Samdiniai Rusijos tarnyboje


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Šiuo straipsniu oficialiai pradedame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Straipsnio tektas parengtas Locked N’ Loaded ir nekoreguotas.

Laba diena, kariai ir jiems prijaučiantys. Šiuo metu dažnai girdime terminą “Vagnerio grupė“. Tai išgirdę, iš karto suprantame: kalba eina apie Rusijos samdinius. Tačiau šis susivienijimas yra perdėtai mistifikuojamas. Tarsi ten veikia super kovojai ir panašiai spec. pajėgos. Tiesa kiek kitokia. Bet didžiausia klaida, kurią darome, tai suplakdami visus samdinius Rusijos tarnyboje po „Vagnerio vėliava“.


Supaprastintai galima teigti, kad „Vagnerio grupė” — tai Rusijos jėgos struktūrų rankomis po vieno iš oligarcho (S.Prigožino) įvairių kompanijų vėliavomis („M Invest“, „Meroe Gold“, „Evro Polis“ ir pan.) sutelktas apie 2500 kovotojų „kokteilis“. Jos įkūrėju vadu laikomas Dmitrijus Utkinas, slapyvardžiu Vagneris. Tai buvęs GRU 2 — osios spec.paskirties brigados 700 — ojo atskiro dalinio (bataliono) vadas.


Tiesa, vis pasitaiko įkyrių gandų, kad jis išėjęs į pensiją, arba guli šaltai po velėna. Yra duomenų, kad pirmasis samdinių „šaukimas” į Donbasą gavo tokį apibendrintą pavadinimą („Vagnerio grupė”). Šis pavadinimas prilipo ir kitoms samdinių grupuotėms, kurios kariavo už S.Prigožino pinigus, tačiau su pačiu Utkinu — Vagneriu ne visada turėjo ką bendro. Įdomiausia, kad tų skėčių ir tų kokteilių yra ne vienas ir ne du (pvz. „Vesna“, kazokų organizacijos ir pan.). Visus juos daugiau mažiau valdo, kontroliuoja, ar tiesiog leidžia gyvuoti tos pačios rankos.


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Putino virėjas S.Prigožinas ne tik tiekia maistą Kremliaus banketams, kuruoja trolių fabrikus, bet yra atsakingas ir už privačių Putino galvažudžių kompanijos “Vagner” mirties verslą.


Būna, kad jos veikia kartu (pvz. mūšyje prie Deir al Zour), tačiau nereiškia, kad kažkaip struktūriškai įpareigoti visada veikti po Prigožino vėliava. Vadžių laikytojas yra Kremlius, o vykdytojai gali būti įvairūs (tame tarpe S.Prigožinas). Organizacijų ar judėjimų dydis, žinomumas, efektyvumas ir apmokėjimas skiriasi, tačiau jos taip pat verbuoja kovotojus, kurie kaunasi už Rusijos interesus užsienyje. Šiame poste detaliai į kiekvieną jų nesigilinsime. Norime suprasti viso to esmę, vietą Rusijos saugumo politikoje, ir įtaką mums. Taip pat norėtume atskirti — čia detaliai nekalbėsime apie kompanijas, kurios vykdo apsaugos funkcijas „karštuose taškuose“. Paminėsime jas tik tiek, kiek būtina, kad suprastume, kas yra už Rusijos interesus kariaujantys samdiniai.


Taigi, pradedam.


Istorija


Yra proga atsiminti, kad Rusijoje yra sena tradicija kurti „pilkas“ kovotojų grupes, siekiant įgyvendinti savo tikslus. Pirmiausia galima paminėti „savanorius“, vykusius kovoti su fOšYzmu Ispanijoje 1936–1939 m. Tankai, lėktuvai, ginklai ir šaudmenys „savanoriškai“ keliavo į Ispaniją, o kartu su jais kariai ir karininkai.


Tokios „savanoriškos“ atostogos sovietų buvo vertinamos: pvz., brigados vadas Pavlovas grįžęs iš Ispanijos, gavo nei daug, nei mažai — visą Vakarų karinę apygardą (o 1941 m. kulką į pakaušį, na, bet čia jau kita istorija).


Kiek naujesnė istorija — tai paskutinis XX a. dešimtmetis. Pabirusi SSRS ir jos žvalgybos ir saugumo tarnybos ieškojo būdų kaip išlaikyti įtaką ten, kur tos įtakos jau niekas nebenorėjo. Ir taip Padniestrėje ir Kaukazo karuose ėmė rastis įvairūs „savanorių“, „kazokų“, „opozicijos“ iki dantų ginkluoti ir puikiai parengti daliniai, veikiantys Rusijos interesų vardan. Tiesa, ne viskas pavyko iki galo — pvz toks GRU produktas kaip Šamilis Basajevas nusprendė eiti kitu keliu, ir iš po Kremliaus sparnelio išsprūdo pas Dudajevą (ar tikrai iki galo išsprūdo — čia jau irgi kita istorija).


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Vagner Sirijoje.


Paminėtini ir XX a. paskutinio dešimtmečio karai Balkanuose. Ten serbų pusėje savo vaidmenį suvaidino samdiniai iš Rusijos. Dalis jų ieškojo savo vietos (pvz subyrėjus SSRS neteko tarnybos), dalis norėjo užsidirbti, dalis degančiomis akimis važiavo ginti brolių slavų. Neatmestina, kad juos vienokiu ar kitokiu būdu galėjo kontroliuoti ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Žinoma, ta kontrolė nepalyginama su dabartine padėtimi, tačiau visgi tokie žmonės neabejotinai traukė FSB/GRU dėmesį. Begalvių ir parako uosčiusių vyrų jiems reikėjo — tuo metu liepsnojo Čečėnija. Pavyzdys galėtų būti karo nusikaltėlis Igoris Strelkovas — Girkinas (Pradinio Rusijos agresijos prieš Ukrainą etapo vykdytojas Donbase). FSB dėmesį jis patraukė būtent grįžęs iš „laisvosios medžioklės“ Balkanuose XX a. 10 dešimtmečio pradžioje.


Kas sudaro?


Kaip ir minėjome, viešoje erdvėje aplink Rusijos samdinius, dažnai klaidingai apibendrintai vadinamus Vagner grupe, sklando VDV/specnaz/superman mistifikuota aureolė. Jei pastebėjote, portalų straipsniuose apie Rusijos samdinius dažnai pamatysime RU SOP nuotraukas Sirijoje. Tai iš vienos pusės generuoja klikus, o iš kitos pusės (turbūt nevalingai) tarnauja kaip rekrutavimo priemonė. Rusijos tarnyboje esančius samdinius pagal jų gebėjimus galima būtų skirstyti į šias grupes:


„Profesionalai“ — tai buvę aukštos kvalifikacijos karininkai ir specialistai, pasitelkiami, kai reikia spręsti strategines Kremliaus užduotis. Pavyzdys galėtų būti Centrinės Afrikos Respublikos vadovybei nacionalinio saugumo klausimais patarinėjantis buvęs GRU karininkas V.Zacharovas. Tai žmogus ne tik turintis žinių ir įgūdžių, tačiau ir ryšių Maskvoje ir (tikėtina) kitose valstybėse. Taip pat prie šios grupės priskirtini ir Afrikoje (Libijoje, CAR, Sudane ir Mozambike) mokymo misijas vykdantys samdiniai. Šiai užduočiai netinka eiliniai pėstininkai — reikia ne tik labai gerai išmanyti karo meną ar turėti pedagoginių įgūdžių. Verta žinoti tos šalies papročius ir kultūrą, pačiam būti kultūringu žmogumi ir gerbti šalį, kurioje ne tik svečiuojiesi (bet ir čia RU samdiniai sugebėjo sužibėti — daugiau info žemiau). Taip pat prie šios grupės priskirtini itin reikalingų sričių ekspertai, pvz. buvę specialiųjų pajėgų kariai, oro atakų kontrolieriai, ar sugebantys valdyti sudėtingą šiuolaikinę techniką (čia vyrams ir vėl nepasisekė. Skaitykite žemiau). Šioje grupėje didelę dalį (sunku pasakyti — kokią) resursų ir logistikos užtikrina valstybė. Pirmiausia reikia identifikuoti tokius žmones, o be kariuomenės, žvalgybos ir saugumo tarnybų to nepadarys niekas. Po to reikia aprūpinti reikiama technika, įranga ir visa tai saugiai ir slaptai pergabenti į operacijos rajoną (kad ir ką sakytų Kremlius, „Panzyr” PLG sistemų Vojentorge nenusipirksi). Visa tai pajėgios padaryti tik Rusijos institucijos. Alga tokiam profui dažnai keliauja iš „privačios“ įmonės, po kurios „stogu“ ši veikla vykdoma (gali siekti apie 2500 Eur specialistui per mėnesį, o draugo Zacharovo atlyginimą sunku prognozuoti). Dažniausiai įdarbinamas kaip tos įmonės, po kurio „stogu” veikia darbuotojas, elektrikas, kranistas ir pan.


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Vagner artileristai Sirijoje.


„Pėstininkai“ — tie, kurie turi karinės ir/arba kovinės patirties ir gali tapti kovinių dalinių branduoliu. Jei kalbėsime apie Vagnerio grupei priskiriamus kovotojus, tai jie prieš išvykdami į misijas Krasnodaro krašte, Molkino gyvenvietėje, 10 — osios specialiosios paskirties brigadoje renkami į įgūdžių suvienodinimo mokymus. Kad vien patektų į Molkino, juos turi rekomenduoti vienas iš buvusių ar esamų samdinių. Atvykę jie pateikia savo anketinius duomenis, kuriuos Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos kruopščiai tikrina. Esminis reikalavimas — neturėti neužbaigtų kreditų (turbūt nenori, kad kreditorius „išeitų“ anksčiau laiko). Nepraėję patikros ar silpnai pasirodę apmokymuose, šalinami. Ten kuopos dydžio padaliniais jie mokomi šaudybos, taktikos ir medicinos. Beje, pastarajai skiriamas itin didelis dėmesys. PMP, evakuacijos ir kiti užsiėmimai vyksta po pietų, gali užtrukti ir iki vėlaus vakaro. Prie šios grupės priskirtini ir tie, kurie vykdo apsaugos funkcijas karštuose taškuose įvairiose Rusijos saugos/karinėse kompanijose. Saugantys verslininkus, objektus ar turtą taip pat pageidaujami su patirtimi ir reikiamais įgūdžiais. Kas liečia Vagner tipo organizacijas, tai verbavimas yra bendras valstybės ir „privatininko“ reikalas. Kovine technika, ginklais ir šaudmenimis taip pat aprūpina Kremlius, o konkrečiai — Gynybos ministerija. Neretai Gynybos misterija pasirūpina ir karių transportavimu (ypač sugrąžinimu po sužeidimų, po mūšio prie Deir al Zour). Alga gula ant „privačios“ įmonės pečių (už kovines operacijas gali siekti iki 2000 Eur per mėnesį). Kalbama, kad už žuvusįjį šeima gauna vienkartinę 35000 eur išmoką, tačiau ar tai tiesa, yra kitas klausimas. Kaip ir “profesionalų” atveju, taikomas „legendavimas”, t.y. įforminamas kaip civilis darbuotojas, vykstantis į užsienio šalį.


„Mėsa“ — tai tie, kurių negaila. Kurie prisižiūrėję VRU TV ieško būdų, kaip gelbėti „Rusų pasaulį“ ir užsidirbti pinigų. Dažnai be karinių žinių, arba su prieš 10 metų pamirštais šauktinio įgūdžiais jie skolinasi pinigus ir vyksta į „karštus taškus“. Dažnai jų verbavimą ir kontrolę vykdo įvairios kazokų organizacijos. Beje, neseniai patvirtintoje Rusijos valstybinėje kazokų politikos strategijoje nurodyta, kad jie bus pasitelkiami spręsti nacionalinio saugumo (tame tarpe — gynybos) klausimus, tuo pačiu palaikant gerus santykius su “tėvynainiais” užsienyje. Ką šis kokteilis reiškia, turbūt aiškinti nereikia. Tiesa, neretai už Rusijos interesus pasirengę kovoti samdiniai patys stengiasi atvykti į konflikto zoną, ir ten pasiūlyti savo paslaugas. Geriausias to pavyzdys — Rytų Ukraina. Ten sugužėjo įvairios atmatos iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų, kad darytų tai, kam pilna apimtimi nesiryžta Rusijos ginkluotosios pajėgos. Visiems tiems, kurie iš VRU TV kanalų giriasi, kad čia atvyko „gelbėti rusų“ ar „ginti savo krašto“ yra mokami (arba pažadėti sumokėti) pinigai. Baigiasi pinigai, prasideda plėšimai ir tarpusavio „razborkės“. Čia verbavimu ir logistika užsiima kazokai ar kitos organizacijos. Ginkluotė ir šaudmenys dažniausiai gaunami vietoje arba privežama ant nurašymo laikoma ginkluotė ir šaudmenys iš RF sandėlių. Yra duomenų, kad Donbase jie gaudavo apie 200 eurų per mėnesį. Geriausia, kas tokiems pažadama — 1000 Eur per mėnesį. Tačiau yra ir kitas būdas. Sakoma, kad Donbase Rusijos kontroliuojamoje zonoje kalėjimai prikimšti tokių “rusų pasaulio” gynėjų (kažko nepasidalijo). Kodėl nesušaudo? Todėl, kad tokiam lengva pateikti pasiūlymą, kurio jis neatsisakys: „Arba supūsi šitam kalėjime, arba važiuoji kariauti, pvz., į Siriją, gal dar ir uždirbsi kažką”. Tokie žmonės dažnai giminėms pasako, kad vyksta uždarbiauti į užsienį, kerta sieną su Rusijos pasieniečių pagalba arba tyliu pritarimu.


Jei tikėsime gana plačiai žinomu samdiniu „Chrustalik”, operacijų rajonuose samdinių grupes dažniausiai „kuruoja” RU Ginkluotųjų pajėgų SOP. Apie juos jau rašėme viename iš savo tekstų. Žinoma, Rusijoje „kuratoriai” priklauso nuo to, iš ko samdiniai gauna pinigus — ar iš FSB aplinkos žmonių, ar iš buvusių kariškių. Pvz Strelkovo — Girkino grupė (panašu) kuruota FSB. Tačiau vėlesniuose karo Ukrainoje etapuose ir kare Sirijoje glaudžiausias ryšys buvo su kariuomenės specialiosiomis pajėgomis.


Svarbu paminėti vieną svarbų akcentą. Pikti (Donbaso „savanorių”) liežuviai plaka, kad Kremlius samdinius it malkas į ugnį mūšin meta, nes nori apsivalyti nuo idėjinių, begalvių ir savo jėgą Donbase pajutusių vyrų. Jie labai kritiškai atsiliepia apie Kremliaus veiksmus ir patį Putiną. Buvę samdiniai labai aršiai skelbia, kad Putinas išdavė Donbase kovojusius vyrus, o karas Sirijoje apskritai Rusijai nereikalingas.


Žinoma, tai labiausiai pasakytina apie „mėsos“ kategorijai priklausančius, tačiau ir „profesionalų“ ir „pėstininkų“ gretose nemaža tų, kurie Kremliui nebereikalingi. Jau minėtas I.Strekovas — Girkinas — ypatingas atvejis. Atrodo, kad ta jo kovotojo su Putinu aureolė tėra magnetas pritraukti nuoširdžiai Kremliaus veiksmais Donbase nusivylusiais samdiniais, o paskui jau technikos reikalas (ką į Siriją prieš „amerikosų“ aviaciją mesti, ką tarpuvartėj metaliniais strypais uždubasinti).


Be to, nepamirškime, kad „valymu” gali užsiimti ir patys samdiniai. To pavyzdys — „separų” „razborkės” Rytų Ukrainoje. Dalis šių nesutarimų vyksta nepasidalinus turto. Tačiau dalis gauna kulką į pakaušį tada, kai ima neįtikti Kremliui. Per pirmus trejus karo Ukrainoje metus pasalose žuvo apie 10 įvairaus plauko „separų” vadų ir vadukų. Vėliau „rusų pasaulis” neteko trijų gigantų: alkoholiko Zacharčenko (su savo šutve), sadisto Motorolos ir didybės manijos apsėsto Givio. Kalbama, kad pagrindinė priežastis — pinigai. Kita vertus, gali taip būti, kad Kremliui, norinčiam išeiti iš sankcijų užburto rato, prireikė „gerų žinių fronte”. Ir čia samdiniai, kaip niekas kitas, galėjo pagelbėti.


Paskirtis


Iš vienos pusės, Rusija — ne pirma ir ne paskutinė valstybė, kuri savo tikslams pasiekia privačias karines kompanijas. Tačiau yra keli skirtumai. Karinės kompanijos (tiksliau — samdinystė) Rusijoje yra neteisėtos.


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Vagner žvalgas Centrinėje Afrikos Respublikoje.


Klausimas — kodėl? Jie sako: „Žinote, apsaugos kompanijos pas mus yra, o vat karinių — nėra. Tai uždrausta“. Bet realybė bado akis — šalia apsaugos funkcijas vykdančių įmonių (verslininkų, turto, objektų apsauga „karštuose taškuose“ — tradicinė viso pasaulio privačių karinių kompanijų duona), veikia karinės grupuotės su kovine technika, ginklais ir šaudmenimis vykstantys kariauti į kitas šalis, juos remia RF karinė aviacija. Legalizuokite PMC, ir bus ramu. Bet Kremlius atsako — jokiu būdu. Kodėl?


1. Maskuoja savo veiksmus — nėra kompanijų, ir mūsų ten nėra. Ir nieko nežinom. Jeigu pripažins, kad Rusijos piliečiai su kovine technika ir ginklais legaliai kerta sienas ir vyksta kariauti į kitas šalis, tuomet teks juos bausti už saviveiklą, nutraukti tokius veiksmus arba paskelbti tai šaliai karą. O dabar nėra ko bausti, reiškias nieko ir nevyksta.


2. Svarbesnis momentas, mūsų galva, yra kitas — samdiniai, su kovine technika ir ginklais keliaujantys iš Rusijos, yra nelegalūs, tad, pasitaikius progai, bet kada juos galima apkaltinti bet kuo ir nubausti. Tai veikia kaip tvirtas pavadėlis neištrūkti iš Kremliaus kontrolės.


3. Rusija — gilioje demografinėje ir ekonominėje krizėje, o tai atsiliepia ginkluotųjų pajėgų komplektacijai. Žmonių trūksta. Dar labiau trūksta motyvuotų ir išsilavinusių žmonių. Kas bus, jei privačios (o tai reiškia — geriau apmokamos) karinės kompanijos ims dygti it grybai po lietaus? Atsakymą žinote.


4. Ir pagaliau — jei jau leidžiama kurti privačias karines kompanijas, tai gali tapti pagunda įvairiems didesniems ir mažesniems oligarchams be Kremliaus sankcijos susikurti savo legalią iki dantų ginkluotą chebrą. Ar sukontroliuos viską FSB? Nesukontroliuos. Ir kas žino, kaip viskas tokiam mieste kaip pvz Chabarovskas, galėtų baigtis, jei ten prisisteigtų legalių privačių karinių kompanijų. Pavojinga, vienok. Konkuruojanti firma, taip sakant.


Todėl panašu, kad privačių karinių kompanijų ir samdinių Rusijoje artimiausiu metu „nebus“.


Tačiau ne mums jums aiškinti — jos yra. Kuo gi jos skiriasi nuo Vakarietiškų privačių karinių kompanijų? Pirmiausia, pastarosios yra legalios. Visų antra, jos vykdo asmenų (politikai, verslininkai, pop ir kino žvaigždės), objektų (laivai, būstinės, naftos verslovės ir pan.) ir turto (fantazija beribė) apsaugą konflikto zonoje. Tai reiškia, kad jų funkcijos yra gynybinės — jei atakuojama (ar yra neabejotina, kad tuoj tuoj bus ataka), atsakoma lengvųjų šaulių ginklų ugnimi. Rusijos samdiniai taip pat tai daro. Bet jie taip pat daro ir tai, ko nedaro vakariečių privačios karinės kompanijos — vykdo kariuomenės funkcijas, t.y. vykdo žvalgybą, puolimą, gynybą, persigrupavimą su tikslu sunaikinti oponentą. Tačiau ir tradicinę, ir „rusišką“ savo funkcijas jie atlieka ypatingu būdu. Už visų šių veiklų yra arba Kremliaus ranka, arba jo (kad ir mažytis) šešėlis. Kokie gi Kremliaus siekiai, pasitelkiant samdinius?


Politiniai — kariniai siekiai. Svarbiausia priežastis, kodėl Rusijoje yra samdiniai, yra ta, kad Kremliui yra reikalinga papildoma karinė jėga politiniams — kariniams tikslams pasiekti. Ne visada galėdama remtis žvalgybos tarnybomis ar kariuomene, savo tikslams pasitelkia samdinius. Aiškiausiai tai atsiskleidė kare prieš Ukrainą. Pirminis Kremliaus tikslas čia — pakeisti šios šalies geopolitinį kursą, tad reikėjo stuktelėti. Tačiau taip, kad stuktelėjus Ukraina suprastų savo klaidą, ir panarinusi galvą grįžtų atgal. Iš karto pradėti karo Rusija 2014 m. pavasarį-vasarą negalėjo ne tik todėl, kad jos kariuomenė tam nebuvo parengta. Atviras karas atbaidytų tiek Ukrainą, tiek kitas “broliškas” ir potencialiai „išlaisvintinas“ šalis. Todėl Donbase Rusija pradėjo karą samdiniais, kurie turėjo atrodyti kaip vietiniai pasipiktinę gyventojai. I.Girkino-Strelkovo vadovaujama samdinių grupė, kurią kuravo FSB, įžengė į Donbasą ir ėmė organizuoti vietinius būrius. Čia pat iš už Rusijos sienos kartu su šaudmenimis ir ginkluote pusiau atvirai plūstelėjo „rusų pasaulio“ nešėjai. Jiems tuo pačiu pažadėti pinigai, kurių jie savo Uriupinske niekada neuždirbs. Kai visa ši šutvė 2014 m. vasarą gavo į kaulus, į Ukrainą įžengė reguliari Rusijos kariuomenė. Per 6 karo metus ji visada slėpėsi už samdinių („savanorių“). Priekinėse gretose ėjo ir gulė Donbaso „opolčencai“, ir Vagnerio smogikai, ir Kadyrovo barzdočiai.


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Ir trumpai apie Baltarusiją. Jau ne kartą protingesnių kalbėta, kad tai — Lukašenkos cirkas prieš rinkimus siekiant parodyti saviems, ką jis gali, o Vakarams — kad kovoja su Rusija. Jei iš tiesų Rusija siunčia perversmininkus, kurie suguža visi į vieną sanatoriją, ten neva žvalgosi po teritoriją ar jų niekas neseka, laisvalaikiu skaito arabiškas rašliavas, ir — svarbiausia — negeria, tuomet Rusijos perversmo galime nebijoti. Nors mes būtume linkę labiau vertinti priešą.


Politiniai — ekonominiai siekiai. Čia atsiskleidžia visa Kremliaus režimo esmė. Rusijoje yra mafijinis režimas, kur „valstybiniai“ ir „verslo“ santykiai persipynę, ir sunku suprasti, ar šuo vizgina uodegą, ar uodega — šunį. Kai abi šios režimo rankos susijungia, Kremlius pasirengęs žengti pačius radikaliausius sprendimus.


Geriausias to pavyzdys — Sirija. Rusija ieškojo būdų „įkąsti“ JAV, pasigerinti savo padėtį prie įėjimo/išėjimo į Juodąją jūrą. Tuo pačiu Sirijoje link žlugimo ritosi Basharo Al Assado režimas, teikęs gerą prieglobstį oligarchų, tame tarpe ir Prigožino verslams. Taip 2015 m., neišsprendusi Ukrainos klausimo, Rusija įsijungė į karą Sirijoje. Ore kovą prieš terorizmą ir už Bašarą vykdė Rusijos oro — kosmoso pajėgos, jiems taikinius nurodinėjo Rusijos SOP, o juodą darbą ant žemės darė samdiniai (tame tarpe ir iš Vagner grupės). Ten, kur persidengė kovos už Bašarą ir Rusijos oligarchų interesai, samdiniai žengė pirmyn. Vis lenda „galai“ apie Rusijos samdinių karo nusikaltimus, bet tai nieko turbūt nestebina.


Yra duomenų, kad gamtinėmis dujomis turtingos Palmyros abiejuose užėmimuose vieną rimtesnių vaidmenų suvaidino samdiniai iš Vagner grupės (nors Rusijos propaganda rėkė apie išlaisvintą „senosios civilizacijos perlą“).


Tiesa, prie Deir al Zour pasisekė mažiau. Apytikriai bataliono taktinės grupės dydžio ir sudėties Rusijos samdinių grupė sumanė sau ir savo darbdaviams pasiimti naftos gamyklą. Nežinojo ar nesuprato, bet ten sėdėjo kurdai ir JAV specukai. Visi puikiai žinome, kuo tai prasidėjo — JAV artilerijos ir oro pajėgų koncertu, ir kuo tai baigėsi — Vagnerio salotos su faršu. Vėl niekingi liežuviai plaka, kad Rusijos gynybos ministerija sąmoningai stumtelėjo samdinius į tokią padėtį: labai jau įkyriai jie sau Palmyros „išlaisvinimą“ prisiskyrė, o dar Šoigu ir Prigožino santykiai ženkliai subjuro. Prisimenant faktą, kad samdinius „kuruoja” RU SOP, kurie atvirai veikia Sirijoje, tad sunku patikėti, kad Rusijos karininkai, vykdantys sąveiką su amerikiečiais, nežinojo, kad toks stambus samdinių vienetas vyksta vykdyti puolimo užduočių. Žinojo.


Kaip ten bebūtų, kai amerikiečiai užklausė, kas per pajėgos juda link jų atramos punkto, Rusijos karininkai pasakė, kad ten jų nėra. Nu, nėra tai nėra. Gali būti, kad RU tiesiog bandė laimę, norėjo pažiūrėti, kas iš to išeis (skolinto faršo juk negaila). Juk atakos objektas ne tik naftos perdirbimo gamykla, bet ir JAV stambus štabas. Kitaip sakant — svarbus karinis taikinys. Tačiau jei taip, kodėl pasiuntė be rimtos paramos (žvalgyba, artilerija, aviacija)? Taigi, mintys kyla įvairios.


Įdomi padėtis Libijoje. Pilietinio karo draskoma šalis Rusijos režimui įdomi dėl dviejų priežasčių.


Pirmiausia, tai strateginis taškas Viduržemio jūroje, kurioje vis dar dominuoja NATO šalių laivynai. Iš Libijos Rusija gali trikdyti NATO šalių operacijas jūroje (pvz. įplaukiant į Juodąją jūrą arba išplaukiant į Atlantą, o vėliau į Baltijos jūrą). Tuo pačiu ši šalis turtinga naftos, o „Rosneft“ tokių gardumynų ant stalo nepalieka. Rusijos konvencinės rankos per trumpos, tad į Libiją permetė savo samdinius ir kovinę techniką.


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Vagner Libijoje.


Tiesa, keli niuansai: Jungtinės tautos skelbia, kad Libijoje yra apie 800–1000 „Vagnerio“ kovotojų. Turbūt turėta omenyje visi šioje šalyje dalyvavę samdiniai, o ne viena rotacija. Įvairiais skaičiavimais „Vagnerio grupę“ gali sudaryti apie 3000 kovotojų. Sunku tikėtis, kad trečdalis jų permestas į svarbią, tačiau ne prioritetinę šalį. Visgi Ukraina ir Sirija išlieka Rusijos prioritetu. Tuo pačiu žvelgiant į JAV paviešintas nuotraukas matosi, kad samdiniai ginkluoti lengva kovine technika („Tigr“), valdo priešlėktuvines priemones „Pancyr“, minuoja įvairius objektus (beje, civilius). 1000 karių tokioje šalyje kaip Libija tikrai turėtų rimtesnes priemones ir užduotis. Šalia to, juos profilaktiškai skalbia Turkija, atakuojant tuos pačius samdinių aptarnaujamus „Pancyr“ dronais (panašiai ir Sirijoje)


Ekonominiai — politiniai. Čia dominuoja Rusijos oligarchų ekonominiai interesai. Tuo pačiu žinant, kad joks didelis verslas Rusijoje negali veikti be Kremliaus „stogo“, tad tokių „verslininkų“ sėkme tiesiogiai yra suinteresuotas režimas. Tuo pačiu neužmirškime apie amžiną Rusijos norą iššokti aukščiau bambos ir įspirti ne jos svorio kategorijoje esančioms JAV. Be to, kai Rusijos interesai driekiasi neva net iki pačios Afrikos, tai maloniai virpina besmegenio vatniko sielą. O tai didelis Kremliaus interesas. Tokiu būdu Rusijos samdiniai atsidūrė Centrinėje Afrikos Respublikoje, Sudane, Mozambike ir dar velniai žino kur.


Viskas, kas vertingo guli turtingoje Afrikos žemėje (gamtos ištekliai) — tai yra pirminis šiuos vyrus siunčiančiųjų tikslas. Vykstant pilietiniam karui ar neramumams, patogu kažką priglausti po savo sparneliu, arba yra pavojus, kad kažkas kitas (piktesnis, stipresnis) ateis ir atims. Todėl sujungus verslą, politiką ir ginkluotą jėgą, bandoma visa tai išlaikyti. Tiesa, labai jau rusiškai. Pavyzdžiui, CAR‘e neaiškiomis aplinkybėmis žuvo žurnalistai, bandę išsiaiškinti, ką samdiniai veikia šioje šalyje. O štai iš Mozambiko jie priversti trauktis, nes didžiarusiškas charakteris nelimpa prie vietinių papročių. Karo meno atvykę mokyti samdiniai negražiai prasivardžiuoja, ne mokymo tikslais naudoja kovinius-imtynių veiksmus ir apskirtai šlovingus Mozambiko vyrus laiko prastais kovotojais. Gal čia taip sutapo, kad tokie riestanosiai karo pedAgogai netyčia pradėjo vis dažniau patekti į pasalas. Nemandagių žmonių niekas nemėgsta.


Taigi apibendrinant — ko galime tikėtis iš Rusijos samdinių? Kam Kremlius juos galėtų panaudoti?


Konfliktui sukelti. Jau iki kaulų čiulpų skausmo atsibodęs scenarijus — neaiškūs kariai su neiškiais tikslais užiminėja objektus, o mes juos guldome į pavėsį. Kad ir kiek banalus šis scenarijus atrodo, visgi turime jį turėti omenyje. Tik reikėtų jį panagrinėti detaliau.


Pradėkime nuo to, kad Rusija tikrai gali imtis panaudoti samdinius pradėti konfliktą. Vienas variantų — įsiveržti tik samdinių jėgomis ir tikėtis taip išspręsti visus reikalus Lietuvoje. Rusijos politinių-karinių planuotojų galvose yra tas kaziavkos ir lokio stereotipas. Pabadyti gali, tačiau vargu, ar iš to kas išeis. Kad pasiekti tokią pergalę, reikia didelių logistinių išteklių, tad iškiltų klausimas, kaip jais aprūpinti samdinius.


Lietuva ir NATO sąjungininkai tikrai nesižaistų su tokiais dariniais ir padarytų viską, kad „broliška” pagalba per Lietuvos sieną virstų metalo ir šašlykų krūva.

Antras kelias — užeina, užima objektus, paskelbia kokią tai respubliką ir tada kviečia motušę Rusiją į pagalbą. Tačiau kad tai padaryti, reikia kelių dedamųjų. Pirmiausia — tinkamos sąlygos. Ukraina parodė, kad tik labai gerai paruoštoje terpėje toks scenarijus gali išdegti. Akivaizdu, kad Lietuvoje tokie fintai kaip Donbase ar tuo labiau Kryme pavyktų sunkiai. Mūsų visuomenė yra pakankamai protinga ir lojali, atėjus tiems buduliams turi ką prarasti. Galima remtis marginalais, galima samdinių įsiveržimą naudoti kaip trumpą epizodą dėl akių, tačiau tai lems nepalyginamai sunkesnį reguliarių Rusijos pajėgų kelią Lietuvoje.

Kitas būdas — teroristiniai aktai ir provokacijos. Iki dienos X samdiniai atsiduria Lietuvoje (gal net papildo nusikalstamo pasaulio gretas) ir pradeda kelti chaosą mūsų šalyje:

  1. Mažina pasitikėjimą Lietuvos valstybe (rengia psichologines operacijas, užpuldinėja gyventojus (ypatingai tai liečia tautinių mažumų atstovus), niokoja jų ir visuomeninį turtą ir pan.)

  2. Periminėja viešojo saugumo kontrolę (atakuoja policininkus, pasieniečius, reketuoja verslininkus)

  3. Silpnina gynybos pajėgumus (užpuldinėja LK ir kitų institucijų atstovus, rengia demonstracijas prie karinių dalinių, niokoja jų turtą, trukdo pratyboms)

  4. Kelia politinius reikalavimus (demonstracijos, piketai, politikų šantažas ir pan.)

Jei samdiniai ir pagaunami, galima pasakyti: nepažįstu šių draugų. O jei dar jie LT piliečiai, tai išvis. Kai sudaromos tinkamos sąlygos, įžengia „išlaisvintojai.“ Tai ilgas procesas. Ir jame veiktų ne tik Rusija, bet ir Lietuva — veikia žvalgyba ir kontržvalgyba. Į mažiausius panašaus pobūdžio veiksmus būtų reaguojama, tad ir tai nėra lengvas variantas Rusijai.


Konfliktui palaikyti. Tai Donbaso variantas. Nenorėdama/negalėdama kautis atvirai, Rusija į jau įvykusį karą siunčia samdinius. Čia variantai gali būti keli. Pirmiausia, samdiniai dengia tas vietas, kur reguliariai Rusijos kariuomenei neužtenka jėgų. Pvz. užnugario apsauga, arba kaip tik gerai parengtos gynybos pralaužimas (ko nepadarysi už labai gerus pinigus. Ir tada oficialios suvestinės — užimant objektą X žuvo 5, sužeista 15 RF karių. O kas tą skolintą faršą skaičiuos? Svarbu užduotis įvykdyta).


Neužmirškime ir mėgstamiausio Rusijos sporto — teroro. Šiame informacijos amžiuje nelabai gerai atrodys, jei Rusijos kareivis daužys buože „išlaisvinamiems” per galvas, degins jų namus, prievartaus. O vat nuo grandinės paleidus skrupulų neturinčius samdinius viską galima pasiekti — ir gyventojai įbauginti, ir „ne Rusijos tai darbas”, ir Lietuvą galima apkaltinti, kad neužtikrina saugumo ir vykdo karo nusikaltimus.


Samdiniai Rusijos tarnyboje

Kitas momentas — tarkime Rusija pralaimi, ir priversta trauktis iš Lietuvos. Tačiau nenori to daryti, ir mano, kad dar turi parako. Išveda savo pajėgas, pasirašo kokius tik norit susitarimus (tik nebebombinkit, fOšYstai). O tuo tarpu Lietuvoje veikia samdiniai, kurie tai pykšteli kažkur, tai susprogdina, tai užpuola.


Tokie „partizanai, nepatenkinti Rusijos pasitraukimu.“


Konfliktui deeskaluoti. Kaip bebūtų keista, Rusija samdinius gali panaudoti kaip priemonę konfliktui deeskaluoti. Tarkime, kad formaliai konflikto zonoje Rusijos pajėgų nėra (jos sumuštos ir atitrauktos) ir dėl kažkokių priežasčių (pralaimėjimas, sankcijos ir pan.) Rusijai būtinas įtampos sumažėjimas. Tuomet ji gali duoti nurodymą vienai samdinių grupei likviduoti kitą (perimti tos kontraktą, taip sakant. Kaip ne kartą matėme kare prieš Ukrainą), pagarbiai tylėti apie vieno iš „vietinio pasipriešinimo lyderio žūtį“ ir taip po truputį ne tik trauktis iš konflikto, bet paslėpti įrodymus.


Kitas atvejis gana gerai susisieja su Rusijos pamėgta strategija „deeskalacija per eskalaciją.“ Tarkime, Rusija negali vykdyti konvencinio puolimo, tačiau jai trūks plyš reikia pasikeitimų mūsų regione. Tuomet ji aktyvuoja samdinius, juos aprengia, parengia, apginkluoja. Ir tyliai paleidžia į mūšį, slapta remia „nepripažintų“ respublikų atsiradimą. Bet formaliai sako: „Žiūrėkit, čia ne mes, čia kažkokie bepročiai.


Išprotėjęs oligarchas. Mes jau pasodinome tą Prigožiną. Mes jų nesiuntėme ir jų neremiame. Galime juk kartu tuos bepročius išgaudyti! Bet aišku, tada reikės atsakomybės ribas nustatyti… demarkacinę liniją… o ir nepripažintos respublikos nelabai nori Lietuvoje gyventi. Mes juk galime padėti!” O kas būtų toliau, jūs viską ir patys puikiai suprantate.


Tokios mūsų mintys. Ką manote jūs?

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje