Karikatūros autorius Sergejus Jolkinas / DW
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius dalijasi savo mintimis apie demokratinės Rusijos perspektyvą. Autoriui sutikus, publikuojame straipsnį InformNapalm. Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale Delfi.
Sekmadienį dalyje Rusijos vyko regioniniai rinkimai. Visa Rusija yra atsidūrusi tarp Chabarovsko Tolimuosiuose Rytuose, su nenurimstančiais per visą vasarą protestais, ir Baltarusijos, su tikra žmonių demokratine revoliucija.
Kremlius šiuos regioninius rinkimus pasitinka akivaizdžiai išsigandęs: vien tik Aleksejaus Navalno, kuris daug dėmesio skyrė „protingo balsavimo“ projektui šiuose rinkimuose apnuodijimas ir tai, kad balsavimas yra išplėstas net į tris dienas, sudarant galimybes įvairioms falsifikacijoms, yra to akivaizdus įrodymas.
Kaip baigsis šie rinkimai galime tik spėlioti, bet akivaizdu, kad regioniniai rinkimai yra tik įžanga į kitų metų Dūmos rinkimus.
Po Baltarusijos revoliucijos taip pat tapo akivaizdu, kad revoliucinės permainos posovietinėje autoritarinėje erdvėje gali gimti labai staiga, nedelsiant išplisti po visą šalį, ir tai įvyksta be jokių tradicinių XIX ar XX amžiaus revoliucijų bruožų: nereikia nei partijų, nei ideologijų, nei ryškių lyderių. „On-line“ revoliucijos yra tikros žmonių revoliucijos ir jos nesustabdomos įprastiniais valdžios jėgos metodais.
Ir dar daugiau – išorės stebėtojams tokių revoliucijų užuomazgos yra sunkiai pastebimos. Dar balandį pats asmeniškai visiškai netikėjau kokia nors revoliucija Baltarusijoje, kol nepajutęs naujų vėjų, nenuklydau į Baltarusijos nepriklausomą internetinę erdvę, telegram-kanalų ir blogerių erdvę, kuri man pačiam netikėtai atskleidė intensyviai verdantį nepriklausomos minties ir nepriklausomų iniciatyvų milžinišką mastelį, išsiplėtusį per visus Baltarusijos regionus.
Tai iš esmės pakeitė mano ligtolinį supratimą apie Baltarusijos viešąją erdvę ir labai greitai padėjo suprasti, kad Lukašenkos režimas laikosi ant labai silpnų molinių kojų.
Lygiai taip pat yra ir su Rusija. Tam, kad suprastumei, kas vyksta Rusijoje, neužtenka stebėti vien Kremliaus televiziją ar paskaityti kelis centrinius opozicinius interneto šaltinius („Meduza“ ar „Echo Moskvy“). Chabarovskas akivaizdžiai įrodo, kad regionai Rusijoje gyvena savo intensyvų pilietinį gyvenimą, kurio mes beveik nematome. Ir tai, mūsų supratimu, daro Rusiją panašią į Baltarusiją, kokią mes ją matėme balandį, kai dauguma negalvojome ir netikėjome, kad Baltarusijoje gali įvykti tokia revoliucija, kokia įvyko rugpjūčio 9 dieną.
Visa tai leidžia šiandien užduoti paprastą klausimą: kada ir Rusijoje įvyks „baltarusiško“ pavyzdžio demokratinė revoliucija?
Daug kam toks klausimas gali pasirodyti per daug radikalus, daug kas gal pasakys, kad Rusijoje demokratija iš viso yra neįmanoma, nes „Rusijos protu negalima suprasti“ ir kad ji niekada nebuvo demokratija.
Mano įsitikinimu, visus šiuos skeptiškus argumentus nubraukia revoliucija Baltarusijoje, nes iki pat šių metų vasaros demokratijos perspektyvos Baltarusijoje atrodė žymiai menkesnės nei Rusijoje. Ir tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje, yra akivaizdus įrodymas, kad tai gali bet kuriuo momentu prasidėti ir Rusijoje.
Esu įsitikinęs, kad tokią išvadą pagrindžia ne koks tikras ar tariamas rusų ir baltarusių tautų panašumas, bet objektyvūs istoriniai dėsningumai, kurie ir yra Baltarusijoje vykstančios revoliucijos pagrindinė priežastis, ir kurių nesustabdys jokie valdžios žiaurumai. „Istorijos ratas“ yra negailestingas visiems diktatoriams, nepaisant to, kiek tūkstančių kariuomenės durtuvų jį remia iki pat pabaigos.
Išskiriu tris tokius istorinius dėsningumus, kurie lemia šiandieninę revoliucijos Baltarusijoje sėkmę: tai a) posovietinės erdvės diktatorių „galiojimo laiko“ pabaiga; b) tolesnis Sovietų/Rusijos imperijos lėtas byrėjimas, kai nuo Kremliaus įtakos atsiskiria vis naujos teritorijos; c) neišvengiamos „ketvirtosios demokratizacijos bangos“ dėsningumas.
Tie patys dėsningumai galioja ir Rusijai, todėl ir verta kelti objektyvų bei racionalų istorinį klausimą – kada ir Rusijoje pasikartos „baltarusiška“ revoliucija, kurią lems ne kokie nors Vakarai, dar kokie nors Kremliaus įvardijami tariami priešai, bet kurią lems patys Rusijos žmonės ir mano minėti trys istoriniai dėsningumai.
Todėl verta šiuos istorinius dėsningumus plačiau aptarti, nes tik giliau juos pažinę nepasiklysime mūsų kaimynystėje vykstančių istorinių permainų kasdienybėje.
I. POSOVIETINĖS ERDVĖS DIKTATORIŲ „GALIOJIMO LAIKO“ PABAIGA
Jau anksčiau esu rašęs, kad XX amžiaus pasaulio istorija pateikia nemažai akivaizdžių įrodymų, kad autoritariniai režimai, net ir demokratijų apsuptyje, išsilaiko ir garantuoja sau žmonių lojalumą tik tuo atveju, jei sugeba garantuoti nuolatinį žmonių ekonominės ir socialinės gerovės augimą.
Taip yra buvę su Pietryčių Azijos autoritariniais režimais Pietų Korėjoje, Taivane ar net Singapūre, kurie sugebėjo keletą dešimtmečių pakankamai sėkmingai funkcionuoti ir išlaikyti žmonių lojalumą, nes įgyvendino protingą ekonominės modernizacijos politiką.
Tai lėmė labai spartų šių šalių ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio augimą. Po Mao, garsusis Den SiaoPin įgyvendino revoliucines permainas Kinijoje ir tai iki šiol lemia spartų gerovės Kinijoje augimą. Tai garantuoja ir ligšiolinį Kinijos žmonių lojalumą autoritariniam Kinijos režimui.
Ir Lukašenka, ir Putinas, pradiniuose savo valdymų etapuose, taip pat galėjo tikėtis žmonių lojalumo, nes po 90-aisiais vykusių revoliucinių permainų, jų garantuotas autoritarinis stabilumas žmonėms siejosi su gerovės augimu. Tačiau visas tas 2000-ųjų augimas baigėsi su 2008–2012 m. globalia krize, po kurios nei Baltarusijos, nei Rusijos ekonomikos nebegali atsigauti. Ypač – Baltarusijos.
Tuo tarpu autoritariniai režimai patys nesugeba keistis, nors pati visuomenė per tuos 20–26 jų valdymo metus yra radikaliai pasikeitusi tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje. Tokiomis aplinkybėmis labai greitai bei radikaliai išgaruoja iki tol stebėtas žmonių lojalumas autoritariniams režimams. Pokyčiai žmonių savijautoje ir savimonėje ateina nepastebimai ir labai greitai. Pokyčių poreikis išsilieja į gatves ir tai yra nesustabdoma, ypač kai žmonės gauna progą įsitikinti, kad jie yra dauguma.
Kai autoritariniam režimui ima priešintis ne nelabai gausi ir pastovių įkalinimų išvarginta opozicinė partija, o miestų ir miestelių gatvės, tai reiškia tai, kad žmonių lojalumo autoritarinei valdžiai laikotarpis baigiasi. Tuo pačiu baigiasi ir tokio režimo „galiojimo laikas“. Tai ir vyksta šiandien Baltarusijoje. Rusijoje tai gali prasidėti rytoj.
II. TOLESNIS SOVIETŲ/RUSIJOS IMPERIJOS LĖTAS BYRĖJIMAS
Rusijos istorija per šimtmečius pasižymi vienu bruožu: nepaisant visų šiandieninių Rusijos ideologų aiškinimų, Rusija yra europietiška valstybė, joje vyksta tie patys pokyčiai, kaip ir vakarinėje Europos kontinento dalyje, bet tai vyksta labai vėluojant.
Feodalizmas ir kapitalizmas vėlavo ateiti į Rusiją šimtmečiais, bet galiausiai atėjo. XVIII–XIX amžiuose Rusija vėlavo kurti užjūrių kolonijinę imperiją, bet plėtė savo kontinentinės imperijos ribas į Baltijos valstybes, Lenkiją, Ukrainą, Centrinę Aziją. Per visą XIX amžių Rusijos inteligentai ir elitas bandė ir Rusijoje pakartoti Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją, bet viskas baigėsi tik Rusijos prakeikimu: bolševikų revoliucija 1917-ųjų spalį.
Vakarų Europoje kolonijinės imperijos pradėjo byrėti iš karto po II Pasaulinio karo. Tai neįvyko per vieną dieną ir tai nebuvo lengvas procesas. Nostalgija imperinei praeičiai drumstė protus ir Britanijoje, ir Prancūzijoje. Prancūzijai „atsisveikinimas“ su Alžyro kolonija buvo toks skausmingas, kad 1950-ųjų viduryje tai ėmė grėsti demokratijos Prancūzijoje likimui. Suirutę ir chaosą pačioje Prancūzijoje sustabdė tik ryžtingas generolo de Golio, sugrįžusio į valdžią, veikimas ir atsisveikinimas su imperinėmis kolonijomis.
Rusija/Sovietų Sąjunga atsisveikinti su imperine praeitimi pradėjo tik 1990-ųjų pradžioje. Imperijos byrėjimas Maskvai visada buvo skausmingas ir jis tikrai nepasibaigė 1991-ųjų pabaigoje Belovežo girioje pasirašytais susitarimais dėl Sovietų Sąjungos juridinio panaikinimo. Nepaisant tokio juridinio akto, didžioji dalis buvusios Sovietų Sąjungos vienaip ar kitaip liko Maskvos įtakos zonoje. Tik Baltijos valstybės dėl savo istorinio išskirtinumo jau tuo metu sugebėjo pabėgti iš imperijos ir juridiškai, ir politinės įtakos prasme, nors sovietmečiu sukurtos energetinių vamzdžių ir elektros laidų imperijos įtaka nemaža dalimi išliko iki pat šių laikų.
Po Baltijos valstybių pirmieji, pasekusieji mūsų pavyzdžiu galutinai išsivaduoti iš Maskvos įtakos, buvo M. Sakašvili vadovaujami Sakartvelo (Gruzijos) gyventojai, kurie išsilaisvinimo iš imperijos keliu pradėjo žengti 2003 metais, o 2008 metais už tai sumokėjo karo su Rusija kainą, Rusijai galutinai okupavus Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas.
2014 metais panašiu keliu žengė Maidano Ukraina: po žmonių revoliucijos Putinas okupavo Krymą ir Donbasą, bet Ukraina ryžtingai žengė iš Maskvos įtakos sferai priklausančios šalies statuso į valstybę, negrįžtamai pasirinkusią provakarietišką orientacijos kryptį.
Net ir Armėnija, Karabacho konflikte vis dar priklausanti nuo Rusijos saugumo garantijų, 2018 metais pergyveno tikrą žmonių revoliuciją. Nors Armėnija ir nekeičia savo geopolitinių orientacijų, tačiau demokratija posovietinėje erdvėje reiškia vieną dalyką: greičiau ar lėčiau, bet tokioje šalyje Kremliaus įtaka ilgainiui neišvengiamai pradeda mažėti.
Ir tai yra tokia kaita, kurioje du nuosekliai vykstantys procesai vienas kitą tik stiprina: su laiku natūraliai ir nuosekliai mažėjanti Kremliaus nostalginė imperinė galia atveria daugiau erdvės demokratiniams procesams buvusiose imperijos kolonijose, o stiprėjanti demokratija dar labiau mažina Kremliaus įtakų erdvę.
Baltarusijos demokratinė revoliucija yra to paties istorinio proceso dalis: senoji Rusijos/Sovietų imperija, paremta imperiniais ir autokratiniais valdymo metodais, lėtai, bet neišvengiamai praranda savo įtaką. Net ir Baltarusijoje. Ir kuo ilgiau Putinas rems Lukašenką, tuo spartesnis bus šitas Kremliaus įtakos mažėjimo ir atsiskyrimo procesas.
Kai kas, prisimindamas Ukrainos Maidaną, Baltarusijos demonstracijose pasigenda Europos Sąjungos vėliavų. Patys baltarusiai garsiai skelbia, kad Baltarusijos revoliucija yra demokratijos, o ne geopolitikos revoliucija. Ir tai yra protinga baltarusių pozicija: jeigu jie šiandien paskelbtų ir geopolitinės revoliucijos siekius, jau rytoj Putino tankai stovėtų ne tik Minske, bet ir Gardine bei Ašmenoje.
Tačiau demokratinė revoliucija Baltarusijoje pati savaime turi milžinišką geopolitinę reikšmę: ne tik tai, kad naujoji demokratinė Baltarusija pati galės spręsti savo geopolitinės strategijos reikalus demokratiniu būdu, o ne vieno diktatoriaus sprendimais, bet dar svarbiau, kad demokratija Baltarusijoje ir Ukrainoje ilgainiui inspiruos ir Rusijos transformaciją į demokratinę valstybę. O tai bus pats svarbiausias šio šimtmečio geopolitinis virsmas visame Europos kontinente.
III. NEIŠVENGIAMOS „KETVIRTOSIOS DEMOKRATIZACIJOS BANGOS“ DĖSNINGUMAS
Garsusis amerikiečių akademinis analitikas Samuelis Huntingtonas savo dar 1991-aisiais metais išleistoje garsioje knygoje „Trečioji banga“ („The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century“) yra aiškiais argumentais pagrindęs vieną aiškų istorinį dėsningumą: demokratija globaliame pasaulyje plinta panašiai į vandenyno potvynių ir atoslūgių bangas – atėjus tam tikram metui per pasaulį pradeda plisti demokratijos banga, kai vis naujos šalys yra užliejamos tokios demokratizacijos bangos. Tačiau demokratija nėra pajėgi įsitvirtinti visose naujose demokratijos potvynio bangos užlietose šalyse, todėl prasidėjus atoslūgiui dalis naujų demokratijų, ypač tos, kurios tik pirmą kartą buvo užlietos demokratijos bangos, atvirsta atgal į autoritarinio režimo valdymą ir laukia naujos demokratizacijos bangos.
Pagal S. Huntingtoną – per XX amžių pasaulis patyrė tris demokratizacijos bangas: pirmoji pasklido po I-ojo Pasaulinio karo ir tęsėsi iki 1920-ųjų pabaigos; antroji prasidėjo po II Pasaulinio karo ir tęsėsi iki 1960-ųjų, o trečioji prasidėjo 1980-ųjų antroje pusėje ir tęsėsi iki 2000-ųjų.
Mes, Lietuva ir visa Centrinė Europa, taip pat esame šios „trečiosios bangos“ produktai. Mums pasisekė, kad mus užliejusi globali demokratijos banga su vėliau prasidėjusiu atoslūgiu iš mūsų nebepasitraukė.
Tam padėjo ir nuo pat 90-ųjų pradžios prasidėjęs eurointegracijos procesas. Tuo tarpu Rusijoje demokratijos atoslūgis jau nuo 2000-ųjų pačią Rusiją sugrąžino į autoritarinę Putino valdžią.
Baltarusijoje toks atoslūgis prasidėjo dar anksčiau. Pagal S. Huntingtoną – tokia yra dalia tų valstybių, kurios iki tol nebūna turėję demokratijos patirties: jose pirmasis demokratijos bandymas būna gana trumpas.
Tačiau S. Huntigtono išpopuliarinta „trijų bangų“ demokratizacijos teorija, pagrįsta daugeliu konkrečių faktų, taip pat ir iš mūsų regiono kaitos ir permainų istorijos per pastaruosius 30 metų, kartu leidžia daryti išvadą, kuri pagrindžia dar vieną istorinį dėsningumą ir leidžia optimistiškai žiūrėti ir į demokratijos mūsų regione ateitį: jeigu XX amžiuje pasaulis patyrė net tris demokratizacijos bangas ir jos reguliariai pasikartodavo vidutiniškai kas 20 metų, tai po „trečiosios bangos“, kurios poveikis baigėsi maždaug 2000 metais, yra pats laikas pradėti ruoštis „ketvirtajai demokratizacijos bangai“.
Ir ši „ketvirtoji banga“, šiuo metu užliejusi Baltarusiją, neišvengiamai užlies ir Rusijos platybes. Toks yra istorinis dėsningumas.
Visiškai klaidinga galvoti, kad demokratija negalima Rusijoje. Ji yra tiek pat galima Rusijoje, kiek ji yra galima Ukrainoje ar Baltarusijoje. Ir mes nesame kuo nors ypatingi – mums tiesiog pasisekė, kad trečioji banga pas mus įsitvirtino, nors nuo demokratijos erozijos taip pat nesame apsaugoti. Šiame tekste aptarti trys istoriniai dėsningumai leidžia drąsiai ir optimistiškai kelti klausimą – kada ir Rusijoje prasidės tokie procesai, kokius šiandien matome Baltarusijoje?
Šiais metais prisiminėme ir kartu su demokratinės revoliucijos suvienytais baltarusiais išmokome skanduoti „Źyvie, Belarus!“.
Verta pradėti domėtis, kokį šūkį skanduosime kartu su rusais, kai ir Rusijoje artimiausiais metais prasidės „baltarusiška“ demokratinė žmonių revoliucija?
