Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame itin aktualų straipsnį apie priešo skleidžiamus mitus “Kąm ruoštis, mus galinga Rusija, per dieną, na maksimum per tris – užims”. Straipsnio tektas parengtas remiantis Locked N’ Loaded interneto ir Facebook puslapiuose publikuotomis mintimis. Tekstas beveik nekoreguotas.
Trumpas, bet kartais būtinas kaip staigi pasala tekstas. Jo neplanavome rašyti, o rašome tik dėl to, kad skauda. Tai bus bemaž pirmas (ir tikimės vienintelis) kritiškesnis tekstas apie į laisvę paleistus neatsakingus politikų žodžius. Politikavimas — ne mūsų duona, bet… Kaip žinia, Jo Ekscelencija gerb. G. Nausėda interviu CNN pareiškė, jog Lietuvos užimti per dvi valandas — neįmanoma. Tikrai bravo, rašėme tą patį. Tačiau tai ir būtų likę bravo iki tol, kol buvo pridurta, jog Lietuva be sąjungininkų pagalbos gali atsilaikyti 3 savaites. Dabar šiokioms tokioms audroms nurimus, galim plačiau parašyti, kodėl yra didžiulė klaida taip sakyti.
Žvelgiant retrospektyviai, politikai ne kartą bandė pasisakyti apie karinį Lietuvos apginamumą. Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo pareiškusi, jog Baltijos šalys turi ruoštis bent tris dienas gintis iki kol ateis NATO pagalba. Buvęs ministras Juozas Olekas per Ukrainos karo įvykius ragino lietuvius ramiai miegoti, esą esame adekvačiai pasirengę (kad ir ką tas reiškia), tačiau kadencijos eigoje pasitaisęs, jog ruoštis ginti Lietuvą reikia tiek, kiek to reikės. Didžiąja dalimi tokia politikų komunikacija dažnai susisietų su gerais norais — nuraminti piliečius ir sąjungininkus, parodyti politiko domėjimąsi gynyba. Bet, kaip visada, lazda turi du galus.
JAV / NATO tankai Lietuvoje / Lietuvos Kariuomenės nuotr.
Pirmiausia, reikia suprasti, kodėl taip dažnai akcentuojame NATO paramą. Tiek karinė vadovybė, tiek ir politikai supranta, kad reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad karo niekada nebūtų, t.y. investuojame į atgrasymą. Akcentuodami Baltijos šalių „gynybos planų nebuvimą“, „per mažas pajėgas“ ir aibę kitų dalykų, mes tiek oficialiais, tiek neoficialiais kanalais prašome kitų šalių prisidėti prie galimo konflikto išvengimo, kas yra labai teisinga ir reikalinga. Įvairūs JAV gynybos think-tank‘ai (RAND, Atlantic Council ir pan.) darydami simuliacijas ir leisdami ataskaitas apie Baltijos valstybes, su ar be mūsų pagalbos, įteigia JAV įstatymų leidėjams ir sprendimų priėmėjams bėdas „ant lėkštutės“ bei sprendimo būdus, ir tuo puikiai pagelbėja mūsų regionui. Kai šie centrai pareiškia apie pajėgų nepakankamumą ar greitą Rusijos pajėgų uždominavimą, viskas ok, galim nuryti, nes šios žinutės nėra tiesiogiai taikomos mums. NATO pajėgų buvimas užtikrina tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu geresnes gynybines ir „atgrasymo“ pozicijas. Tačiau kai tai kalba mūsų politikai ir tai pasklinda plačiai Lietuvoje, nuryti darosi sunkiau. Todėl:
Pirma, nei mes, nei karinė vadovybė, nei politikai, nei jų patarėjai nežinome, koks būtų konfliktas. Ruošiamės galimiems scenarijams, tačiau nežinome priešo plano, sumanymo, pajėgų ir kitų gyvybiškai svarbių aplinkybių. Galbūt tai bus Krymo variantas, galbūt tai bus Donbaso variantas, o gal net ir plataus masto karas prieš Vakarus. Visais šias atvejais priešo naudojami resursai yra skirtingi, tad ir mūsų atsakas yra skirtingas. Turbūt sutiksite, kad atsakas į RU SOP, mechanizuotų pėstininkų ir samdinių bataliono dydžio junginį yra vienoks, o į penkių bataliono taktinių grupių įsiveržimą yra kitoks. Taigi, ar turime orakulo gaublį ir žinome, kas mūsų laukia, kad sakytume, jog atsilaikysime 3 savaites, o tada jau kaip Dievas ar NATO duos? Tuo labiau, oponentas nėra tobula robotų kariauna. Krymą užėmė per savaitę, o Donecko oro uosto (keli dideli pastatai) su itin dideliais nuostoliais Rusija nepalaužė 282 dienas. Priešas gaus į ragus ir mūšio ritmą ne visada diktuos jis. Todėl klausimas, ar mes per tris savaites „sugriūtume” kaip valstybė praradę dalį teritorijos? Baikit, nemanau. Ar plataus masto konflikto su NATO atveju Rusijos tankai Klaipėdoje reikš pralaimėjimą? Baikit, nemanau.
Antra, mes galime kalbėti apie procedūras, kada sąjungininkai būtų pajėgūs atvykti. Tai yra karinė logika — didelės karinės formuotės tiesiog burtų lazdelei mostelėjus neatsiranda už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Reikalingas skrupulingas ilgametis rengimasis, kad konflikto atveju sąjungininkų kariniai vienetai būtų parengti veikti operacijos rajone, ten būtų tinkama infrastruktūra juos priimti (mūsų namų darbai, ponios ir ponai), turėtų perdislokavimo priemones (lėktuvai, laivai, etc), ir tinkamas sąlygos. Kitais žodžiais tariant, mes su sąjungininkais turime kažkur sukaustyti priešą, kad atsirastų galimybė atvykti pagalbai. Kaip tai ruošiamės padaryti, jei „po trijų savaičių nebeatsilaikome?” Kitais žodžiais tariant, su sąjungininkų atvykimu Lietuvos pasipriešinimas nesibaigia. Pasipriešinimas tik įgauna platesnį ir galingesnį mastą, jis niekur neišnyksta.
Trečia, kas yra matyt svarbiausia, tokiomis kalbomis nepagrįstai demotyvuojame tiek ką tik savanoriu atėjusį šauktinį, tiek ir patyrusius ir daug ko mačiusius „profus“. Kyla elementarūs klausimai, ar mes turime resursus tik kelioms savaitėms? Gyvensim kelias savaites, nes po to visus sumaitos? Baigiu bazinį, šauktinio tarnybą, tampu profu, baigiu aibę kursų Tėvynėje ir užsienyje, operuotas kelias, esu pusglušis abiem ausim ir viskas tik dėl niekingų trijų savaičių? Kaip sakė vienas Dainius: „Jūs ką, juokaujat?” Kas bus, jeigu Kremlius ras būdą politiškai pakirsti NATO valstybes, po kelių savaičių nustojam kariauti, nes niekas neateina į pagalbą? O ir žinia, jog tie lietuviai parako turi ne daugiau nei trims savaitėms vargu ar motyvuoja pačius sąjungininkus. Kariškiams planuoti rizikingas operacijas už šimtų ar tūkstančių kilometrų teritorijoje, kurioje nėra savų pajėgų, yra itin sunku. Dar sunkiau tokią idėją gali tekti parduoti sąjungininkų politikams. „Kodėl mūsų vaikinai turi kautis už prarastą teritoriją, už kurią patys vietiniai neturi parako kautis ilgiau nei tris savaites?” Kaip atsakytumėt prancūzo, vokiečio ar amerikiečio vietoje?
– Ginsimės, kiek to prireiks ir kraują liesime už savo šeimas, draugus ir mūsų piliečius. Ir visiškai nesvarbu, kiek tai truks, ar kelias savaites, kelis mėnesius, kelis metus ar dešimtmečius. Kol būsime gyvi, tol priešas Lietuvoje negalės jaustis saugus. Pagrindinis mūsų ginklas yra motyvacija, pasiryžimas ir įgūdžiai. Kuomet stengsimės dėti visas pastangas, kad būtume pasiruošę, o ne prisidengsime „atgrasymu“ ar pagalbos laukimu, tuomet ir mūsų priešas kitaip skaičiuos verta/neverta šachmatų partiją.
Sudegę rusų tankai Grozne / Infochechen.com nuotr.
Įsivaizduokime neįmanomą. Tarkim tikrai – Lietuvos kariuomenė nepajėgi, o sąjungininkai tyliai verkia kamputyje. Viskas atverta, gvazdikai paruošti – reikia tik įvažiuoti ir pervažiuoti. Pirmiausia, turėkime omenyje, kad puolamosios karinės operacijos vykdomos daliniais ir padaliniais (užtikrinti smogiamąją jėgą, manevrą ir persvarą ugnimi). Rusijos bataliono taktinė grupė – pagrindinis kovinis padalinys priešo pusėje susideda iš tankų kuopos (apie 10 vnt.), 2 – 3 mechanizuotų kuopų (apie 30 IFV+ pėstininkai/žvalgyba), savaeigė artilerija ir kiti padaliniai (PLG, logistika ir pan.). Duokime karmos taškų Rusijos BTG ir tarkime, kad jų priekyje bus T14 „Armata“. Jų maksimalus greitis 80-90 km/h. BTR90 maksimalus greitis 100km/h. BMP3 – 72 km/h. Kitais žodžiais tariant, ilga kaip driežas kolona turėtų lėkti barstydama dalis į kairę į dešinę geriausiais Lietuvos keliais ir tai nespėtų „pervažiuoti“. O „pervažiavusi“ sustotų, nes būtų reikalingas remontas, papildymai ir panašiai.
O dabar įsivaizduokite štai ką: įvažiuoja ši „išlaisvintojų“ kolona ir lekia, skrieja it patrakusi. Tik pyst – „amerikosų“ gamybos ietis. Javelin ji vadinasi. Lietuva jų turi pakankamai, ir turės dar daugiau. Jablynkšt, ir ne viena, o kelios. 120 mm minos kolonos pradžią ima daužyti. Kolona stoja, skleidžiasi, akytes užspaudinėja, turniketus veržia, sudegintą skardą į užnugarį nutempinėja. Oi, kaip laikas tirpsta. Na gerai, išsilaižė greitai, išsivalė ir juda toliau. Ir jei net lietuvių karuselė nesikartoja, sustoja „išlaisvintojai“. Privalo sustoti savo lavonus utilizuoti, degalų pasipildyti, pavalgyti, tualeto reikalus atlikti. O čia pykšt pokšt ajajai – taikliai paleista snaiperio kulka, užpulta tiekimo kolona, ir šlykštūs, iš proto varantys minosvaidžių apšaudymai. Ir kas iš tokio pervažiavimo?
Pagal mūsų intelektualiai raumeningųjų VSD ir AOTD vertinimus, Rusija pajėgi per 48 val. pradėti (o tai dar nereiškia – užbaigti) karines operacijas, tačiau NATO žvalgybos bendruomenė (tame tarpe ir Lietuvos) stebi procesus ir pasirengimo veiksmai nebus nepastebėti. Maža to, reikia turėti omenyje, kad karinė operacija prieš Lietuvą reiškia karą prieš visą NATO aljansą – Article 5. Pradiniame etape čia gintųsi ne tik Lietuvos, bet ir pratybose esantys Sąjungininkų kariai, o jau su jais “palauk” nebus. Galima neabejoti, kad ilgai netrukus užsisuktų visa Aljanso karinė mašina.
Didvyriška Ukrainos “kiborgų” 242 dienų kova už Donetsko oro uostą / Glavcom.ua nuotr.
Kitas dalykas, matome ir girdime nuolatinį iš anos pusės riksmą apie “nenugalimą ir legendinę” Rusijos armiją, jam grėsmingai ir choru atrodytų pritaria visi – nuo eilinio Vasios, iki pensininkės Dašos, grasinančios D.Trampui visišku sunaikinimu.Tačiau karas Ukrainoje parodė realybę. Akivaizdžiai debilavotų “novorisijos gynėjų” ir samdinių neužteko, tad teko panaudoti reguliariąsias pajėgas. Kai ėmė plaukti cinkuoti karstai, Rusijai teko rinkti šauktinius ar vadinamuosius kontraktininkus iš visų Rusijos kampelių, net prieš jų pačių valią, neleidžiant išvažiuoti ir baudžiant už dezertyravimą. Tad panašu “išlaisvinamiesiems” žygiams Rusijai ideologijos ir “moralės” dažniausiai užtenka iki pirmo rimtesnio mūšio. Reikia nepamiršti, kad Rusijos demografinė ir ekonominė situacija buvo vienas iš veiksnių, lėmusių sprendimą panaikinti divizijos lygmenį ir pereiti prie sukomplektuotų brigadų lygmens. Plius kitos “geležies”, ypač jos modernizacijos programos atidėliojimai, logistinės, technologinės (negalėjimas kokybiškai pakeisti iš Vakarų prieš sankcijas gaunamų komponentų) ir kitos gilios problemos, kurios daro operaciją “Užmėtymas kepurėmis pervažiavus” sunkiai įsivaizduojamą.
Koalicijos pajėgos Irake puikiai suprato, kad pervažiavimas dar nereiškia kontrolės ir pergalės. Rusija Čečėnijoje 1994 m. beveik maršu nuvažiavo iki Grozno, o kas buvo po to visi žinome – degantys rusų tankai. Ukrainoje Kremliui pavyko grybštelėti nedidelę šalies dalį, nors planai buvo dideli. O Donecko oro uosto operacija (242 dienas trukęs bandymas užimti) tapo geru pavyzdžiu, kaip Rusija geba „pervažiuoti per kelias valandas“. Jokiu būdu nesakome, kad reikia nuvertinti priešą. Jokiu būdu – tai būtų arti Kremliaus retorikos apie varžovų “neįgalumą”.
Savo ruoštu galime tik priminti, jog laisvė nėra duotybė ir ją reikia būti pasirengus ginti. O tai daryti lengviausia, kai turi įrankius, žinai kaip ir turi paraką užtaiso motyvacijos. Situaciją būtina vertinti realistiškai, nepasiduoti propagandiniams išvedžiojimams ir, žinoma, ruoštis, ruoštis ir dar kartą ruoštis.
