Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis publikuotas portale LRT
Chabarovske – netikėtas iššūkis Vladimiro Putino režimui. Žmonės sukilo ginti savo išrinkto populiaraus gubernatoriaus Sergejaus Furgalo, kurį Kremlius į kalėjimą įkišo už nepaklusnumą, o į jo vietą atsiuntė Vladimiro Žirinovskio klouną iš Maskvos Michailą Degteriovą. Protestai nesiliauja jau daugiau kaip tris savaites.
Žinoma, tai labai supaprastintas trumpas apibūdinimas to, kokį vaizdą stebėdami įvairius žiniasklaidos kanalus, ko gero, susidarė nemažai žmonių per daug giliai nesidominčių, kas iš tiesų vyksta Rusijoje.
Tačiau problema ta, jog šis vaizdas – ne tik supaprastintas, bet ir labai klaidingas.
Mat, nepaisant to, jog žmonės Chabarovske iš tiesų išėjo į gatves nemaža dalimi protestuoti prieš Maskvos diktatą, kartu yra rimto pagrindo teigti, jog net ir protestuotojai yra suklaidinti ne ko nors kito, o to paties V. Putino režimo. O jų ginamas S. Furgalas yra ne koks nors į kovą prieš režimą pakilęs disidentas, o šio režimo augintinis, kurio pavyzdžiu galima pasakoti, kas iš tiesų yra V. Putino Rusija.
Todėl šiame jau aštuntajame savo su LRT.lt tęsiamo ciklo apie V. Putino Rusiją rašinyje nusprendžiau trumpam atsitraukti nuo iki šiol gana nuoseklaus istorinio pasakojimo, kaip susikūrė V. Putino režimas ir kaip jo pamatai dėti dar gerokai prieš SSRS žlugimą.
Šį kartą pabandysiu parodyti, kas yra V. Putino režimas, būtent plačiau paaiškindamas, kas iš tiesų įvyko Chabarovske.
Pradėti tikriausiai reikia nuo to, kad S. Furgalas V. Putino režime, kuris susiformavo kaip KGB ir kriminalinių grupuočių (dažnai pačios KGB ir sukurtų ar bent globotų) sąjunga, atstovauja būtent visiškai kriminalinei šio režimo veido pusei.
Galima tikėti S. Furgalui oficialiai pateiktais kaltinimais užsakytomis žmogžudystėmis – galima ir netikėti. Tikrai nesirengiu teigti, kad tokių kaltinimų V. Putino režimas negali tiesiog išgalvoti.
Sergejus Furgalas
Svarbiau kita – S. Furgalo kriminalinė praeitis ar bent jau glaudūs ryšiai su nusikaltėliais tikrai nėra jokia paslaptis bet kam, kas bent jau pabandė giliau pasidomėti, kas iš tiesų yra tas suimtas gubernatorius.
Pavyzdžiui, kai 2011 m. buvo sulaikytas vienos pagrindinių Chabarovsko organizuotos nusikalstamų grupuočių lyderis Michailas Timofejevas, paaiškėjo, kad jis – oficialus tuomet Dūmos deputatu buvusio S. Furgalo padėjėjas. Dar įdomiau, kad S. Furgalas net nebandė neigti, jog pranešimai apie tai, kad tarp jo padėjėjų buvo ir banditų vadeiva, yra tiesa.
Gynybos taktika buvo daug įdomesnė. Rusijos liberalų demokratų partijos, kurios narys visą laiką buvo S. Furgalas, Chabarovsko skyrius patvirtino, kad M. Timofejevas buvo S. Furgalo padėjėjas nuo pat 2007 m., kai šis pirmą kartą išrinktas į Valstybės dūmą. Tačiau esą padėjėju M. Timofejevas tapo po „atitinkamo patikrinimo“.
„Į oficialius paklausimus buvo gauta FSB organų išvada dėl jo (M.Timofejevo), kaip buvusio specialiųjų tarnybų, tarp jų KGB, darbuotojo patikimumo”, – 2011 m. vasarį Chabarovsko „žirinovskininkų“ oficialų pareiškimą citavo Rusijos dienraštis „Komersant“.
Beje, būtent V. Žirinovskio liberalai demokratai Rusijoje garsėja kaip labiausiai su atvirai kriminaliniais veikėjais susijusi partija. Todėl S. Furgalo atstovavimas būtent šiai partijai irgi turbūt nėra atsitiktinis.
Dar daug galima būtų pasakoti apie S. Furgalo kriminalinius ryšius, bet paminėsiu tik du dalykus.
Tikriausiai sutiksite, kad kaltinimų S. Furgalui kontekste įdomiai skamba, jog dėl vienos su metalo laužo verslu susijusios žmogžudystės dar 2008 m. buvo nuteistas buvęs jo asmens sargybinis ir vairuotojas Vladimiras Žuravliovas. Byla, beje, iškelta 2004 m., bet iki 2008 m. V. Žuravliovas slapstėsi, kol galiausiai pats pasidavė ir prisipažino nužudęs, tiesa, teigdamas, jog „iš neatsargumo“.
Tačiau kone svarbiausia, ką reikia žinoti apie S. Furgalo kriminalinę praeitį, yra jo verslas. Nes vertėsi jis prekyba metalo laužu, o tai – sritis, kuri Rusijoje bent jau tuo metu buvo visiškai kontroliuojama nusikaltėlių. Tačiau jai reikėjo ir teisėsaugos priedangos, nes kaip tariamas metalo laužas į užsienį buvo masiškai eksportuojama ir įvairi technika. Todėl pelnai iš tiesų buvo milžiniški, o nusikaltėlių interesas – ne mažesnis.
Kriminaliniam verslui apsaugoti Rusijoje įprasta pirkti politinę priedangą. Būtent taip pasielgė ir S. Furgalas, 2005 m. jis kaip V. Žirinovskio partijos atstovas išrinktas į Chabarovsko krašto parlamentą, o 2007 m. – jau į Valstybės dūmą. Tačiau kriminalinio ar pusiau kriminalinio verslo, žinoma, nepaliko – tik juo jau oficialiai užsiiminėjo jo žmona su verslo partneriu.
Masiniai protestai Chabarovske.
Politikoje S. Furgalo disidentu laikyti taip pat nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Ir ne vien todėl, kad pati Liberalų demokratų partija yra vadinamoji sisteminė opozicija, kurios tikra opozicija V. Putino režimui pavadinti nepavyktų net turint lakiausią fantaziją. Vos išrinktas, 2007 m. S. Furgalas asmeniškai iš karto šoktelėjo į ne visai eilinius Valstybės dūmos deputatus – tapo Federacijos ir regioninės politikos komiteto vadovo pavaduotoju.
Vėliau S. Furgalui buvo patikėtas net Dūmos Sveikatos apsaugos komiteto vadovo postas, o per 2016 m. rinkimus S. Furgalo vienmandatėje apygardoje Chabarovsko krašte valdančioji partija „Vieningoji Rusija“ net neiškėlė savo kandidato, taip iš esmės pati garantuodama jo pergalę.
Visa tai svarbu ne tik todėl, kad būtų geriau atskleista jokia opozicija nei V. Putino režimui, nei valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija„ nekvepianti S. Furgalo politinė biografija. Svarbu tai ir norint suprasti, kad pats faktas, jog Chabarovsko krašto gubernatoriumi regiono žmonės išrinko ne „Vieningosios Rusijos“, o V. Žirinovskio partijos atstovą, tikrai negalėjo tapti Kremliaus nuosprendžiu nei rinkėjams, nei pačiam S. Furgalui.
Tam ta vadinamoji sisteminė opozicija Rusijoje ir yra, kad jos nariai galėtų būti ne tik Valstybės dūmos nariais, bet ir gubernatoriais. Ir apskritai partinė priklausomybė tokiuose postuose yra kone paskutinis ką nors lemiantis veiksnys.
Jei netikite, pagalvokite, kodėl pats V. Putinas be jokių rinkėjų staigmenų šių metų vasarį laikinai einančiu Permės gubernatoriaus pareigas paskyrė Dmitrijų Machoniną, kuris 2016 m. į Valstybės dūmą balotiravosi net ne kaip kokio nors V. Žirinovskio pasiuntinys, o kaip partijos „Jabloko“ atstovas.
Beje, per 2016 m. rinkimų kampaniją D. Machoninas mielai fotografavosi net su kone didžiausiu V. Putino režimo priešu dažniausiai laikomo Aleksejaus Navalno atstovais, o po paskyrimo šių metų vasarį tie patys A. Navalno atstovai gyrė V. Putino pasirinkimą.
Aleksejus Navalnas / AP nuotr.
Kaip taip gali būti? Kas tuomet lemia paskyrimus į aukštus postus Rusijoje?
Trumpas atsakymas – ryšiai ir priklausomybė vienai ar kitai neformaliai susibūrusiai, bet realią valdžią šalyje turinčiai grupuotei.
Todėl ir S. Furgalo iškilimą pirmiausia reikia vertinti jo ryšių su įtakingais Rusijos veikėjais požiūriu. Politinės karjeros pradžioje S. Furgalas, ko gero, negalėjo apsieiti be tuomečio regiono „tėčio“ (taip buvo įprasta jį vadinti), ilgamečio Chabarovsko gubernatoriaus, vėliau prezidento atstovo Tolimųjų Rytų federalinėje apygardoje, o dar vėliau „Rosneft“ viceprezidento Viktoro Išajevo globos.
Beje, V. Išajevo vaidmuo šioje istorijoje tikrai svarbus. Todėl pažvelkime, ką apie V. Putino režimą atskleidžia šio nuo pat 1991-ųjų iki 2013-ųjų regiono valdžios viršūnėje buvusio, o vėliau į „pensiją“ į „Rosneft“ viceprezidento postą pasiųsto veikėjo valdymas.
V. Išajevo istorija pirmiausia primena, kad Rusijoje yra ne vien Maskva ir Sankt Peterburgas, o šalies valdžioje – ne vien vadinamieji V. Putino į valdžią atsivesti bendražygiai. Nepaisant to, kad Chabarovsko krašte interesų turi kone visi Rusijos galingieji, nepajudinamu regiono šeimininku net 13 V. Putino metų liko V. Išajevas.
Pats V. Išajevas iš vadinamųjų raudonųjų direktorių. Prieš tapdamas valdžios atstovu, jis SSRS laikais vadovavo vienai Chabarovsko gamyklų. Beje, bent jau iš pradžių, valdžioje, ko gero, labiau rėmėsi armijos ir milicijos, o ne KGB atstovais. Vienu artimiausių jo bendražygių laikomas asmuo, kaip teigiama, buvo GRU karininkas, artimai bendravo su armijos pajėgų dislokuotų regione, atstovais. Bet tai, kad valdžios sistema Rusijoje po SSRS žlugimo kūrėsi ne vien KGB, bet ir kitų specialiųjų tarnybų pagrindu, taip pat negalima laikyti jokia išimtimi.
Tačiau iš esmės V. Išajevas dar geriau negu S. Furgalas atskleidžia ir kriminalinę režimo pusę. Mat jo ryšiai su kriminaliniu pasauliu, nekalbant jau apie finansinius nusikaltimus, kone atvirai aptarinėjami buvo daugybę metų. 2011 m. apie juos viešai į kamerą papasakojo net vienas regiono samdomų žudikų Jevgenijus Deminas.
Masiniai protestai Chabarovske.
Tačiau V. Išajevo dėl tokių smulkmenų nei B. Jelcino, nei V. Putino Rusijoje niekas netrukdė iki pat 2019 m. kovo, kai jam, bent jau palyginus su tuo, apie ką kalbėta metų metus, iškelta tikrai juokinga 5 mln. rublių (dabartinių kursu – mažiau negu 60 tūkst. eurų) grobstymo byla. Beje, tai, kad tikro ar tariamo grobstymo suma jam pačiam yra juokinga, viešai pareiškė pats V. Išajevas.
Tačiau svarbiau, kad beveik niekas neabejoja, jog V. Išajevas, įtarimai kuriam dėl nusikalstamos veiklos sklandė metų metus, baudžiamojo persekiojimo sulaukė būtent už paramą S. Furgalui 2018 m. gubernatoriaus rinkimuose.
Apie šiuos rinkimus verta papasakoti plačiau. Mat nežinantiems visos istorijos gali atrodyti, kad, nors buvęs tiek artimas Rusijos valdžiai, kad 2016 m. Dūmos rinkimuose valdančioji „Vieningosios Rusijos“ partija prieš jį nekėlė savo kandidato, 2018 m. į gubernatoriaus rinkimus S. Furgalas ėjo norėdamas mesti iššūkį Kremliui.
Tačiau buvo visai priešingai. S. Furgalas 2018 m. Chabarovsko gubernatoriaus rinkimuose sutiko atlikti vadinamojo techninio kandidato, kuris Kremliui paprastai reikalingas užtikrinti sklandžią rinkimų eigą, bet parodyti neva konkurencingus rinkimus, vaidmenį. Taigi, ir per šiuos rinkimus jis buvo būtent Kremliaus, o tiksliau V. Putino atstovo Tolimųjų Rytų federalinėje apygardoje Jurijaus Trutnevo parinktas kandidatas.
S. Furgalas netgi nevykdė jokios aktyvios rinkimų kampanijos. Tačiau regiono žmonės neapsikentė ne tik Maskvos diktato, bet ir tikrai buvo nusivylę antrai kadencijai Kremliaus patvirtintu ir tik formalaus įforminimo rinkimuose laukusiu gubernatoriumi Viačeslavu Športu.
Todėl jau pirmame ture, nors ir labai nedidele persvara, gavęs beveik 36 proc. balsų, S. Furgalas, kurį kaip minėta, prieš tai rėmė tas pats Kremlius, bet jis neva atstovavo opozicijai, išsiveržė į priekį prieš „Vieningosios Rusijos“ atstovą.
Viačeslavas Športas / Aleksandro Nikolajevo/Interpress/Tass nuotr.
Tačiau net tada S. Furgalas nesirengė mesti tikro iššūkio nei V. Športui, nei Kremliui. Kalbama, kad jis net pažadėjo į regioną atvykusiai V. Putino administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos komandai, kad pasitrauks iš kovos. Bet kokiu atveju bent jau viešai S. Furgalas elgėsi būtent taip – įrašė vaizdo kreipimąsi, kuriuo sutiko su V. Športo pasiūlymu tapti vicegubernatoriumi (tai vyko tarp pirmojo ir antrojo turo) ir toliau nevykdė aktyvios rinkimų kampanijos.
Tačiau tuomet kažkas įvyko – S. Furgalas staiga nusprendė nesitraukti iš kovos. Kas įvyko, tiksliai nežinoma, tačiau iš karto imta spėlioti, kad „opozicijos“ kandidatą pakeisti nuomonę įkalbėjo būtent jau minėtas regiono „tėtis“ V. Išajevas. Taip pat kalbėta, kad buvo išsiskyrę V. Športo ir V. Išajevo verslo interesai.
S. Furgalas antrąjį turą laimėjo triuškinama persvara – surinko beveik 70 proc. balsų. Apie galimybę suklastoti rezultatus jau nebuvo ir kalbos.
O tai, kad kalbos apie V. Išajevo paramą S. Furgalui (beje, dėl vis dar didelės V. Išajevo įtakos regione ji net per rinkimus galėjo pasireikšti ne vien įkalbėjimu dalyvauti kovoje iki galo) nebuvo iš piršto laužtos pasitvirtino iš karto – S. Furgalo komandoje akimirksniu atsidūrė svarbiausi buvę V. Išajevo komandos nariai.
Kaip minėjau, kas privertė pakeisti S. Furgalo planus ir suteikė jam ryžto staiga mesti iššūkį Kremliui ir net palikti ant ledo ne tik minėtąjį J. Trutnevą, bet ir prezidento administracijos vadovo pirmąjį pavaduotoją Sergejų Kirijenką, nėra žinoma. Tačiau aš drįsčiau spėti, kad tokį sprendimą S. Furgalas priėmė po V. Išajevo įkalbinėjimų pasvėręs savo „verslo interesus“ bei galimybes geriausiai juos apginti vienu ar kitu atveju.
Reikalas tas, kad dabar jau ne vien anoniminiai interneto šaltiniai (Rusijos telegram-kanalai bei įvairūs kiti gandai, į kuriuos Rusijoje irgi verta įsiklausyti, nors ir būtina itin kruopščiai tikrinti), bet ir gana patikimu laikomas Rusijos laikraštis „Novaja gazeta“ praneša apie su jokia politika absoliučiai nesusijusią neva pagrindinę S. Furgalo arešto priežastį – elementarias mafijos valstybei įprastas turto dalybas.
Buvęs Chabarovsko gubernatorius Viktoras Išajevas / Ria Novosti nuotr.
Ši su nepasidalintu turtu (konfliktas dėl jo lengvai net viešai patvirtinamas) susijusi istorija yra tokia. 2016 m. sparnus užsiauginęs Dūmos deputatas-verslininkas nusprendė, kad atėjo metas ekonominei ekspansijai regione. Metalo versle (be jo S. Furgalas dar užsiėmė miško prekyba ir kitais verslais, nors oficialiai užsiimti verslu Dūmos deputatai negali) jis panoro užsiimti ne vien prekyba, bet ir metalo lydymu bei nutarė tam įkurti gamyklą Chabarovske.
Tuo metu minėtasis V. Putino atstovas Tolimųjų Rytų federalinėje apygardoje J. Trutnevas sprendė dilemą, ką daryti su merdėjančia „Amurstal“ gamykla (tuomet ji dar vadinosi „Amurmetal“) Komsomolske prie Amūro ir pasiūlė, užuot kūrus naują gamyklą, ją pirkti S. Furgalui. Net pats S. Furgalas teigė, kad jis vykdė vyriausybės užduotį atgaivinti „Amurstal“.
Tačiau tokiam gigantui įsigyti lėšų S. Furgalas neturėjo. J. Trutnevas pasiūlė išeitį – banko „Vostochnyj“ kreditą. Iš karto reikia pastebėti, kad šis bankas – tikrai ne paprastas. Jis jau įrašytas į V. Putino Rusijos istoriją, nes konfliktas dėl jo lėmė kone nuo pat SSRS žlugimo Rusijoje dirbusio ir net specialiųjų tarnybų atstovų priedangą turėjusio JAV investuotojo Michaelo Calvey areštą 2019 m.
Šis areštas ne tik nuskambėjo visame pasaulyje, bet ir tapo pagrindu kalboms apie kažkokį naują etapą V. Putino Rusijoje – galbūt net panašų į tą, koks tapo Michailo Chodorkovskio areštas 2003 m.
Pagrindiniu M. Calvey arešto organizatoriumi laikomas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis taip pat susijęs ir Rusijos pirmajam vicepremjerui Andrejui Belousovui itin artimas Artiomas Avetisianas, ko gero, dabar vaidina svarbų vaidmenį ir šiuo metu vykstančiose S. Furgalo turto dalybose.
Tačiau grįžkime prie S. Furgalo verslo plėtros. 2017 m. S. Furgalo žmona ir buvęs jo verslo partneris Nikolajus Mistriukovas, gavę banko „Vostochnyj“ kreditą, tapo „Amurstal“ bendraturčiais, turinčiais 50 proc. akcijų. Tačiau kartu kone visų paties S. Furgalo verslų ir įmonių pusės akcijų savininku tapo verslininkas Pavelas Balskis, kuris ne be pagrindo siejamas su pačiam V. Putinui artimais oligarchais Rotenbergais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tokia buvo kredito išdavimo sąlyga.
Kad ir kaip būtų, P. Balskis akivaizdžiai susijęs ne vien su Rotenbergais, bet ir su banku „Vostočnyj“.
Skirtingi šaltiniai su P. Balskiu sieja net dvi moteris banko „Vostočnyj“ direktorių taryboje. „Novaja Gazeta“ teigia, kad P. Balskio žmona ar bent jau draugė yra banko tarybos narė Oksana Misanė, kuri anksčiau užėmė Rotenbergams priklausančio banko viceprezidentės pareigas. Kiti šaltiniai (įvairūs Rusijos telegram-kanalai) kaip P. Balskio žmoną nurodo Svetlaną Truchanovič, kuri buvo tapusi net banko „Vostočnyj“ vadove.
Net jei P. Balskis jokiais ryšiais nebūtų susijęs nė su viena šių moterų, jis akivaizdžiai susijęs su banku „Vostočnyj“ ir A. Avetisianu, nes bankas „Vostočnyj“ ne tik išdavė kreditą, leidusį P. Balskiui tapti kone visų S. Furgalo verslų didesniuoju bendraturčiu, bet ir dabar prisideda prie S. Furgalo turto perėmimo P. Balskio naudai.
Toks realiai vykstantis S. Furgalo turto perėmimas tiek „Novaja Gazeta“, tiek įvairius komentatorius verčia daryti išvadą, kad tai ir yra pagrindinė S. Furgalo arešto, sukėlusio tokius protestus Chabarovske, priežastis. Esą tiesiog Rotenbergai „užsakė“ S. Furgalą banaliai norėdami perimti jo turtą.
V. Putino draugas Arkadijus Rotenbergas / biz.censor.net.ua nuotr.
Ir nors toks paaiškinimas visiškai atitiktų kriminalinę V. Putino režimo prigimtį ir esmę, aš vis dėlto manyčiau, kad turto perdalijimas yra viena, bet ne vienintelė S. Furgalo arešto priežastis.
Tačiau grįžkime prie netikėtai pasikeitusios S. Furgalo nuomonės tarp pirmojo ir antrojo gubernatoriaus rinkimų turo 2018 m. Žinant dabar vykstančią S. Furgalo turto perėmimo operaciją, visai tikėtina, kad, kaip minėjau, dabar areštuotas gubernatorius pats tikėjosi arba buvo įtikintas, kad savo turtą apsaugoti galės tik tapęs regiono vadovu, net jei ir prieš Kremliaus valią.
S. Furgalas tikrai galėjo tikėtis, kad tai padaryti padės ne tik administraciniai gubernatoriaus resursai, atsidūrę jo rankose, bet ir nemažai įtakos regione išsaugojęs V. Išajevas, galbūt net pasitelkęs „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino galią.
Be to, tarp V. Išajevo įtakos Maskvoje šaltinių – ir visuomet šį regiono „tėtį“ saugojusi artimiausia Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos aplinka. Su dar vienu iki šiol Maskvoje itin įtakingu veikėju – ilgus metus užėmusiu aukščiausius valdžios postus V. Putino Rusijoje, o dabar „Vnešekonombank“ vadovu Igoriu Šuvalovu – siejamas bankininkas Jurijus Zoločevskis taip pat atsidūrė S. Furgalo komandoje.
Visa tai taip pat svarbu norint suprasti, kad būtent grupuočių įtaka, o ne formali priklausomybė „Vieningosios Rusijos“ partijai tokiais atvejais lemia daugiausia. Siekdamos savo tikslų, grupuotės gali remti įvairius kandidatus, net jei jų formaliai neremia Kremlius. O su Kremliumi tokiais atvejais iš tiesų bent jau kartais galima susitarti, ypač jei įrodysi lojalumą.
Pasvėręs visa tai, taip pat įvertinęs savo paties per Dūmoje praleistus metus neabejotinai užmegztus kontaktus, S. Furgalas, ko gero, lemiamu momentu tarp pirmojo ir antrojo gubernatoriaus rinkimų turo galėjo neteisingai įvertinti padėtį. Jis galėjo patikėti, jog tapęs regiono vadovu, ne tik, reikalui esant, apsaugoti savo verslo dalį nuo Rotenbergų ar jų partnerio P. Balskio atakų, bet galbūt net galės perimti dar daugiau verslo savo naudai.
Bet kokiu atveju, kito racionalaus paaiškinimo, kodėl S. Furgalas ne tik gubernatoriumi tapo, bet ir pats elgėsi taip keistai, paprasčiausiai nėra.
Kad ir kaip būtų, mano jau papasakota istorija, net jei vertinsime tik faktus, o ne jų interpretacijas, jau lyg ant delno atskleidžia, kas yra V. Putino Rusija.
Tačiau istorija dar nesibaigia.
Laikinasis Chabarovsko gubernatorius Michailas Degteriovas / mk.ru nuotr.
Daug kam itin netikėtas pasirodė „V. Žirinovskio bartuko“ (apsiribosiu šiuo apibūdinimu, nors įvairūs interneto komentatoriai, net iliustruodami nuotraukomis, pateikia daug sodresnių) Michailo Degteriovo skyrimas laikinai einančiu Chabarovsko gubernatoriaus pareigas, kuris dar labiau įsiutino protestuotojus.
Tačiau, norint suprasti, kaip veikia V. Putino režimas, nei M. Degteriovo narystės Rusijos liberalų demokratų partijoje, nei jo asmeninių ryšių su V. Žirinovskiu žinoti nepakanka.
Versiją dėl Rotenbergų „užsakyto“ S. Furgalo arešto plėtojantis laikraštis „Novaja Gazeta“ įžvalgiai pastebi visai kitus M. Degteriovo ryšius ir net teigia, kad būtent M. Degteriovo skyrimas rodo, jog ratas užsidaro.
Esą šis skyrimas patvirtina būtent „Rotenbergų versiją“. Mat M. Degteriovas yra Rusijos ledo ritulio federacijos valdybos narys, o ši federacija iš esmė yra tarsi Rotenbergų tėvonija. Todėl natūralu, jog M. Degteriovas tiesiog negali nebūti Rotenbergams artimas žmogus.
Tačiau ir „Novaja Gazeta“ tarsi pamiršta dar vieną labai svarbią M. Degteriovo biografijos dalį – jis yra ir vadinamosios gubernatorių mokyklos auklėtinis. O ši mokykla – jau V. Putino administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo S. Kirijenkos kūdikis ir įtakos sfera. Be to, panašu, kad M. Degteriovas išlaiko glaudų ryšį su „gubernatorių mokykla“, todėl gali būti laikomas ir S. Kirijenkos žmogumi.
Visa tai pasakoju tikrai ne tam, kad supainiočiau šio rašinio skaitytojus, o tam, kad būtų galima geriau atskleisti, jog ryšiai, kurie yra itin svarbūs V. Putino Rusijoje, toli gražu ne visuomet yra tokie akivaizdūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Protestai Chabarovske / Dmitry Morgulis/TASS nuotr.
Beje, kurios grupuotės atstovu iš tiesų taps M. Degteriovas, kol kas pasakyti sunku. Veikiausiai gubernatoriaus poste jis bent jau iš pradžių bandys laviruoti tarp įvairių interesų grupių, o ne rinksis kurią nors vieną. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad Kremliaus pasirinkimas, nors nuraminti V. Žirinovskį, ko gero, irgi buvo svarbu, tikrai nėra toks kvailai paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tai pats tinkamiausias kompromisas, kuris gali patenkinti bent jau nemažą dalį pačioje Maskvoje suinteresuotų pusių ir išsklaidyti ten įtampas. Chabarovsko gyventojų, kaip ir paprastų žmonių apskritai, nuomonė V. Putino režimą tokiais atvejais domina kone mažiausiai. Ir tai – dar vienas itin svarbus V.
Putino režimo bruožas, kurį svarbu suprasti. Net per tokias krizes Kremliui labiausiai rūpi padėtis jo režimo viduje, o žmonėmis, kaip iki šiol tikima, vis tiek pavyks manipuliuoti.
Kalbant apie ryšius, šioje istorijoje, ko gero, yra svarbus dar vienas sportinis ryšys. A. Kirijenka su J. Trutnevu jau kone 15 m. dalijasi Rusijos kovos menų sąjungos prezidento postą. O tai gali demonstruoti tik itin glaudų ryšį tarp šių dviejų įtakingų politikų.
Šį ryšį be kitų požymių patvirtina ir neseniai paskelbta informacija apie dar vieno itin svarbaus ir galingo J. Trutnevo partnerio – FSB ekonominio saugumo tarnybos vadovo, generolo Sergejaus Jezubčenkos anūko įsidarbinimą būtent S. Kirijenkos komandoje prezidento administracijoje. Tai, kad J. Trutnevas ir S. Jezubčenka dabar yra tokie įtakingi Maskvoje, rodo, kad KGB kurtos grupės po SSRS žlugimo sėkmingai augo ir provincijoje, nes abu jie veiklą ir bendradarbiavimą pradėjo Permėje.
Beje, pats J. Trutnevas yra geras pavyzdys, kad ankstesniuose rašiniuose vardinti ne tik apskritai KGB, bet ir konkrečiai užsienio žvalgybos projektai kuriant V. Putino režimą iš karto po SSRS žlugimo ar dar prieš jį, buvo įgyvendinami ne vien Maskvoje ir Sankt Peterburge. Mat pats J. Trutnevas – naftininkas pagal išsilavinimą ir komjaunimo veikėjas. Tačiau ekonominę galią jis susikūrė pradėjęs verslą su KGB užsienio žvalgybos, o vėliau SVR karininku Olegu Čirkunovu, kuris tuo metu dar dirbo prekybos atstovybėje Šveicarijoje, o vėliau tapo multimilijonieriumi.
Beje, jau minėtas A. Navalnas, kuris neseniai atskleidė milžiniškus J. Trutnevo turtus, dėl S. Furgalo arešto kaltina būtent J. Trutnevą. Ir ši versija taip pat yra pagrįsta, nes S. Furgalas per gubernatoriaus rinkimus ne tik paprasčiausiai apgavo J. Trutnevą, bet ir iš esmės sulaužė kriminalinio režimo taisykles. Nes J. Trutnevas ne šiaip tarėsi su S. Furgalu – jis iš pradžių padėjo jam įsitvirtinti, o už tai buvo paliktas ant ledo.
Beje, J. Trutnevo ir S. Kirijenkos sąjunga V. Putino Rusijoje gali pasirodyti net galingesnė už Rotenbergų įtaką. Tačiau veikiausia S. Furgalas krito prieš visų jų koaliciją. Asmenys, kurie, S. Furgalo manymu, galėjo jį apsaugoti dėl pasikeitusių aplinkybių arba dėl nenoro jį gelbėti to nepadarė.
Tokia iš esmės yra protestų Chabarovske priešistorė, atskleidžianti V. Putino režimo esmę, kai šio režimo veikėjai baudžiami ne dėl nusikaltimų, o kai neteisingai įvertina padėtį nuolatinėje įvairių klanų kovoje ir pralaimi tą kovą.
Na, o pabaigoje apie tai, kad S. Furgalas neva buvo kitoks gubernatorius negu įprasta V. Putino režimui „liaudies gubernatorius“.
Jei ir buvo kitoks, tai tik tuo, kad sėkmingiau kūrė viešuosius ryšius.
Kova prieš korupciją? Būtent S. Furgalas pasikvietė į savo komandą iš policijos būtent už korupciją atleistą Aleksandrą Koroliovą, kuris galėtų būti korupcijos simboliu, nes vien oficialiai jo šeimai priklauso nekilnojamasis turto ir prabangūs automobiliai niekaip neatitinkantys policininko šeimos pajamų. Tačiau tokio veikėjo pastangų S. Furgalui prireikė dėl ryšių su teisėsauga.
Protestai Chabarovske / Dmitry Morgulis/TASS/Getty Images nuotr.
Kova prieš valdininkus? Tokio klano, kokį vos per porą metų Chabarovske ir už jo ribų įvairiose svarbiose pozicijose spėjo įtvirtinti S. Furgalas, galėtų pavydėti daugelis V. Putino režimo atstovų. Viso jo giminaičių ir bendražygių sąrašo tose pozicijose tikrai nevardinsiu. Tik paminėsiu, kad jis sugebėjo net vietoj savęs į Valstybės dūmą išsiųsti ne šiaip savo partijos ar aplinkos narį, o artimą giminaitį.
Na, o tai, kad S. Furgalas mažino valdininkų skaičių – tik to paties savo klano įtvirtinimo strategija, nors pasitelkus viešuosius ryšius galima pateikti ir kitaip. Juo labiau, kad valdininkų skaičių mažinęs S. Furgalas turėjo net du darbuotojus, kurių vienintelė užduotis buvo rūpintis gubernatoriaus „Instagramo“ paskyra.
Mažinami valdininkų atlyginimai Chabarovsko gyventojams taip pat turbūt gražiai atrodė, pateikti gubernatoriaus viešųjų ryšių komandos. Bet turbūt svarbiau, kad jo verslas buvo remiamas valstybės? S. Furgalas buvo išsikovojęs net valstybinę monopoliją savo valdomai „Amurstal“.
Galima būtų tęsti, bet šis rašinys ne apie S. Furgalą, o apie tai, ką apie V. Putino režimą atskleidė ši istorija.
Todėl simboliškai galima pabaigti tikra vieno protestuotojų Chabarovske citata, kurią pateikia „Novaja Gazeta“: „Furgalas – jis juk kaip Putinas. O aš – visada už Putiną!“
Sunku spręsti, kiek rimtai protestuotojas ištarė šiuo žodžius, bet jie itin atspindi esmę. Mat dabar Chabarovske protestuodami prieš V. Putino režimą, regiono žmonės iš esmės gina tą patį V. Putino režimą. O taip jais manipuliuoja irgi V. Putino režimas.
