo sistemą pagal į tinklą orientuoto karo koncepciją. Tačiau, kaip paaiškėjo tiriant Ukrainoje numuštą „Orlan-10“, Rusijoje buvo pagamintas tik drono korpusas ir navigacijos imtuvas MNP-M7. Tačiau net ir imtuvas yra pagrįstas ADSP-BF534 lustu, kurį gamina amerikiečių kompanija „Analog Devices“. Kiti komponentai, tokie kaip GPS sekiklis, starterio generatorius, variklis, uždegimo modulis, skrydžio valdiklis, telemetrijos perdavimo modulis, GPS modulis buvo gaminami JAV, Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje ir kitose šalyse.


Žvalgybinis dronas „Orlan-10“. Nuotrauka: https://ru.wikipedia.org


Granat-4


„Granat- 4“ gamina bendrovė „Iževsko bepilotės sistemos“ (rus. Ижевские беспилотные системы), kuri yra „Kalašnikov“ (rus. Калашников) koncerno dalis. Šis bepilotis skirtas stebėti žemės paviršių, objektus, greitkelius, gyvąją jėgą ir įrangą realiu laiku, taip pat radijo žvalgybai, radiacijos šaltinių identifikavimui, elektroninės įrangos trukdžiams ir slopinimui. Jis gali turėti skaitmeninį fotoaparatą ir vaizdo modulį su spalvota kamera, turi galimybę fotografuoti ir įrašyti vaizdo įrašus matomoje ir infraraudonųjų spindulių diapazone. Dronas veikia kaip dalis komplekso, kurį sudaro antžeminė valdymo stotis, du dronai, keičiamų galios modulių rinkinys ir transporto bei paleidimo kompleksas ant KamAZ bazės. Pasiruošimas dronų pakėlimui trunka apie 20 minučių, droną valdo keturi kariai. Pakilimas vyksta naudojant katapultą, nusileidimas – parašiutą. Kaip ir mažesni broliai jo broliai („Granat-1“ bei „Granat-2“), šis dronas yra „Navodčik-2“ artilerijos paramos sistemos dalis.


„Granat- 4“. Nuotrauka: https://ru.wikipedia.org


Panašios klasės analogų palyginimas


Mikro dronai


Lastočka


Šie dronai yra gaminami koncerne „Vega“ ir sukurti „Luch“ projektavimo biure (Rybinskae). Atakos dronas „Lastočka“ yra „Elbit Systems“ gaminamo izraelietiško „Skylark-1 LEX“ analogas. Pirmasis šios šeimos atstovas buvo 4 kg bepilotis, galintis gabenti tik stebėjimo įrangą. Vėliau buvo sukurta jo „M“ modifikacija, kuri pagaminta pagal panašią aerodinaminę schemą, tačiau turi skirtingą lėktuvo korpuso dizainą nei ankstesnis modelis. Skirtingais šaltiniais jis gali gabenti 120 mm valdomą miną "Gran" su lazerio pagalba nukreipiama galvute arba 43 mm granatą.


Tai yra naujausias Rusijos dronas. Pirmą kartą šie dronai pasirodė tik 2021 metų rugsėjį per Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad-2021“. Tikslių duomenų apie šį aparatą viešuosiuose šaltiniuose nėra. Tačiau jo Izraelio analogo „Skylark“ kilimo svoris yra 7,5 kilogramo, iš kurio 1,2 kilogramo gali būti naudingoji apkrova. Didžiausias nurodytas „Skylark“ skrydžio aukštis – 4,6 tūkst. metrų, skrydžio laikas – 40 valandų, veikimo nuotolis – 40 kilometrų.


Dronas „Lastočka-M“. Nuotrauka: https://iz.ru/


Eleron – 3 ir Eleron-10


Iš pradžių „Eleron-3“ buvo skirtas civiliniam sektoriui, žvalgyti dujotiekiams bei elektros linijoms arba paieškos ir gelbėjimo misijų metu. 2012 metais Rusijos ginkluotosios pajėgos nusprendė įsigyti „Eleron-3“ kartu su didesniu jo dvyniu „Eleron-10“. Rusijos ginkluotosios pajėgos modernizuotą versiją „Eleron-3SW“ naudojo nuo 2014 metų Rusijos ir Ukrainos kare Donbase, karinėse operacijose Sirijoje – nuo ​​2015 m., bei invazijos į Ukrainą metu - 2022 m.


Žvalgybinis dronas Eleron-10D. Nuotrauka: https://www.armyrecognition.com


Žvalgybinis dronas Eleron-3SW. Nuotrauka: https://www.armyrecognition.com


Zastava


Šis dronas iš tiesų sukurtas Izraelyje, pagal licenziją Rusijoje gaminamas dronas „Bird Eye 400 UAV“. Dėl šių dronų gamybos rusai 2012 metais pasirašė sutartį su Izraelio įmone „Israel Aerospace Industries“ (IAI). Šio bepiločio drono kaina yra 2 mln. JAV dolerių. Kaip ir vidutinio nuotolio bepiločiai dronai „Forpost“, „Zastava“ gaminami Uralo civilinės aviacijos gamykloje Jekaterinburgo mieste.


„Zastava“ yra skirtas taikinių žvalgymui, ugnies reguliavimui, kitų bepiločių ir orlaivių kritimo vietų aptikimui. Sistema telpa į 2 kuprines ir aptarnaujama 2 žmonių įgulos. Prieš nusileisdamas, IAI „Bird Eye 400“ turi atlikti „salto“ 180 laipsnių kampu, kad nesugadinti įrangos. Elektros variklis maitinamas keičiama baterija.


Žvalgybinis dronas “Zastava“. Nuotrauka: ria.ru


Zala


„Zala“ gaminami Rusijos įmonėje „ZALA Aero“. Nepilotuojamas orlaivis sukurtas pagal „skraidančio sparno“ aerodinaminę konfigūraciją ir sudedamas iš sklandytuvo su automatine autopiloto valdymo sistema, variklio, borto maitinimo sistemos, nusileidimo parašiutu sistemos ir nuimamo naudingųjų krovinių bloko. Siekiant užtikrinti, kad orlaivis nepasiklystų vėlai paros metu, ant korpuso sumontuotos miniatiūrinės LED lempos. „ZALA 421-08“ paleidžiamas iš rankų, o nuleidžiamas su parašiutu.


Žvalgybinis dronas ZALA 421-08 M. Nuotrauka: https://www.airrecognition.com


Granat 1 ir Granat 2


„Granat-1“ labai panašus į „ZALA 421-08“. Šis panašumas paveldėtas iš buvusio abiejų gamintojų bendradarbiavimo. „Granat-1“ gamina bendrovė „Iževsko bepilotės sistemos“ (rus. Ижевские беспилотные системы), kuri yra „Kalašnikov“ (rus. Калашников) koncerno dalis. Dronas skirtas žvalgybai iki 10 km atstumu ir leidžia perduoti artilerijos taikinių koordinates. Jis gali turėti skaitmeninį fotoaparatą ir vaizdo modulį su spalvota kamera, turi galimybę fotografuoti ir įrašyti vaizdo įrašus matomoje ir infraraudonųjų spindulių diapazone. Duomenys operatoriui perduodami realiu laiku skaitmeniniu radijo ryšiu. Šis bepilotis yra „Navodčik-2“ (rus. Наводчик-2) artilerijos paramos sistemos dalis.


„Granat-2” nors ir yra vėlesnė „Granat-1” versija, joje panaudoti tik nedaugelis pirmtako techninių sprendimų. Todėl abu bepiločiai stipriai skiriasi tiek savo konstrukcija, tiek techninėmis charakteristikomis. „Granat-2” yra žvalgybinis orlaivis, skirtas stebėjimui ir patruliavimui. Kaip ir „Granat-1“ šis dronas taip pat yra „Navodčik-2“ artilerijos paramos sistemos dalis.


Granat-1. Nuotrauka: http://bastion-opk.ru


Granat-2. Nuotrauka: http://bastion-opk.ru


Panašios klasės analogų palyginimas


Irano dronai Rusijos armijos ginkluotėje


Mohajer-6


Informacijos apie Rusijos kariuomenės bepiločių orlaivių „Mohajer-6“ naudojimą atviruose šaltiniuose nėra tiek daug, bent jau kol kas nežinoma – ar rusai šiuos bepiločius orlaivius naudoja kaip smogiamuosius, ar žvalgybinius, ir apskritai kaip aktyviai „kelia“ juos į dangų. Tačiau Rusija jau prarado vieną tokį bepilotį orlaivį šių metų rugsėjo 23 dieną – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė pranešė apie vieną šių dronų numušimą.


Mohajer-6 aprūpintas Ghaem-5 TV valdomomis raketomis ir daugiaspektriniu jutikliu. Jo sparnų plotis yra 10 metrų, o ilgis - 7 metrai. Maksimalus skrydžio greitis – 200 km/h, skrydžio trukmė – 12 valandų, didžiausias skrydžio aukštis – 5400 metrų.


Iranietiškas dronas Mohajer-6. Nuotrauka: https://ru.espreso.tv/


Shahed-136


„Shahed-136“, arba rusiškas jo pavadinimas „Geran-2” (rus. Герань-2), yra „savižudis“ dronas skirtas antžeminiams taikiniams naikinti. Jie gali savarankiškai nuskristi daugiau nei tūkstantį kilometrų. Apie „Shahed-136“ patikimos informacijos mažai, nes tai ne serijinės gamybos bepilotis dronas. Tai primityvios mašinos. Jos pagamintos pusiau rankiniu būdu.


Irano dronas „Shahed-136“. Nuotrauka: https://mezha.media


Šie dronai sveria apie 200 kg, greitis apie 185 km/h. Juose sumontuoti Kinijoje pagaminti MD550 oru aušinami dvitakčiai vidaus degimo varikliai, kurie yra Vokietijoje pagaminto variklio „Limbach L550E“ kopija. Panašūs varikliai buvo naudojami VW Beatles automobiliuose. Būdami ore jie skleidžia labai didelį garsą, dėl kurio ukrainiečiai juos praminė „mopedais“. „Shahed-136“ gabena apie 40 - 50 kg sprogmenų. Tai nėra daug palyginti su raketomis, tačiau šie dronai yra pigūs, skraido žemai ir dažnai atakuoja būriais, todėl oro gynybai juos sunkiau aptikti ir numušti. Vis dėlto, ukrainiečių priešlėktuvinei gynybai pavyksta numušti apie 60% visų jų kiekio.


Numuštas Irano „Shached-136“ su rusiška markiruote „M214 Geran-2“. Nuotrauka: https://www.unian.net/


Shahed-131


„Shahed-131“ yra mažesnė „Shahed-136“ „kamikadzės“ drono kopija. Jei „Shahed-136“ sveria 200 kg, o kovinė galvutė apie 40 – 50 kg, „Shahed-131“ sveria atitinkamai 135 kg, o kovinės galvutės svoris apie 10–15 kg.


Irano dronas Shahed-131. Nuotrauka: https://cybershafarat.com/


Rusijos bepiločių gamybos sektorius sėkmingai merdėja


Nepaisant tam tikrų sovietinio laikotarpio laimėjimų, dabartinės Rusijos bepiločių vystymo programos beviltiškai atsilieka nuo panašių NATO šalių programų. Prastas projektų finansavimas (ar dažnai tiesiog uždarymas) 1990 metais lėmė tai, kad daug kvalifikuotų specialistų paliko šį pramonės sektorių, o bėgant metams įgyta patirtis buvo prarasta negrįžtamai. Svarbiausios technologijos, tokios kaip valdymo sistemos, būtinos vystyti savo bepiločius dronus, taip ir nebuvo sukurtos.


2000-2010 metais Rusija į bepiločių orlaivių vystymą investavo apie 5 mlrd. rublių (apie 170 mln JAV dolerių), tačiau kai 2010 metais Rusijos kariuomenė išbandė visus Rusijos pramonės pristatytus dronus - nei vienas jų neišlaikė testų. Po šios nesėkmės buvo atsisakyta savos gamybos bepiločių ir įsigyti Izraelio Bird-Eye 400, I-View ir Searcher MkII. Vėliau dalis jų pradėti gaminti Rusijoje pagal licenciją.


Dar kartą reanimuoti bepiločių dronų gamybos sektorių buvo mėginta antrąjame šio amžiaus dešimtmetyje, kai 2014 metais buvo paskelbta apie milžinišką, neva 9 mlrd. JAV dolerių, išlaidų paketą dronų programai vystyti. Tačiau, arba šie pinigai nepasiekė gamintojų, arba sumos buvo tik deklaratyvios, nes 2022 metų vasarą, t.y. pačiame karo įkarštyje, kai rodos šis pramonės sektorius turėtų būti apkrautas užsakymais, net 87% įmonių, susijusių su bepiločių dronų gamyba Rusijoje, reikalavo finansinės valstybės paramos. Matomai todėl, karo su Ukraina įkarštyje, „kosminėmis technologijomis“ besigirianti valstybė buvo priversta pildyti savo bepiločių parką rankų darbo dronais iš Irano.

 

Straipsnį publikavimui parengė Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro savanoriai.


Šaltiniai:

Saltiniai_Rusijos_dronai
.pdf
Download PDF • 570KB

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje