Zapad 13'

Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame Locked N’ Loaded tekstą apie pratybas Zapad. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge.


Sveiki, mielieji parokamanai. Kaip ir žadėta, teikiame jūsų teismui tekstą apie pratybas Zapad. Reikia pripažinti, kad darbas nebuvo lengvas. Žinoma, galėjome nueiti paprasčiausiu keliu — pasitaškyti bendromis frazėmis ir apibendrinimais. Bet mes lengvų kelių neieškom. Tik taip galime suprasti nelengvų procesų priežastis, eigą ir reikšmę. Visų Zapad‘ų vienu tekstu apžioti negalėjome. Tad pirmas tekstas apie 2013 metų pratybas. Po to bus antra dalis apie 2017 m., o tada ateis laikas apibendrinti ir šių metų pratybas. Taigi, pradedam.


Bendrai


Giliai nelįsdami į istoriją, galime pasakyti tai, ką visi nors kiek girdėję apie Zapad pratybas ir taip žinom. Jos gimė sovietmečiu ir nemaža dalimi tarnavo kaip priemonė gąsdinti NATO. 1999 metais jos atgimė dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, Rusija itin jautriai sureagavo į aiškius signalus, kad buvusios Varšuvos bloko šalys Lenkija, Čekija ir Vengrija taps NATO narėmis. 1999 m. balandį įvykęs oficialus šių valstybių įsijungimas į Šiaurės Atlanto šeimą sutapo su NATO operacija prieš „brolišką“ Jugoslaviją. Čia Rusijai turbūt sužaidė paralelės su 1994–1996 m. Čečėnija ir pasirengimu netrukus spręsti šios kvazi valstybės nepriklausomybės klausimą. („Negi ir mus ims bombinti?“). Buvo daug trypimo kojomis, žvanginimo ginklais, pvz., RF prezidentas B. Jelcinas nurodė nukreipti branduolinius ginklus į Vakarų pusę (kad ir ką tai reiškia techniškai) ir provokacijų, pvz., Rusijos desantininkų žygis į Prištinos oro uostą. Svarbu pažymėti, kad ši triada — „agresyvūs Vakarai“, „vidaus sukilimas“, „branduolinis vėzdas“ — naudojami visose Zapad pratybose.


2000 m. pradžioje Rusijos ir Vakarų santykiuose prasidėjo “medaus mėnuo“. JAV manė, kad rusai jiems reikalingi kovoje prieš terorizmą, todėl užmerkdavo akis į Putino nusikaltimus šalies viduje. Kremlius manė, kad vakariečius maustys amžinai. Putino šutvė Rusijoje vogė, ką galėjo, žudė žiniasklaidą, Gazpromas augino raumenis ir įtaką Europoje. Taip augo ir Kremliaus geopolitinės ambicijos. 2003 m., siekdama modernizuoti savo pajėgas, Rusija pradėjo karinę reformą. Visgi 2004 m. Lietuva, Latvija ir Estija tapo NATO narėmis ir Kremliuje tapo aišku, kad prie Baltijos taip lengvai šakotis nieks neleis. Taip žvilgsnis nukrypo į pietus. 2008 m. karas prieš Sakartvelą parodė tikrąjį Kremliaus veidą, tačiau ne visi į jį norėjo žiūrėti. Kad šis noras dar labiau sumažėtų, 2009 m. Rusija surengė pratybas Zapad, kuriose kartu su veiksmais ant žemės simuliavo branduolinį smūgį Varšuvai. Tikėtina, kad tai buvo viena priemonių, kurios privertė Vakarus susitaikyti su Rusijos agresija prieš Sakartvelą. Maža to, 2009 m. JAV prezidentas B. Obama (tikėtina, pasidavęs Rusijos spaudimui) pakeitė G. Bush‘o strategiją dėl priešraketinės gynybos Europoje. Kremlius pamanė, kad toks mosavimas vėzdu (žinoma, šalia kitų priemonių) leis išspręsti jos geopolitinius siekius. Taip pratybos Zapad tapo Kremliaus geopolitinio spaudimo Vakarams įrankiu.


Taip prasidėjo XXI a. antras dešimtmetis.


Strateginis dėmuo


Geopolitinis kontekstas: XXI a. antras dešimtmetis prasidėjo audringai. Per Šiaurės Afriką ir Artimuosius rytus praūžė „Arabų pavasaris“. Maža to, 2011 m. NATO pradėjo operaciją Libijoje. Panašu, kad nuo sukilėlių rankų dvesiantis Libijos diktatorius Kadafis V. Putino galvoje nubrėžė šiokią tokią perspektyvą, kuri jo nepradžiugino. O čia dar kaip tyčia 2011 m. prasidėjo protestai Rusijoje (pvz. Bolotnoje aikštėje Maskvoje) ir Baltarusijoje (taip vadinamieji „tylieji protestai“). Svarbu pažymėti, kad šie protestai (ypač Baltarusijoje) organizuoti atsižvelgiant į „Arabų pavasario“ praktiką (t.y. organizacija vyko per soc. tinklus). Maža to, artėjo Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje, kuriame Ukraina planavo pasirašyti asociacijos sutartį su ES, t.y. žengti žingsnį link Europos. Tokioje šviesoje visos Kremliaus geopolitinės ambicijos (Baltijos šalių kontrolė, energetinis dominavimas Europoje ir pan.) nebeatrodė taip perspektyviai. Neatmeskime, kad V. Putinas ir jo aplinka jau tada gyveno savitame pasaulyje, kuriame visi nuolat grasina jų mafijiniam režimui (gaila, kad jie klydo). Čia pridėkime Rusijos žvalgybos tarnybas, kurios „į viršų“ teikia informaciją, kurią nori girdėti V. Putinas ir co.


Tuo pačiu JAV dar kartą suspendavo priešraketinės gynybos programą Europoje. Tuo pačiu Rusija per savo žvalgybos tarnybas į JAV atsiuntė brolius Carnajevus, kurie Bostono maratono metu įvykdė teroro išpuolį. Greitos ir vienareikšmės JAV reakcijos apkaltinant Rusiją nebuvo. Tikėtina, šiuos veiksmus Kremlius suprato kaip silpnybę ir pabandė paspausti taip, kaip išmanė (dėl Ukrainos, Sakartvelo, Baltijos valstybių ir baimės pakartoti Kadafio likimą). Tuo labiau, kad ant dujų dolerių užaugusios Rusijos ambicijos reiškėsi ne tik į Vakarus, tačiau ir į Šiaurę. Nuo 2007 m. Rusija vis aktyviau rodė savo susidomėjimą Arktimi ir joje esančiais resursais, o 2010 m. pareiškė, kad Kremlius pasirengęs ginti savo interesus šiame regione.


Pratybų tikslai: Oficialiai Rusija deklaravo, kad svarbiausias Zapad 13' tikslas — „mokymų metu atidirbti Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pasirengimo ir panaudojimo klausimus, siekiant užtikrinti Sąjunginės valstybės karinį saugumą“. Esą „pagrindu pratyboms tapo organizatorių (Rusijos ir Baltarusijos) padarytos išvados iš lokalinių ginkluotų konfliktų per pastaruosius keletą dešimtmečių“. Kitaip sakant, rusai išanalizavo viską nuo „Audros dykumoje“ 1991 m. (ar net 1983 m. JAV operacijos Grenadoje) iki operacijos prieš Libiją 2011 m. ir priėjo tam tikrų išvadų. Siekiant jas suprasti (kitaip sakant — šiek tiek įlįsti kremlinams į galvas), reikia analizuoti toliau. Taigi, viskas iš eilės.


Formaliai pratybos Zapad 13' vyko 2013 m. rugsėjo 20–26 d. Kokie uždaviniai kelti Rusijos ir Baltarusijos pajėgoms pratybose?


  • „Bendradarbiavimas ir sąveika tarp įvairaus lygmens štabų operaciniame lygmenyje“. Tikėtina, kad čia turėta omenyje sąveika tarp reformos išdavoje visai neseniai (2012 m.) baigto įteisinti ir pradėto formuoti RF GP Vakarų karinės apygardos štabo ir Baltarusijos Generalinio štabo. 2011 m. vykusių pratybų „Ščit sojuza“ Rusija ir Baltarusija to padaryti pilna apimtimi negalėjo, tad 2013 m. pratybos buvo geriausia proga tai atlikti.

  • „Modernių V2 ir ginkluotės sistemų integracija“. Dar 2008 m. karas prieš Gruziją ir pratybos Zapad 09' parodė, kad vadovavimas ir valdymas yra viena iš Rusijos kariuomenės silpnųjų vietų. Tikėtina, kad vienas iš Zapad 13' pratybų taikinių — testuoti kaip veikia „Glonass“ (rusiška palydovinė navigacijos sistema). Kas liečia ginkluotę, tai ryškiausiai skalambijamos net analogov v myre technologijos buvo naikintuvas bombonešis Su34, Iskander raketos žemė — žemė, PRG sistema S400, strateginių branduolių raketų kompleksai Jars ir Topol-M ir kiti dideli žaislai.

  • „Įvertinti naujas Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų teisines nuostatas“. Čia turbūt liečia teisines procedūras kaip Rusija ateina Baltarusijai į pagalbą. Ne mūsų algos dydžio klausimas, tad nekišim nosies, kur nieko nesuprantame.

  • „Stiprinti praktinius vadų ir štabų gebėjimus planuoti karinius veiksmus stabilizavimo operacijų metu ir vadovauti jų daliniams tokių operacijų metu.“ Po šituo karakuliu slepiasi keli svarbūs dalykai. Pirmiausia, kalbamuoju laikotarpiu RF kariuomenė įgyvendino vieną iš karinės reformos etapų, t.y. perėjo nuo divizijų — pulkų modelio prie brigadų — BTG modelio. Rusija tokį perėjimą motyvavo tuo, kad dabar jos kariuomenė bus lanksti, moderni ir greita. Tiesa ta, kad po Šaltojo karo nustekenta RF kariuomenė nebeturėjo kuo užpildyti divizijų ir pulkų. Abiejuose Čečėnijos karuose taikytas „jungtinių būrių“ principas geriausiai tai iliustruoja. Tai esminė priežastis, kodėl nuspręsta sutvarkyti struktūrą ir pritraukti ją prie realių resursų. Būtent tai ir pradėjo daryti 2007 m. Gynybos ministru tapęs A. Serdiukovas. Reforma nevyko itin sklandžiai, karininkai piktinosi. Visi šunys sukarti ant Serdiukovo (kuris tikrai ne švelnus ir pūkuotas). Galų gale 2012 m. Gynybos ministro postą užėmė S. Šoigu. Naujasis ministras pūtė žandus, šnekėjo kaip viskas dabar bus kitaip, tačiau vieno pakeisti negalėjo — brigadų — BTG sistema liko (kaip ir RF kariuomenės komplektacijos bėdos). Tad pratybose Zapad 13' S. Šoigu rengėsi testuoti savo pirmtako A. Serdiukovo nuveiktą darbą. Tuo pačiu ėmė gimti supratimas, kad dideliame kare brigados yra per mažas vienetas ir reikalinga grįžti prie ankstesnio divizijų — pulkų modelio.


Svarbu nepraleisti pro akis pavartoto termino „stabilizavimo operacijos“. Tai logiškas tęsinys to, kas telpa po „išvados iš lokalinių ginkluotų konfliktų per pastaruosius keletą dešimtmečių“. Rusija aiškiai apibrėžė kokias operacijas jie treniruosis vykdyti pratybų metu, t.y. stabilizavimo operacijas. Viena vertus, jų turinį galima nuspėti — operacijos, kuriomis karinėmis priemonėmis stabilizuojama vienokio ar kitokio masto krizė. Galima būtų galvoti, kad Rusijos ir Baltarusijos planuotojai turėjo omenyje veiksmus Sąjunginės šalies teritorijoje. Tačiau nuo 2010 m. Rusijoje vis atsirasdavo koks akademikas ar karininkas, kuris mokslinėse konferencijose pristatinėjo, kaip JAV rengiasi vykdyti „stabilizavimo operacijas“, „karines operacijas ne karo metu“ prieš Rusiją. Tačiau Zapad metu nekalbama apie gynybą nuo „stabilizavimo operacijų“, kalbama apie stabilizavimo operacijų vykdymą. Žinant Rusijos mėgstamiausią laisvalaikio praleidimo būdą „tepk kitus tuo, kuo pats smirdi“ ir RF Generalinio štabo viršininko gen. P. Gerasimovo viešai deklaruotą „naują kariavimo būdą“, mintys kyla įvairios.


Operacinis dėmuo


Sumanymas. Zapad 13' pratybų legenda skambėjo taip: “Į Baltarusijos teritoriją patenka ekstremistinės ir banditinės grupuotės, kurios siekia vykdyti teroristinius aktus ir destabilizuoti padėtį šalyje. Šios grupės iš užsienio remiamos materialinėmis-techninėmis priemonėmis, ginkluote ir karine įranga. Siekiant stabilizuoti padėtį Sąjunginėje valstybėje, į Baltarusiją operatyviai permesti RF ginkluotųjų pajėgų padaliniai, kurie glaudžiai bendradarbiaudami su Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų padaliniais turėjo blokuoti ir naikinti tariamus neteisėtus ginkluotus būrius.“


Turbūt spėlioti ir analizuoti neverta, per kurių valstybių teritoriją neva vyktų tą parama. Svarbu aptarti kai ką kitką. Pagal šį scenarijų išeitų taip, kad yra ekstremistinės grupuotės, t.y. jos turėtų turėti kažkokį politinį tikslą. Jei tai islamo teroristai, tai a) jų nebūtų daug; b) jie rinktųsi sprogdinti konkrečius objektus; c) kiek jiems įdomi Baltarusija? Nelogiška. Lieka senieji gerieji nacionalsocialistai ir fašistai. Bet kokiais kiekiais ir būdais jie turi atvykti (nelegaliai per sieną? Lėktuvais? Autobusais?), kad a) Baltarusija jų neidentifikuotų ir b) Baltarusija pati nesugebėtų susitvarkyti ir kviestųsi RF ginkluotąsias pajėgas su artilerija ir aviacija? Ir koks jų tikslas? Sprogdinti sovietinių karių paminklus? Nelogiška.


Ar ne logiškiau, kad „stabilizavimo operacija“ vyksta už Sąjunginės valstybės sienos?


Pajėgos. Pratybų Zapad geografija oficialiai užėmė keletą poligonų Baltarusijoje, poligonus Kaliningrade ir vakarinėje Vakarų karinės apygardos dalyje (Pskovas, Voronežas, Sankt- Peterburgas ir pan.). Tiesa, sujungus visas kalbamuoju laikotarpiu Rusijoje ir Baltarusijoje vykusias pratybas matysime, kad jos vyko nuo Arkties iki Kaliningrado. Zapad 13' pratybose dalyvavo apie 22 tūkstančius karių, tačiau jei jungsime su paraleliai vykusiomis, skaičius galėtų siekti apie 70 tūkst.


Pirmiausia peržiūrėkime pajėgas, kurios tiesiogiai įvardintos dalyvavusios šiose pratybose.


Rusijos pusė. Pirmiausia pažvelkime į Vakarų karinę apygardą. Į jos pavaldumą visai neseniai perėjo anksčiau smulkesnėms apygardoms (Leningrado, Maskvos ir pan.) priklausę daliniai. Tad natūralu, kad šių pratybų metu siekta ištestuoti ne tik jų praktinį veikimą „ant žemės“, bet ir bendradarbiavimą su nauju štabu. Vakarų karinei apygardai priklausė 6 — oji ir 20 — oji armijos, taip pat Oro desanto kariuomenės daliniai. Jie ir buvo įtraukti į pratybas. Čia nėra tikslo išvardyti kiekvieną dalinį, tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į keletą svarbių momentų:


  • 6 — osios armijos 138 — osios motopėstininkų (mechanizuota) brigados padaliniai (tikėtina, batalionas). Tai Kamenkoje, šalia Sankt Peterburgo įsikūręs vienas kovingesnių kalbamojo laikotarpio dalinių 6 — oje armijoje. Nors praleido Rusijos — Gruzijos karą, tačiau labai aktyviai dalyvavo abiejuose karuose Čečėnijoje.

  • 6 — osios armijos 25 — osios motopėstininkų (mechanizuota) brigados padaliniai (tikėtina, batalionas). Sovietmečiu ji dislokuota Latvijoje ir turėjo „Latvių šaulių“ vardą (latviai komuniagos, kurie padėjo bolševikams užimti valdžią). Dislokuota Pskovo apylinkėse. Informacijos apie dalyvavimą kovinėse operacijose nėra.

  • 76 — osios desanto — šturmo divizijos daliniai. Įsikūręs prie Pskovo, šis dalinys yra vienas kovingiausių RF kariuomenės pajėgumų. Iki tol dalyvavo visur nuo Afganistano iki Sausio 13 — os Vilniuje, nuo pirmo karo Čečėnijoje iki karo prieš Sakartvelą 2008 m. Tai pirmas dalinys, kuris nuo 2004 m. bandytas komplektuoti vien profesionalais („kontraktnikais“).

  • 20 — osios armijos 9 — oji motopėstininkų (mechanizuota) brigados padaliniai (tikėtina, batalionas), dislokuota Nižnij Novgorodo apylinkėse. Iki 2008 m. tai buvo 3 — oji motošaulių divizija, o reformos išdavoje performuota į brigadą. Šio brigados pirmtakai dalyvavo operacijose Čečėnijoje antrojo karo metu. Tai buvo gana naujas dalinys, kuriam Zapad pratybos buvo vienas pirmųjų rimtų testų.

  • 20 — osios armijos 6 — oji tankų brigados padaliniai. Dislokuota Nižnij Novgorodo apylinkėse (Mulino), ji taip pat 2008 m. reformos produktas, suformuota 2009 m. Ją mes pažįstame iš karo Ukrainoje, bet tai bus vėliau.

  • 20 — osios armijos 2 — os motošaulių (mechanizuotos) Tamanės motošaulių divizijos daliniai. Į divizijos lygmenį ji pakelta 2013 m. gegužę, t.y. prieš pat pratybas. Visame divizijų virtimų brigadomis kontekste tai pirma „kregždė“, kuomet naujasis ministras S. Šoigu bandė atsukti procesą atgal. Tikėtina, kad šios divizijos štabo ir dalinių dalyvavimas turėjo parodyti, kiek perspektyvus šis grįžimas 180 laipsnių atgal į divizijų-pulkų lygmenį.

  • 7 — ojo motošaulių pulko padaliniai. Šis Kaliningrade dislokuotas dalinys taip pat 2008 m. pakeitė statusą. Iki tol tai buvo brigada, tad matome dar vieną Šoigu pokyčių kregždę — brigada virsta pulku. Jo veikimas testuotas pratybose Zapad 13'.

  • 336 — osios jūrų pėstininkų brigados padaliniai. Tai Baltijos jūrų laivynui priskiriama brigada, dislokuota Kaliningrade.


Baltarusijos pusėje dalyvavo:


  • 6 — osios mechanizuotos brigados padaliniai. Šis dalinys įkurtas Gardine, tiesiai mums panosėje.

  • 11 — osios mechanizuotos brigados padaliniai. Šis dalinys 1992 m. iš Vokietijos perkeltas į Baltarusiją ir dislokuotas Slonime.

  • 465 — oji raketų brigada, dislokuota Osipovičiuose, visai šviežiai (2012 m.) gavo Rusijos raketas žemė — žemė „Iskander“. Tikėtina, jas (arba jų naudojimo procedūras) ir siekta išbandyti pratybose.

  • 363 — oji reaktyvinės artilerijos brigada, dislokuota Osipovičiuose, ginkluota Rusijos gamybos sistemomis „Smerč“.

  • 85 — oji signalų brigada

  • 48 — asis elektroninės kovos batalionas.


Teigiama, kad pratybose dalyvavo iki 90 sraigtasparnių ir lėktuvų (pvz. iš 116 šturmo aviacijos bazės Breste), taip pratybose veikė Baltijos laivyno naikintojai, desantiniai laivai. Pratybose taip pat dalyvavo Rusijos ir Baltarusijos vidaus kariuomenės daliniai, (pvz. atskiroji operatyvinės paskirties divizija, spec. paskirties dalinys „Vitiaz“ ir pan.).


Paminėtina, kad kalbamuoju laikotarpiu į pratybas pakviesta Rusijos rezervistų, testuota Rusijos mobilizacijos sistema.


Taktinis dėmuo


Matomos pratybos. 2013 m. rugsėjo 9 d. oficialiai paskelbta, kad pratybose dalyvaujančios Rusijos pajėgos paliko savo nuolatinės dislokacijos vietas ir juda į poligonus Baltarusijoje. Tuo pačiu V. Putinas vidaus kariuomenei paskelbė neplanines pratybas, o civilinėms institucijoms (ministerijoms) ir Nižegorodsko srities įstaigoms nurodė pakelti budrumo lygį ir taip pat dalyvauti pratybose. Kodėl Nižegorodsko? Apie tai šiek tiek vėliau. Bet turbūt tikrai kyla normalus klausimas — ar tokio masto perdislokavimai, vidaus kariuomenės įjungimas, civilinių įstaigų mobilizacija yra dėl „ekstremistų ir banditų“ Baltarusijoje? Klausimas retorinis.


Kaip ten bebūtų, pratybos suskaidytos į dvi dalis. Oficialiai skelbiama, kad rugsėjo 20–22 d. vyko pasirengimas, užduočių planavimas. Tuo pačiu Rusijos ir Baltarusijos pusė vykdė elektroninės kovos mokomuosius veiksmus (tikėtina, ne tik mokomuosius), signalų mokomąją žvalgybą (tikėtina, ne tik mokamąją). Nuo rugsėjo 23 d. prasidėjo „tikrasis“ veikimas, t.y. pajėgos, buvusios mokymų vietose, pajudėjo link pagrindinių mokomųjų užduočių vietų. Tuo pačiu pajėgos Baltarusijos ir Rusijos poligonuose vykdė standartinių operacijų procedūrų gludinimą.





Esminis veiksmas vyko dviejose vietose — Gožos poligone prie Lietuvos sienos ir Kaliningrado poligonuose. SIGINT pagalba neva identifikuoti priešiškų pajėgų padaliniai (iki būrio dydžio), jie sunaikinti kovinių sraigtasparnių pagalba. Kaliningrade Baltijos laivynas naikino priešiškų pajėgų laivus, kurių pagalba buvo remiami „teroristai ir ekstremistai.“ Galų gale, rugsėjo 23 d. „paaiškėjo“, kad kažkokiu būdu iš kažkur Kaliningrade ir Baltarusijoje (Gožos poligone) telkiasi kelis tūkstančius siekiančios priešų pajėgos (elementari logika ilsisi). Tokiu būdu rugsėjo 23 d. RF 20 — osios armijos 9 — osios motopėstininkų (mechanizuotos) brigados padaliniai jungėsi su Baltarusijos 6 — osios mechanizuotos brigados padaliniais ir rengėsi atakuoti Gožos poligone įsitvirtinusius apie 2000 „ekstremistų ir banditų“ priešo karių. Svarbu pažymėti, kad „priešas“ gynybą vykdė bataliono dydžio vienetais (5 grupės). Rugsėjo 25 d. jungtinės 9 — osios ir 6 — osios brigadų padalinių pajėgos (su artilerija, tankais ir PKM), remiamos šturmo aviacijos (Su25), pradėjo puolimą. Kaip ir priklauso didiems karvedžiams, į „priešo“ agoniją atvyko pažiūrėti Luka ir Putka. Du šalies vadovai rūsčiais ir kompetencijos kupinais veidais per žiūronus žvelgė į jiems paruoštą „pakazuchą“.


Tik ji kažkokia keista. Rugsėjo 26 d. „ekstremistai ir banditai“ (kuriuos dieną prieš tai traiškė tankais ir daužė aviacija) perėjo į kontrpuolimą (prieš mechanizuotus pėstininkus su tankais, šarvu ir artilerija). Žinoma, „ekstremistai“ sumalti į miltus, o du glavkomai patenkinti lingavo galvomis. Užsienio šalių kariniai atašė (tame tarpe ir Lietuvos) kažką diplomatiškai marmaliavo, o jų tą marmaliavimą Rusijos ir Baltarusijos propagandonai suko kaip norėjo.


Bet „klastingas priešas“ dar nesumuštas. V. Putinas ir A. Lukašenka sėdo į lėktuvą, perskrido į Kaliningradą ir po kelių valandų stebėjo antrąją cirko dalį. 700 lengvai ginkluotų asmenų grupuotė, išsisklaidžiusi mažesniais padaliniais, užėmė tariamas Jermolovo ir Trofimovkos gyvenvietes (jas pastatė inžinieriai Chmeliovokos ir Pravdinsko poligonuose) ir veržėsi link Kaliningrado. Rusijos ir Baltarusijos pajėgos juos blokavo, izoliavo, išsilaipino krante ir išvalė „Jermolovo“ ir „Trofimovkos“ gyvenvietes. Svarbu paminėti, kad viso pratybų ciklo metu Rusijos pajėgos naudojo Afganistane ir Čečėnijoje taikytą taktiką, kuomet priešo pajėgos blokuojamos išmetant desantą (žvalgybos ar desantininkų grupes) sraigtasparniais. Tokia ta „karo“ pabaiga. V. Putinas, A. Lukašenka ir S. Šoigu pratybomis („pakazucha“) liko patenkinti, o Generalinio štabo viršininkas gen. V. Gerasimovas atkreipė dėmesį, kad V2 vis dar nėra tinkamos būklės.




(Ne)matomos pratybos. Kaip minėta anksčiau, paraleliai vyko aibė kitų pratybų. Neaišku — priskirti jas Zapad 13' ar tai atskiros pratybos su savais tikslais. Tuo pat metu Baltarusijoje vyko KSSO pratybos su panašiu scenarijumi kaip Zapad 13'. Minske vykdo RF ir BLR antiteroristinės pratybos. Net Rusijos ir Lenkijos antiteroristiniai padaliniai kartu „drilino“ veiksmus lėktuvo užgrobimo atveju. Ką jau kalbėti apie VRM pajėgų pakėlimus ir triukšmingus jų pratybų rodymus. Susidaro įspūdis, kad „pakazucha“ Gožoje ir Kaliningrade bei „antiteroristiniu“ triukšmu siekta paslėpti kai ką svarbesnio.


Norėtųsi atkreipti dėmesį į pratyboms Zapad 13' nepriskirtas pratybas Vakarų karinėje apygardoje. Tuo pat metu (rugsėjo 25 d.) vyko 25 — osios motopėstininkų (mechanizuotų) ir 76 — osios oro desanto divizijos pajėgų pratybos netoli Sankt Peterburgo. Svarbu pastebėti, kad šie daliniai taip pat dalyvavo ir Zapad 13' pratybose (kas šalia esančiame Kamenkos poligone, kas Kaliningrade). Ar nebus toks persidengimas neatsitiktinis? Tuo pačiu, šiose pratybose tikėtinam oponentui naikinti naudotos ne tik „Smerč“ salvinės sistemos (jas naudojo ir Zapad 13' metu), bet ir Iskander bei Točka — U raketos žemė — žemė (galinčios nešti branduolinį užtaisą). Gal čia sudalyvavo baltarusių 465 — oji raketų brigada (ginkluota Iskanderais), nes jos dalyvavimo pratybose Zapad 13' nepastebėjome (nors deklaruota, kad dalyvavo)? O gal tai tiesiog viena iš Vakarų karinės apygardos naujų raketinių brigadų, neseniai apginkluotų Iskanderais? Žemė-žemė raketų naudojimas pratybose prieš „ekstremistus ir banditus“ gal ir galimas (rusai jas naudojo prieš čečėnus 1999 m.) Visgi šios pratybos nėra įvardintos kaip antiteroristinės, tad tikėtina, kad čia modeliuota kova su gerokai rimtesniu priešininku.


Šitą mūsų pusiau spekuliaciją patvirtina pratybos Šiaurės laivyne. Ten rugsėjo 21–25 d. apie 2500 karių vykdė pakrantės gynybos operacijas ir treniravosi veiksmus „priešininkui panaudojus masinio naikinimo ginklą“. Tai tikrai šis tas rimčiau nei „ekstremistai ir banditai“, nežinia iš kur atsiradę Kaliningrade ir Baltarusijoje.


O dabar dar įdomiau — rugsėjo 23–28 d. Ivanovo ir Nižegorsko srityse esančiuose poligonuose vyko 54 — osios raketų divizijos pratybos. Svarbu pastebėti, kad šis dalinys visose Strateginės paskirties raketų pajėgose pirmas perginkluotas raketomis „Jars“ ir „Topol — M“. Nesunku suvokti, kad ši divizija branduolinėmis raketomis nešaudė į „ekstremistus ir banditus.“ Galima daryti prielaidą, kad visos šios trys pratybos vykdo pagal vieną scenarijų. Aplink Sankt Peterburgą ir šiaurės laivyno poligonuose veikiančios pajėgos vykdė operacijas (puolimo, gynybos), naudojo taktines balistines raketas (Iskander) smogdamos į priešininko vadavietes, o 54 — oji divizija smogė branduolinį smūgį, siekdama „deeskaluoti“ konfliktą (t.y. priversti priešininką pasiduoti, sėsti prie derybų stalo ir pan.). Iš čia ir aukščiau paminėtas V. Putino nurodymas Nižegorsko sričiai pakelti budrumo lygį ir dalyvauti pratybose. Nepamirškime, kad 9 — oji brigada, dalyvaujanti pratybose Zapad 13', taip pat iš šios srities, o 54 — osios raketų divizijos pratybos apėmė ir šią sritį. Tikėtina, kad simuliuotas civilinių institucijų įsitraukimas papildant kovojančių resursus.


Ar šios pratybos turėjo ryšį su formaliomis Zapad 13' pratybomis? Tikėtina. Suprantant, kad ne itin realu, kad daugiau nei 3000 (t.y. brigados dydžio) „ekstremistų ir banditų“ pajėgos (kad ir remiamos užsienio šalių) neaiškiomis aplinkybėmis ne tik atsidurtų Baltarusijoje, bet ir įsitvirtintų, užiminėtų gyvenvietes. Kur Sąjunginės valstybės žvalgyba, pasienio pajėgos, nuolatinėse dislokacijos vietose esančios kariuomenės pajėgos? Nematėme jokių prasiveržimų per sieną, užuominų apie „priešiškos“ valstybės desantus iš oro ar kažkokius kitus racionalius „ekstremistų ir banditų“ atsiradimo Sąjunginės valstybės teritorijoje įrodymus. Matėme kvailą ir nesuvokiamą daugiau nei 700 ginkluotų „ekstremistų ir banditų“ desantą iš jūros Kaliningrade.


Kokia išvada? Šiose matomose Zapad 13' pratybose (Gožoje ir Kaliningrade) Rusijos ir Baltarusijos pajėgos simuliavo operacijas kitos valstybės teritorijoje, kurią gina kariuomenė, ženkliai nusileidžianti kovinės galios ir manevriniais pajėgumais („stabilizavimo operacijos“). Pažvelkime į 2013 m. Lietuvos kariuomenę. LK gyveno tarptautinėmis misijomis, finansavimas žemiau plintuso, ugnies galia apsiribojo pasenusiomis haubicomis M50 ir 120 mm minosvaidžiais, vienintelis šarvas — M113 skarbonkė, šauktinių nėra, brigados batalionai neužpildyti, KASP‘o pasirengimo lygis žemas, visuomenė dar nesupurtyta Krymo aneksijos šoko, Suvalkų koridoriaus problema niekaip neišspręsta. Ar tie 3000 kovotojų kalbamuoju laikotarpiui nėra tas skaičius, kurį Lietuvos teritorijoje galėjo prognozuoti Rusijos ir Baltarusijos žvalgyba? Ar nėra tas menamas „ekstremistų ir banditų“ išsilaipinimas Kaliningrade tik pretekstas pasitreniruoti (arba parodyti) Rusijos ir Baltarusijos jūrų desantą kitoje šalyje, pvz., Lietuvoje, tuo pačiu užtikrinant Baltijos jūros kontrolę? Tad gana realu, kad matomų Zapad pratybų tikslas — ne tik netiesiogiai pagąsdinti “Pribaltiką”, bet ir treniruoti pirmos bangos pajėgų operacijas prieš kaimynus.

Tai, kas vyko prie Sankt Peterburgo, Šiaurės laivyne ir Nižegorsko srityje — tolimesnių operacijų simuliavimas: šviežių pajėgų įsijungimas į operacijas, užpultos šalies (šalių) sąjungininkų atvykimo blokavimas (sausuma, jūra, oru) ir branduolinė „deeskalacija“.


Išvados


Strateginiu požiūriu pratybos Zapad 13' (matomoji ir nematomoji jų dalis) atliepė Kremliaus išaugusias geopolitines ambicijas (dominuoti buvusios SSRS teritorijoje, primesti savo darbotvarkę Vakarams, perimti Arkties kontrolę), nuoskaudas (PL, CZ, HU, LT, LV ir EE tapimas NATO narėmis) ir baimes („Arabų pavasario“ projekcija į Baltarusiją ir Rusiją, Ukrainos kelias link ES). Tokius žingsnius paskatino Vakarų, ypač JAV, nuolaidos Kremliui (priešraketinės gynybos skydo peržiūra, silpna reakcija po karo Sakartvele).

Operaciniu požiūriu skelbiama pratybų legenda siekta neprovokuoti Vakarų reakcijos, tačiau analizuojant pačią legendą, keliamus tikslus, įtrauktus pajėgumus nėra logiška. Į pratybas įtrauktos vienos kovingiausių RF ir BLR konvencinių pajėgų, paraleliai strateginio klaidinimo tikslais rengtos kitos didesnio ir mažesnio masto pratybos.


Taktiniu požiūriu viešoji pratybų dalis (Kaliningrade ir Gožoje) turėjo stiprų propagandinį dėmenį. Juo Vakarams ir RF/BLR visuomenėms siekta parodyti, kad režimai netoleruos jokių protesto judėjimų, o kiekvienas užsienio šalių paramos ženklas protestuotojams bus vertinamas kaip provokacija, galinti turėti skaudžių pasekmių. Kita vertus, matomoji pratybų dalis simuliavo pirmo etapo operacijas prieš ugnies galios ir manevro prasme silpnesnę kariuomenę (tikėtina, Lietuvos). Antrame etape numatytos operacijos prieš atvykstančius sąjungininkus (pratybos aplink Sankt Peterburgą, Šiaurės laivyne, Baltijos laivyno aktyvumas). Trečiame etape simuliuotas konflikto „deeskalavimas“, t.y. branduolinis smūgis branduolinėmis raketomis „Jars“ ir „Topol — M“.


Svarbu pasakyti, kad tai tik mūsų nuomonė, kuri remiasi tais duomenimis, kuriuos radome. Galbūt kažką praleidome ar kažką neteisingai interpretavome? Ką manote Jūs?

InformNapalm_logo_07.png

Partneris Lietuvoje